Naujausios
Dar ne tokių matėm!
Mielosios mano, kurią čia dieną į mano galvą šovė tokia išmintinga išmintis, kad tris dienas vaikščiojau kukliai savimi besižavėdama. Net pagalvojau, kad būtų gera užpatentuoti tą mano išmintį ir visiems naudoti, kaip antikrizinį vaistą. Pirmiausiai aš tą vaistą išbandžiau ant savo draugių — suveikė nepriekaištingai.
O prasidėjo viskas nuo to, kad mano vidus kažkaip intuityviai ėmė protestuoti prieš visus krizinius bauginimus. Kai tik įsijungiu televizorių, ir ten Kubilius šneka, kaip viskas bus blogai, ir dar blogiau — taip mano vidus iš karto protestuoja, o protas užblokuoja tą negatyvią informaciją, nors tu ką. Ir taip kelias pastarąsias savaites — kai tik kalbos apie krizę, aš — „no pasaran!“.
Ir staiga blykst mintis, kodėl tos kalbos apie globalią krizę manęs nė kiek nebaugina. Viešpatie, jei aš išgyvenau septynerių metų santuokos krizę, jei išgyvenau vidutinio amžiaus krizę, kai iš tikrųjų viduje dangus su žeme maišėsi, tai kas man ta ekonominė recesija? Fi, ir nieko daugiau. Žodžiu, ne tokių krizių dar matėm.
Šia tema, kaip minėjau, buvo skubiai sušauktas geriausių draugių vakarėlis. Ir kai pasakiau joms tą savo išmintingąją išmintį, jos iš nuostabos net žado neteko. Tikra nuoga tiesa.
„Dieve, tikrai, individualiai išgyventi savo keturiasdešimtmetį bet kuriai moteriai yra sunkiau, negu kažkokią pasaulinę finansų krizę!“, — išvyniojo viena draugė, neseniai išgyvenusi baisiąją sukaktį. Vargšelė taip galavosi, kad gaila buvo žiūrėti. Mes jai ir knygų pridovanojome iš serijos “Pagaliau 40-šimt“ — tai šiek tiek aprimo.
Draugė ekonomistė, dirbanti banke, kaip visada, bandė pamokslauti esą vidinių krizių negalima net lyginti su pasauline, kai griūva bankai (nu čia jau kvepia jos vidine krize), bankrutuoja ištisos valstybės (cha–mano Islandija — mano širdyje), kai tūkstančiai bedarbių išeina į gatves (bet aš tai dar ne), kai nuvertėja akcijos ir nekilnojamasis turtas (mūsų amžiuje aktualiau kilnojamasis) ir kad negalima būti tokiomis siauraplanėmis egoistėmis (na ir žodelį sugalvojo) ir kad reikia mąstyti globaliai...
Bet mes visos greitai ją užčiaupėme, tikindamos, kad kiekvienam normaliam žmogui, ypač moteriai, yra svarbiausios vidinės dramos. Kad taip buvo, ir taip bus visada! Amen.
„Viešpatie, mergos, jūs dar neišgyvenote savo 50-tojo gimtadienio“, — įsiterpė šią baisią ribą į anapusinį pasaulį peržengusi (ir nieko, dar gyva) draugė. Visos pažvelgėme į ją su derama pagarba ir palinkėjome stiprybės. “Tai štai, mielosios, jei būtų mano valia, aš geriau išgyvenčiau penkias tokias pasaulines krizes, negu vieną asmeninio 50-mečio“, — palygino garbingoji.
„O mano skyrybos...“, — į dar kraujuojančius prisiminimus nugrimzdo šią dramą neseniai išgyvenusi draugė. “Ką man reiškia tos akcijos ar nekilnojamasis turtas, kai per vieną naktį nuvertėjo visas mano ligšiolinis gyvenimas, ir net aš pati“, — kraupiai teisingai konstatavo išgyvenusioji.
Ji aptiko tą niekšą biure su kažkokia globaliai mąstančia jauniklę, ir jis išėjo, palikęs savo vienmetę žmoną ir sutrypęs visą jos iki šiol sukurtą lokalų pasaulėlį su gražiom užuolaidom ir sočia vakariene.
Tada įsiterpė draugė jogė ir pasakė, kad aš, Ieva, esu absoliučiai ir globaliai teisi. Kad aš neva tai patvirtinu pozityviojo mąstymo teoriją: kas mūsų galvose, tas ir mūsų gyvenimuose. „Jei, mielosios, mes neįsileisime krizės į savo galvas, jos nebus išvis“, — pateikė labai paprastą formulę jogė. Ir dar pasakė, kad krizės sąlygomis pats laikas eiti ne į plotį, vis daugiau vartojant, bet gilyn — į vidų.
Mes visos draugiškai sutarėme per tariamą krizę eiti gilyn į save, kur slepiasi nesuskaičiuojami lobynai, ir laimingos išsiskirstėme.
Maniškis, kaip visada pastarosiomis dienomis, grįžo kažkoks prislėgtas, ir tai mane eilinį kartą sunervino. Po galais, depresijos, kaprizai ir PMS-ai — moterų sfera, o vyras turi būti vyras, į kurį aš galėčiau atsiremti — na, taip aš galvoju.
Bet šįkart susitvardžiau ir švelniai paklausiau, kas gi jam yra. „Nežinau, turbūt vidutinio amžiaus krizė, kažkaip vis pamąstau, kad senstam“, — lyg iš po žemių atsiliepė. “Nu, kas sensta, o kas ne“, — tyliai pagalvojau, bet garsiai pasakiau: “Žinai, mielasis, mūsų amžiuje reikia eiti į gylį“.
„Ką, nusiskandint?“, — pažvelgė jis į mane akimis, kuriose pamačiau tylų susitaikymą su viskuo.
Supratau, kad ir vyrams baisesnės yra vidinės, negu pasaulinės krizės. Tad nerkime gilyn į vidų ir saugiai pralaukime.
Ieva, einanti gylyn
