Naujausios
Prieskoniai
Bočiukas yra labai senas
Jūs neįsivaizduojate, mielosios, bet per Velykas pas mus viešėjusi dukterėčia su savo mažu vaikeliu įplieskė mano širdy (ir mūsų šeimoje) tam tikrą dramą.
Tas vaikelis, vieną vakarą sėdėdamas maniškiui ant kelių, ištarė: „Bočiukas (taip jis įpratintas vadinti maniškį) yra labai labai senas“. “O aš? Ar sena?“, — paklausiau, ir sulaukiau malonaus atsakymo, kad dar ne visai, bet “bočiukas tai jau labai labai senas“.
„Cha, girdi? Labai labai senas...?“, — pirmą vakarą piktdžiugiškai linksminausi. Bet paskui susimąsčiau: matyt per tiek metų taip pripratau prie saviškio, kad nepastebėjau, jog jis man seniai per senas.
Tokios mintys, mielosios, ne juokais ėmė mane kamuoti, tad vieną vakarą, kai maniškis spaudė TV pultelį, aš išrėžiau, kad man nusibodo gyvent su seniu, kuris tik maigo pultelį ir daugiau nieko nedaro.
„Pala pala“, — įsižeidė maniškis ir ėmė tvirtinti, kad jam atseit tiek pat metų, kaip ir man.
„Atsiprašau, bet kaip aš atrodau, o kaip tu?“, — nukirtau. Ir dar pridūriau, kad vaiko lūpomis kalba tiesa, kad toks nekaltas kūdikis tai juk nemeluos ir kad karalius yra nuogas.
Ir staiga aš suvokiau, kad maniškis jau seniai mane sendina. Štai, pavyzdžiui, kai aš kur būnu su gerokai jaunesniu darbiniu kolega, mane visada žmonės laiko jaunesnia. Jie netgi ištaria tokias mielas širdžiai frazes, kaip „jūs dar jauni, turbūt tarybinių laikų neprisimenate“.
Aš, žinoma, šypsausi, liežuvį prikandusi, ir neprieštarauju... Žodžiu, mielosios, tiesa yra ta, kad jaunesnis vyras šalia žiauriai jaunina ir pakelia moterį į visai kitokį statusą, kaip antai neprisimenančios tarybinių laikų piemenės.
O tada staiga atsiminiau vieną baisų atveją, kai ėjau su saviškiu televizoriaus pirkti, ir kai vienas vadybininkas mums pasakė, kad atseit tokie pagyvenę žmonės, kaip mes, jau galėtume sau leisti įsigyti brangesnį televizorių. Aš buvau giliai sutraumuota, nes, kaip dabar suprantu, klaidingai šį įvertinimą prisiėmiau sau, nepagalvojusi apie labai seną bočiuką.
Tai štai, mielosios, apibendrinant, po tokių vaiko žodžių mūsų šeimoje kilo nesantarvė ir nesveika konkurencija.
Maniškis kažkodėl kas rytą ėmė lipti ant svarstyklių ir garsiai džiaugtis, kaip gerai, kad jis atseit sveria tiek pat, kaip jaunystėje, nu kaip gerai... Nu tiesiog galėtų į seną šliūbinį kostiumą įlįsti.
Mirk iš juoko. Tada aš jam rėžiau, kad juokingai atrodytų toks labai labai senas bočiukas su šliūbiniu kostiumu.
Tai jis pasakė, kad tokius laaabai senus bočiukus ir dar kaip žvejoja jaunos... „Barakudos“, — nutęsiau aš ir pridūriau, kad skirtumas toks, kad barakudos su seniais gyvena dėl pinigų, o aš — iš kvailumo.
Ši tema taip paėdė man širdį, kad visą savaitę gyvenau egzistencinėmis mintimis (senatvė-jaunystė, gyvenimas-mirtis, kūnas-siela), o vakarais, praskleidusi užuolaidą, žiūrėdavau į žvaigždes, tarsi ruošdamasi išėjimui į amžinybę... Paskui savo labai labai seną bočiuką...
O vieną pavakarę, kai paskendusi apmąstymuose pėdinau po darbo gatve, prie manęs priėjo kažkokia visiškai žila senučiukė ir paprašė palydėti namo, nes pasiklydo ir nebepaeina, ir nebeprismena.
Ką darysi, krikščioniškai apsiėmiau aš ją lydėti namo („ką padorote mažiausiam iš mūsų, tą man padarote“), o ta senikė, rodydama į priešais ateinančią kitą garbaus amžiaus damą (gal kokia dvidešimčia metų už ją jaunesnę), staiga ir klausia: “Klausyk, ar tos senės plaukai baltesni už mano, ar ne?“
Žinokite, mielosios, dūrė kaip pirštu į trečiąją akį ir viskas man pasidarė aišku.
Parvedžiau tą senikę namo, grįžau pas savo labai labai seną bočiuką ir apkabinusi pasakiau: „Na ką čia mes dabar lyginsimės, katras jauniau atrodome“, — pasakiau. Bočiukas mielaširdingai pasakė, kad, žinoma, aš, bet jis esą plonesnis. Aš jam tą garbę perleidau ir nusprendžiau senti jei ne kartu su bočiuku, tai iš paskos — saikingai atsilikdama per vieną kitą dešimtmetį.
Ieva, labai seno bočiuko pati
