Naujausios
Aš — ne moteris
Mielosios, buvau labai sutrikusi ir net nežinojau, ką daryti. Pirmą kartą suvokiau, kad aš — ne moteris.
Viskas atsitiko vieną gražų vakarą, kai po sočios vakarienės namie jaukiai ploviau indus ir viena ausimi klausiausi burzgiančio televizoriaus. Apskritai, prisipažinsiu, man patinka plauti indus, tai kažkaip ramina. Tiksliau, patikdavo iki to nelemto vakaro, kada staiga išgirdau, o po to pamačiau tą baisią reklamą. Na juk matėte, kai tarp didžiulės neplautų indų stirtos triūsianti šeimininkė tokiu visiškai beviltišku balsu ištaria žodžius: „Aš — ne moteris, aš — indaplovė“.
Mielosios, išgirdusi tą užkeikimą, sustingau, o per kūną perbėgo toks nervinis drebulys...
„O aš?! O kas aš tada?! Ir aš ne moteris, o indaplovė?!“, — pasakiau taip, kad girdėtų maniškis, ir labai stipriai tėškiau pašluostę į kriauklę.
„Baik tu, Ievute, čia gi tik reklama. Ir, pasakyčiau, velniškai veiksminga reklama. Įtariu, kad ne tik tu, bet ir dar milijonas moterų po tokios reklamos bėgs pirkti indaplovių ir suneš kompanijai milžinišką pelną“, — ėmė filosofuoti maniškis, spaudydamas TV pultelį iš savo gulyklos.
„Ach taip?! Tik reklama?! Tik pelnas?! Nusispjaut man į tai! Ką tik sužinojau, kad aš — ne moteris, o tu man dėstai čia marketingo pradmenis“, — ėmiau niršti.
„Ievute, širdele, jei nori, rytoj nupirksim tau tą indaplovę“, — bandė mane raminti maniškis, bet išėjo dar blogiau.
„Tai kad man ji netelpa, — pasakiau aš, — Toje mažytėje virtuvėlėje, kurioje aš įkalinta, niekas netelpa ir niekada netilps“.
„Tai gal nori pasakyti, kad dabar po tos suši.... reklamos aš turėsiu bėgti ir pastatyti tau erdvesnį namelį su erdvia virtuvyte, kurioje tilptų ta tavo suši... indaplovė?“, — pradėjo niršti maniškis.
„O ką, ar aš, tavo manymu, sulaukusi tokio amžiaus, neverta namo?“ — paklausiau iš esmės.
„Betgi tu niekada nesakei, kad nori namo ir kad apskritai tau reikia indaplovės, sakydavai, kad svarbiausia — santykiai....“, — suglumo balsas iš gulyklos.
„Cha, — nepasidaviau, — O ką aš daugiau galėjau sakyti? Mano psichika aiškiai suvokė, kad tu niekada niekada man nepastatysi to prakeikto namo ir niekada nenupirksi indaplovės, ir mano pasąmonė, norėdama mane apsaugoti nuo skaudžios realybės, įteigė netgi tokį iškrypimą, kad man neva pačiai patinka plauti indus. Viešpatie, tai iki kokio lygio aš buvau privesta, kad taip žiauriai save apgaudinėčiau“. Aš praktiškai be jėgų susmukau ant kėdės virtuvėje.
„Ach, tai tavo psichika visada žinojo, kad aš esu nevykėlis?“, — balsas iš gulyklos ėmė grėsmingai pykti.
Pajutau truputį perlenkusi lazdą, bet mano įžeista psichika tęsė toliau: „Žinai, jeigu jau aš — ne moteris, tai tu, žinok, esi net ne vyras“.
„Tai kas aš tada?“, — maniškis ėmė nervingai junginėti kanalus.
„Tu — niekingas niekingas, — ieškojau reikiamo žodžio, — televizoriaus pultelis.“ “Su beišsikraunančiom baterijom“, — dar uždėjau paskutinį tašką ir, trenkusi duris, išbėgau pas kaimynę.
„Klausyk, tu juk turi indaplovę?“, — tik įžengusi pro duris paklausiau apstulbusios kaimynės. Ši papurtė galvą. “Tai, vadinasi, ir tu — ne moteris“, — konstatavau ir kažkodėl man palengvėjo.
„Ievute, gal išgerk ką nuo nervų. Gal pataisyt tau ramunėlių arbatos? — paklausė susirūpinusi kaimynė. Pasakiau, kad pataisytų, ir susiraičiau jos jaukioje mažytėje virtuvėje, kurioje taip pat netelpa indaplovė.
Aš jai apsakiau viską: ir apie tą reklamą, ir kaip susipykau su saviškiu, ir už kokio nevykėlio, pasirodo, ištekėjau, ir ką ten aš, mes abi ištekėjome.
Draugė mane atvėsino ir pasakė, kad ji, pavyzdžiui, labai mėgsta plauti indus rankomis, ir kad tai jai — savotiška meditacija.
Bet aš ją paprotinau, kad čia tik mūsų pasąmonės mus taip apgaudinėja. Tada ji mane nuramino, kad su mūsų pasąmonėmis yra viskas gerai, ir kad reklamų specialistai yra tiksliai ištyrinėję moterų pasąmones ir jomis meistriškai manipuliuoja. „Ir, kaip matau, pataikė į dešimtuką“, — prajuko draugė.
Ūmai pasijutau, kaip kokia eilinė reklamos auka, ir net susigėdau dėl savo naivumo. Bet kaip dabar grįžt namo, kai maniškis taip įsiutęs?
„Na juk žinai, kaip, tu juk moteris, ne kokia indaplovė“, — mirktelėjo kaimynė ir abi sukikenome.
Atsirakinusi buto duris, kaip niekur nieko paklausiau: „Na, ką mano vyrelis veikia?“
„Aš — ne vyrelis, aš–pultelis“, — atsiliepė įsižeidęs, bet aš jau žinojau, kurį mygtuką spustelėsiu.
Ieva, reklamos auka