Naujausios
Girtas angelas
Mielosios, vieną pavasario vakarą, kai mes, draugės, susirinkusios prie arbatos puodelio jaukiai piktinomis vėluojančiu pavasariu, LEO LT ir savo vyrais, mūsų jogė pareiškė, kad mes atseit darome didelę klaidą. Užuot piktinusios, turėtume viską, kas su mumis atsitinka, dėkingai priimti. Mat ji išskaičiusi, kad gyvenime nėra atsitiktinumų, ir kad Dievas (arba Gyvenimas, o tai tas pats) atseit mums siunčia tik angelus ir tobulas aplinkybes.
Mat viskas susiklosto būtent taip, kad mes pažintume tikrąsias save ir galėtume keistis. Kaip suprantu, į gerąją pusę.
„Nu nesąmonė kažkokia. Kai vakar maniškis grįžo visiškai girtas, tai, atseit, buvo angelas ir tobula aplinkybė, ar ne?“, — pasipiktino viena mūsų draugužė, šiuo metu išgyvenanti su saviškiu “Karo ir taikos“ scenarijų.
„Tu visiškai teisi, — romiai šypsodamasi pasakė jogė. — Ir kaip tu reagavai?“
„Kaip visada. Pasakiau, kad jis kiaulė, kad suėdė man gyvenimą, sudaužiau kelias lėkštes ir visą naktį prablioviau“, — paaiškino vargšelė.
„Bet ar tai iš tiesų buvai tu tobuliausiame savo variante?“, — kilstelėjo antakius jogė, o mes visos smalsiai suklusome ir sužiurome į vargšę girto angelo žmoną, kuri suglumusi tylomis spoksojo į jogę, kuri žvelgė kažkur giliai save.
„Taip, mieloji, kiekvienoje situacijoje tu turi išgyventi nuostabiausią, mielaširdingiausią ir gailestingiausią save. Juk iš tiesų tavo tikroji esybė nėra ta baisi, besivaidijanti, daužanti lėkštes ir bliaunanti boba?“, — kažkaip labai jau negailestingai ir nemielaširdingai, kaip kokia gyvatė, kirto jogė ir taip sugniuždytai draugužei.
Angelo žmona, mūsų visų nuostabai, susitvardė ir pasakė jogei: „Žinai, tu gal ir teisi. Jis iš tikrųjų mane paverte baisia boba, bet ką man tada daryt? Skirtis? Nekreipt dėmesio? Gyvent savo gyvenimą? Įsitaisyt meilužį?“, — jos balsas vėl pradėjo plonėti ir stiprėti.
Žodžiu, jogė paaiškino, kad angelo žmona atseit turėtų pajusti tam girtam sparnuočiui besąlygišką meilę ir gailestingumą, žiūrėti į jį, kaip į dalelę savęs.... Nes visi mes atseit esame vienis, ir taip toliau ir panašiai...Ir kad kitos geresnės išeities paprasčiausiai nė-ra.
„Tu neturi ką prarasti. Visa tai, ką gali prarasti, yra tavo įtampa ir nerimas, tavo smulkiaprotiškumas, baimė ir susirūpinimas“, — bėrė jogė. Ir iš kur ji visa tai traukia...
Kelios mūsų draugės kategoriškai su joge nesutiko. Netgi mūsų psichologė pasakė, kad bent jau narkologai tvirtina, kad alkoholikų gailėti negalima, kad jie tuo ima manipuliuoti, apsimesdami vargšeliais.
Tada viena draugužė paklausė, o kaip elgtis, kai užtinki saviškį su meiluže. Ar tada atseit į visus tris mielaširdingai žiūrėti kaip į vienį? Na, čia jau klausimas buvo kietas. Ir ką jogė toliau beaiškino, niekam jos vienio ir angelų teorija neberūpėjo.
Išskyrus gal mane. Man ta teorija iš esmės patiko. Grįžau mąstydama apie į mano gyvenimą atsiųstus angelus ir tobulas aplinkybes. Ir su nuostaba ėmiau suvokti, kad iš tiesų labai daug dalykų (nors nedrįsčiau tvirtinti, kad absoliučiai visi), kurie kažkada atrodė tikra tragedija, išėjo tik į gera.
Taip kilniai man bemąstant, namo grįžo maniškis angelas (beje, visiškai blaivas). Per vakarienę draugiškai papasakojau jam apie mūsų draugių pokalbį, apie mums siunčiamus angelus ir apie vienio teoriją, ir man širdį užplūdo toks keistas visuotinos meilės jausmas, kad net saviškiui atidaviau savo cepeliną su plaučiukais, nors ir pati labai norėjau. Ir nebuvo gaila. Aš bandžiau išgyventi tobuliausią save.
Žodžiu, man ši teorija nuostabiai tiko, ir aš užmigau. Rytą atsikėliau žiauriai susiliejusi su visata ir darbe visiems jutau simpatiją, šypsojausi ir siūliau savo rankomis iškepto pyrago.
Vakare su angelu buvome sutarę eiti į koncertą. Aš nekantraudama staipiaus prieš veidrodį su man labai dailiai tinkančia juoda suknele su persišviečiančiais gipiūro elementais.
Bet maniškis negrįžo nei prieš spektaklį, nei spektakliui prasidėjus, nei jam pasibaigus, ir net nekėlė ragelio.
Pajutau savyje kylant tokį baisų įniršį, kad išsigandau pati savęs ir, susukusi jogei, paklausiau, ką man dabar daryti?
„Pasirink, kokia norėtum būti“, — ramiai pasakė jogė. Aš nebesusivaldžiau ir išrėkiau į ragelį, kad dabar labiausiai norėčiau būti našle. Net persirengt nereiktų.
Pagaliau išgirdau trakštelint užraktą. Tarpduryje, nuleidęs akis, su stipriu kvapvu ir gėlės vazonu, matyt parvilktu iš girtavimo vietos, pasirodė gyvas maniškis ir lengvai siūbuodamas gailiai ištarė:
— Labas. Aš vienis.
— O aš — juodoji našlė, — kiek galima žemesniu balsu pasakiau.
Ir dar pasakiau, kad vazonas kaip tik pravers — gaila, kad ne su kalija. Žvilgtelėjau į veidrodį. Super. Aš buvau tobuliausiame savo variante.
Ieva, juodoji našlė
