Naujausios
Dolče vita
Mielosios, jaučiuosi visiškai sutrikusi ir netgi susigėdinusi dėl savo sėslumo. Net nebežinau, ką ir galvoti, todėl noriu su jumis skubiai pasitarti.
Žodžiu, į Šiaulius atvažiavo mano kursiokė iš Vilniaus. Gal esu kada minėjusi — ta, kurios negalėdavau pakęsti, nes ji visada baisiai įsivaizdindavo. Sutikau ją priimti dėl dviejų aplinkybių. Viena, ji neseniai išsiskyrė, tai pagalvojau: tegul vargšelė atvažiuoja, nors šiek tiek atsipalaiduos po dramos. O antra, ji sustorėjo.
Bet kai atidariau duris, prieš mane stovėjo gyvenimu trykštanti moteris su dviem šampano buteliais rankose. Ji nusispyrė koridoriuje be proto elegantiškus aukštakulnius. „Visas Paryžius dabar taip vaikšto“, — paaiškino, pamačiusi, kad neatitraukiu nuo jų žvilgsnio.
Vos spėjau padėti taures, ji pokštelėjo kamštį ir ėmė pasakoti, kokia esanti laiminga, nes ką tik grįžusi iš Prancūzijos, kur visą savaitę praleido su Pjeru.
„Nori pamatyti mano Pjerą? Ach, jis tikras Džordžas Klūnis, kaip man tokie minkštučiukai patinka...“, — draugė atkišo man mobilųjį su įamžintu minkštučiuku prancūzu.
„Iš kur tu tą Pjerą iškasei?“, — paklausiau draugės. “Kaip tai iš kur? Iš interneto, kaip ir visos šiuolaikinės moterys.“ Pamačiusi mano veido išraišką, ji tiesiog negalėjo patikėti: “Tu ką, neužsiregistravusi?!“ Paskui pasakė, kad yra labai geras tinklas, nemokamas, man jį duosianti.
Kaip paaiškėjo gurkšnojant šampaną, Pjeras jai kol kas geriausias iš visų. „Kokių dar visų?“, — vėl neatsargiai leptelėjau.
„Nu klausyk, provincija“, — pasakė mano draugė ir kantriai paaiškino, kad ji turinti po draugą kiekvienoje šalyje. Štai dar prieš Pjerą į Lietuvą buvo atvažiavęs internetinis graikas. “Neblogas, jis pasiruošęs iš... (pavartojo tą žodį) visą Lietuvą. Nori, duosiu kontaktus?“, — draugė paklausė taip natūraliai, kad aš net užspringau.
Kol kosėjau, ji tęsė toliau: greit skrisianti į Londoną, ten ją pasitiks toks Kevinas, bet jis nėra toks geras, kaip meilužis Niujorke, pas kurį viešėjo praėjusį pavasarį.
Dar paaiškino, kad jai tai nieko nekainuoja, viską apmoka jie.
Tada aš paklausiau, ar ji nebijanti užsirauti ant kokio maniako. „Dieve, Ievute, aš juk subrendusi, protinga moteris, kaip aš galiu ant ko nors užsirauti?“, — nustebo draugė ir patikslino, kad iš esmė ji važiuojanti pas pažįstamus žmones, su kuriais kasdien palaiko ryšį “skypu“... Ji visada klausianti, koks jų išsilavinimas, kokia profesija, ir bendraujanti tik su “atitinkamo mentaliteto subjektais“. Tiesa, tokių nėra labai daug, bet per visą pasaulį atrasti galima.
Tada man pasidarė smalsu, kodėl ji nesusirandanti kokio patikimo lietuvio partnerio ilgam ir gražiam gyvenimui.
„Tu ką, man vieno lietuvio užteko, nekenčiu lietuvių. Jie tokie tokie...“, — lyg į ją būtų žaibas trenkęs.
Susigėdau vis dar gyvenanti su lietuviu.
Po nejaukios pauzės draugė su gailesčiu pažiūrėjo į mane: „Dieve, Ieva, bet tu ir tundra. Neišnaudoji galimybių. Visas Vilnius naršo internete, tokios erdvės atsiveria — pažįsti pasaulį, kultūrą, kulinarinį paveldą pagaliau“.
Aš pasakiau, kad dar esu ištekėjusi. „Už to paties?“, — konkrečiai paklausė. Vėl susigėdusi linktelėjau galvą. “Nu tai nieko čia tokio“, — nuramino mane draugė ir pasakė, kad aš galiu internete pasisakyti, kad esu ištekėjusi, pagaliau, galiu susirašinėti ir su moterimi.
„Bandei kada su moterim?“, — lyg tarp kitko paklausė, kimšdama antrąjį butelį šampano (“Žinai, su Pjeru kas vakarą šampaną maukdavom“, — tarstelėjo).
„Ką bandžiau, susirašinėti?“
Bet čia jau ji užspringo, ir aš turėjau kaip reikiant atidaužyti jos išplatėjusią nugarą. Galiausiai susivokusi apie ką eina kalba, saikingai nuraudau ir pasakiau, kad man nelabai priimtini santykiai tarp vienos lyties asmenų.
„Ne, Ieva, čia kaimas, ar ką? Juk dvidešimt pirmas amžius, kaip tu gali būti tokių siaurų pažiūrų (“ir siauresne nugara“, — mintyse pasidžiaugiau). Žiūrėk plačiau, gyvenimas yra saldus, taip sakant, dolče vita“, — suokė ji, maukdama taurę po taurės.
Nuoširdžiai prisipažinsiu — išties vienu metu pasijutau, kaip kokia provincialė. Ir net pasąmonė pradėjo rutulioti mintį, o kaip man būtų su kokiu prancūzu — viskas iš naujo, viskas prieš akis, viskas kitaip, dolče vita...
Tuo metu duryse trakštelėjo raktas ir išgirdau saviškį tariant: „Labas,Ievute, turim svečių su gražiais batukais?“
Mano draugė, nekenčianti lietuvių vyrų, įsmeigė į maniškį akis ir gundančiai ištarė: „O, koks minkštučiukas“.
Tą pačią akimirką supratau, kad dabar man svarbiausia išsaugoti savo lietuvį, o prancūzai palauks. Minkštučiukas...Nu bet tikra gyvatė...
Ieva, sėsli ir tuo patenkinta
