Naujausios
Darbuotojų migracija jaunina senstančią Europą
Į diskusijos, vyksusios Šiauliuose, klausimą „Ar migracija — XXI amžiaus neišvengiamybė?“ Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė atsakė teigiamai. Bet pabrėžė: emigraciją, ir imigraciją įmanoma valdyti.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Senstančiai Europai reikia imigrantų
Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje dėl įvairių — klimato kaitos, politinių, ekonominių — aplinkybių migruoja apie 200 milijonų žmonių. „Tai reiškia, kad nuolat migruoja tiek žmonių, kiek gyvena Brazilijoje. Šis reiškinys nėra unikalus, tai — normalu. Žmonės migruos tol, kol Žemės rutulyje bus skirtumų“, — neabejoja D. Paukštė.
Kai kalbama apie migraciją apskritai arba lyginama situacija vienoje ar keliose šalyse, vienas iš pagrindinių rodiklių yra migracijos saldo (santykis tarp išvykusiųjų ir atvykusiųjų).
„Pagal jį pernai Lietuva Europos Sąjungoje užėmė paskutinę vietą, nors dar užpernai situacija buvo kiek geresnė: paskutinę poziciją užleidusi Nyderlandams Lietuva buvo pakilusi į priešpaskutinę vietą“, — prisiminė Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas. Išvykstančiųjų daugiau negu atvykstančiųjų.
Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis, pernai į užsienį išvyko apie 13,8 tūkstančio Lietuvos gyventojų, tai yra beveik 2 tūkstančiais mažiau, nei 2005-aisiais (apie 15,6 tūkstančio). Į Lietuvą pernai imigravo 8,6 tūkstančio žmonių, beveik 2 tūkstančiais daugiau negu 2005-aisiais.
Statistikos departamento duomenimis, šiemet Lietuvoje gyvena 18,7 tūkstančio mažiau gyventojų nei prieš metus — 3 milijonai 366,2 tūkstančio. Per pastaruosius ketverius metus gyventojų Lietuvoje sumažėjo 79,7 tūkstančio.
Mažėjant gyventojų skaičiui, daugėja pagyvenusių — 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. „Tačiau tai nėra vien Lietuvos, tai — visos ES problema,— pabrėžė D. Paukštė. — Pernai iš 497 milijonų ES gyventojų tik 235 milijonai buvo darbingo amžiaus, tai yra nuo 15 iki 64 metų. Pranašaujama, kad iki 2060 metų darbingo amžiaus gyventojų sumažės 50 milijonų. Jei imigracijos nebūtų, šis mažėjimas sudarytų 110 milijono. Senstančiai Europai reikia imigrantų, tačiau jų srautus būtina valdyti“.
Mokestis už darbo jėgą
— Lietuvai emigrantai bent kol kas yra opesnė problema nei imigrantai, vis dėlto, kaip suvaldyti minėtus imigrantų srautus?
— Įsiveždamas „pigesnį“ darbuotoją iš užsienio, darbdavys išsprendžia savo problemą, tačiau sukuria problemą valstybei, kuri turi spręsti, kaip atvykėlį integruoti į naują aplinką, tai kainuoja. Pasaulio valstybės šį klausimą sprendžia įvairiai, pavyzdžiui, Singapūre, Izraelyje darbdaviams nustatytas konkretus mokestis, savotiškas valstybei mokamas užstatas už kiekvieną iš užsienio atsivežtą darbuotoją. Tol, kol užsienietis yra šalyje, iš sumokėtos sumos nuskaičiuojamos išlaidos jo integracijai. Jam išvykus, darbdaviui grąžinama neišleista dalis užstato, jei ji lieka.
Tai padeda išvengti tokių problemų kaip tos, su kuriomis susiduriame Lietuvoje: į Lietuvą darbdavys atsivežė darbuotojus iš Kinijos, o darbo jiems nedavė. Atvykėlius reikėjo siųsti namo, tam išleistos valstybės lėšos. O būtų užstatas, iš jo būtų galima nupirkti bilietus užsieniečiams ir niekas nepatirtų nuostolių.
Antras būdas: kitokių reikalavimų darbdaviui kėlimas. Jei darbdavys privalėtų užsieniečiui darbuotojui mokėti vidutinį atlyginimą, padengtų leidimų laikinai dirbti ir laikinai gyventi Lietuvoje išlaidas, gal jis paskaičiuotų, kad jam labiau apsimoka samdyti vietinį darbuotoją.
Taip pat galima aiškiai apibūdinti atsivežamą darbo jėgą pagal kvalifikaciją: kuo aukštesnė atsivežamo darbuotojo kvalifikacija, tuo mokestis už jį darbdaviui mažesnis. Ir atvirkščiai — kuo darbuotojo kvalifikacija mažesnė, tuo mokestis — didesnis. Sakysim, sugalvoja darbdavys pasisamdyti valytoją iš užsienio, gerai, tegul samdo, bet paskaičiavęs, kiek jam tai kainuos, akivaizdžiai įsitikins, kad to daryti neapsimoka.
— Teko girdėti Jus kalbant, kad Lietuvos darbdaviai — nepilietiški: jei tenka rinktis, ką atleisti — lietuvį ar užsienietį, atleidžia pirmąjį. Kuo tai paaiškintumėte?
— Į šį faktą, manau, reikėtų pažvelgti istoriškai. Europos darbdaviai solidarumą, pilietinę poziciją gauna su motinos pienu ir todėl pirmiausia atleidžia imigrantus, o ne savo šalies piliečius. O mūsų darbdaviai yra pirmoji karta „nuo žagrės“. Čia reikalingi politiniai sprendimai, politinė valia, kurią turi rodyti Vyriausybė, Seimas.
Imigracija ir emigracija susijusios
— Ar yra būdų išvengti didelės emigracijos iš Lietuvos?
— Ekonominės migracijos strategijoje, kuri Vyriausybės patvirtinta, yra teiginys: „Trečiųjų šalių piliečių imigracija neturi skatinti Lietuvos piliečių emigracijos“. Pasakyta aiškiai, tačiau tikrovėje matome kitą situaciją: darbdavys atsiveža pigesnę darbo jėgą iš užsienio, o už minimumą nesutinkantis dirbti Lietuvos pilietis išvažiuoja laimės ieškoti į Airiją ar kitą šalį.
Imigracija ir emigracija — dvi vienos monetos pusės, viena daro įtakos kitai. Taigi, visi būdai, skirti imigracijai mažinti, tinka ir kovai su emigracija. Emigracija sumažės tik tada, kai Lietuvos piliečiai matys, kad savo siekius gali realizuoti neišvykdami iš šalies.
— Ar ryžtumėtės prognozuoti, kaip keisis emigrantų ir imigrantų situacija Lietuvoje ateityje?
— Šiandien galime pasidžiaugti bent tuo, kad išvykusius apie 13 procentų Lietuvos piliečių darbo rinkoje pakeitė tik 1 procentas užsieniečių. ES valstybėse senbuvėse jų skaičius siekia 6— 8 procentus. Ar tai gali tęstis ilgai? Tai padės išsiaiškinti tik ilgalaikė valstybės strategija ir patys darbdaviai, kur jie ieškos darbuotojų.
PRIEŽASTIS: „Oro uostuose buvo apklausiami iš šalies išvykstantys Lietuvos piliečiai. 97 procentai iš jų į klausimą, kodėl išvažiuoja, atsakė “Dėl mažo atlyginimo“, — vieno tyrimo išvadas prisimena Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.