Naujausios
Drąsi moteris iš Drąsučių
Loreta Urmonienė pernai Šiaulių rajone Drąsučiuose įsteigė individualią įmonę „Vlanta“. Buvusi bedarbė visapusiškai sugebėjo išnaudoti Darbo biržos paramą. Krizės moters negąsdina, nes yra išgyvenusi ne vieną krizę.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Emigrantės dalia
L. Urmonienė, kvalifikuota siuvėja, po Nepriklausomybės atgavimo daugiausia uždarbiavo užsieniuose. Šeimoje — trys vaikai. Vyras neteko sveikatos Černobilyje, po to dar pakliuvo į avariją, liko invalidu. Reikėjo galvoti kaip išlaikyti šeimą.
„Darbo biržoje ne kartą registravausi, bet neužtekdavo kantrybės sulaukti darbo“, — pasakoja moteris.
Trylika metų važinėjo uždarbiauti į Rusiją, Ukrainą — parduoti savo siuvinius ir mezginius. Kai lietuviai pasuko į Vakarus, išvažiavo į Angliją kartu su vyru, vaikus palikę globoti močiutei. Vyrui dėl sveikatos būklės teko grįžti namo, o moteris Anglijos fabrikuose dirbo trejus metus. Vokiečių, anglų, rusų kalbų mokėjimas labai pravertė, padarė ir karjerą, darbdavio buvo vertinama.
Pagrindas — žinios
Prieš dvejus metus grįžo į Lietuvą. „Visi tvirtino, ko ten važinėti į Angliją, kai ir Lietuvoje jau neblogai“.
„Tik smalsumo vedama Kuršėnuose užsukau į darbo biržą, — sako L. Urmonienė. — Užpildžiau anketą, parašiau, kad norėčiau imtis verslo, pasiūlė lankyti vadybos, verslo kursus. Iš pradžių pasipiktinau, kam man tie kursai? Bet mane įtikino, jog įgysiu naudingų ir reikalingų žinių. Iš tiesų, likau labai patenkinta. Ir dabar jau pati toliau mokausi Šiaurės Lietuvos kolegijoje. Žinios — visko pagrindas“.
L. Urmonienė rekomenduoja visiems bedarbiams, norintiems pradėti verslą, atsikratyti skeptiško požiūrio į darbo biržų siūlomus kursus. Iš Kuršėnų tik trys moterys priėmė pasiūlymą pusmetį pasimokyti Šiaurės Lietuvos kolegijos Suaugusiųjų mokymo centre.
Būtent po šių kursų L. Urmonienė galutinai apsisprendė įsteigti įmonę. Viena jos kolegė pradėjo dirbti pagal verslo liudijimą, o kita įsidarbino vadybininke.
Imkis to, ką išmanai
L. Urmonienė sako ilgai nesvarsčiusi, kokio verslo imtis: „Kadangi siuvimo technologijas labai gerai išmanau, pati ir modeliuoju drabužius, to ir ėmiausi. Manau, visada reikia imtis tik to, ką išmanai. Todėl ir bankrutuojama, kai lendama ne į savo sritį“.
Įmonei įsteigti pinigų turėjo užsidirbusi. Be to, įmonės steigimo išlaidas 80 procentų padengė Šiaulių rajono savivaldybės Smulkiojo ir vidutinio verlo rėmimo fondas.
Iš Darbo biržos gavo paramą dar vienai darbo vietai įsteigti — apie 49 tūkstančius litų pirkti įrengimams. Dar reikėjo pridėti savų — per 20 tūkstančių litų. Galėjo priimti darbuotoją. Pritrūko apyvartos lėšų — nepabūgo nueiti paskolos į banką. Po kursų nebebuvo problemos pačiai surašyti verslo planą.
„Bet bankui ne verslo planas svarbus, kiek tai, ar turi savo produkcijai rinką, — sako L. Urmonienė. — Ypač, jei gali parodyti jau sudarytas sutartis su užsakovais.“
Sunkmečiu pradėjusi verslą, apie sunkmetį L. Urmonienė nė nekalba. Rinką tvirtina turinti. Veža siuvinius į Gariūnus, į Lenkiją, atgaivino ryšius Rusijoje. Klausiama, ar Rusijoje jos prekė paklausi, šypsosi: „Rusas bus nevalgęs, bet pasipuošęs“.
Kas gali jos verslą sužlugdyti? Tik nepakeliama mokesčių našta individualioms įmonėms. Pradedanti verslininkė stebisi, kodėl pas mus pirmiausia apie mokesčių didinimą kalbama, o ne apie verslumo skatinimą. Kodėl kaip Anglijoje, pavyzdžiui, negalima trejus pirmuosius veiklos metus individualių įmonių iš viso atleisti nuo mokesčių?
„Girdėjau, kad sprendžia kažką dar keisti, — sako L. Urmonienė. — Dirbsiu, žiūrėsiu, jeigu iš tiesų apkraus dideliais mokesčiais, reikės viską uždaryti. Atsiskaitysiu su valstybe už gautą paramą, ir teks vėl išvažiuoti.“
Citata
„Manau, visada reikia imtis tik to, ką išmanai. Todėl ir bankrutuojama, kai lendama ne į savo sritį“.
DRĄSA: Buvusi bedarbė, ilgai emigrantės duoną krimtusi Loreta Urmonienė sunkmečiu išdrįso imtis verslo Lietuvoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.