Naujausios
susitikimai
Armėnijos kontrastai lėlininkų akimis
Praeitą savaitę trys Šiaulių lėlių teatro aktoriai — vadovas Arūnas Pakulevičius, Rita Kiškūnaitė ir Renata Savickaitė grįžo namo po savaitės Armėnijoje. Svetur jie ne tik dalyvavo tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje, bet ir daug keliavo po šalį, iš arti pažino savitą armėnų gyvenimo būdą.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Norėtų bendradarbiauti su Šiauliais
Kvietimo dalyvauti Dsegh kaimelio, įsikūrusio apie 150 kilometrų nuo Armėnijos sostinės Jerevano, trečius metus rengiamame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje šiauliečiai sulaukė iš tarptautinės lėlininkų organizacijos „Unima“ Lietuvos atstovybės. Festivalyje dalyvavo ir vilniečių teatras “Žalia varna“. Į festivalį šiauliečiai vyko savo lėšomis, nesulaukę prašytos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos paramos.
„Avilys“ surengė vieną H. K. Anderseno pasakos motyvais sukurto spektaklio “Princesė ir kiauliaganys“ vaidinimą. Jis pelnė diplomą už moderniausią ir originaliausią sprendimą. Šiauliečiams taip pat buvo įteikta tradicinė armėnų lėlė — Karagezas.
Festivalyje apsilankęs Lori srities, kuriai priklauso Dsegh kaimas, viršininkas susidomėjo „Avilio“ teatru ir galimybe bendradarbiauti su Šiaulių apskritimi.
Pirmas įspūdis
Šiauliečiai, kaip ir kiti festivalio dalyviai iš užsienio, buvo apgyvendinti Dsegh kaimo gyventojų namuose. „Mums teko geriausias kaimo namas su jame įrengta vonia ir tualetu. Kolegos iš Slovėnijos pakraupo, kai jiems teko tualeto žvalgytis lauke, o apie karštą vandenį beliko tik pasvajoti“, — minėjo Arūnas.
Baisiai svečiams atrodė ne tik jų gyvenamoji vieta, bet ir Dzegh kultūros namai: nuo 1988 metų žemės drebėjimo, kurio metu žuvo apie 25 tūkstančiai šalies gyventojų, nukentėjęs pastatas tebestovi visiškai nerekonstruotas — įskilusiomis sienomis ir išdaužtais langų stiklais.
Nemalonų pirmąjį įspūdį prasklaidė armėnų svetingumas ir draugiškumas: svečius šeimininkė kasryt vaišino naminėmis sluoksniuotos tešlos bandelėmis su sūriu — chačapuri, kitais patiekalais, tarp kurių — ir tikrasis armėniškas šašlykas.
„Keista, nors tarpusavyje kaimelio gyventojai (jų yra apie penkis tūkstančius) beveik visi pažįstami ir net giminiuojasi, jie nuo kaimynų atsiriboję dviejų metrų aukščio akmenų sienomis. Tai — senų laikų, kai Armėnija priklausė tai romėnams, tai partams, tai arabams, mongolams ar persams, palikimas, norint apsisaugoti nuo priešų“, — pasakojo Arūnas.
Skurdi kasdienybė
Šiauliečio žodžiais, Dzegh kaime stipriai jaučiamas patriarchatas: „Vyras — ne tik tradicinės armėnų šeimos galva, bet ir kaklas, rankos, tvirtas šeimos pagrindas. Jis — šeimos maitintojas, uždirbantis pinigus, išlaikantis žmoną ir vaikus. Moters pareigos — auginti vaikus, prižiūrėti namus, gaminti valgį ir rūpintis vyru, dirbti ji neprivalo. Žinoma, sostinėje situacija yra kitokia. Ten moterų, užsiimančių savo verslu, yra daugiau, tačiau šalyje verslininkės vis dar — retenybė“.
Daugumos kaimo vietovėse gyvenančių armėnų kasdienybė, Arūno žodžiais, gana skurdi. Armėnai esą nerodo iniciatyvos kažko siekti savarankiškai. Tik pavieniai gyventojai steigia privačias įmones, imasi verslo.
Armėnijos kaimo gyventojai įsikuria iš tufo uolienos, kurios Armėnijoje gausu, statytuose dideliuose namuose, kuriuose vietos užtenka 2--3 tėvų ir vaikų šeimoms. Augina gyvulius — karves, avis. Jų bandas įsigyja ir prižiūri keliomis šeimomis: vieną dieną bandą į laukus gena viena, kitą dieną — jau kita šeima.
Dirbamų žemių Armėnijoje beveik nėra, nebent jomis galima būtų pavadinti skurdų 20-30 centimetrų storio dirvožemio sluoksnį. „Todėl kalnuotose vietovėse sunkumų kyla net laidojant mirusiuosius. Duobę žmogui palaidoti armėnams tenka kasti dvi— tris paras, nes reikia skaldyti uolas“, — pasakojo Arūnas.
Vietinės kapinaitės — skurdžios gėlėmis, vietoj jų — didingi, žmogaus ūgio ir aukštesni akmeniniai paminklai, kuriuose mirusieji vaizduojami visu ūgiu ir kuo natūraliau. Aršus rūkorius vaizduojamas su cigarete rankose, o ant antkapio dar padedamas pakelis cigarečių su žiebtuvėliu.
Bažnyčiose persipina religijų simboliai
Įspūdingiausi Armėnijos paminklai, anot Arūno Pakulevičiaus, — pirmajame amžiuje ant uolos pastatyta dievo Helijo šventykla Garni ir senovinių apeigų centras — Geghardo vienuolynas. Paskutinysis daugiausia iškaltas uoloje maždaug prieš 1400 metų.
Iki šiol Geghardo vienuolynas — viena švenčiausių Armėnijos vietovių. „Jei yra pasaulyje vieta, kur galima būti arčiausiai Dievo, tai — šis vienuolynas, — neabejoja Arūnas, — nors nesu giliai tikintis, vienuolyne jutau kūnu lakstančius šiurpuliukus. Jo aura — tikrai išskirtinė“.
Apie 301 metus Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Tačiau nuostabą lietuvaičiams kėlė šalia krikščioniškų veidų, kryžių, Armėnijos bažnyčiose pavaizduotos ikikrikščioniškos figūros ir gyvūnų piešiniai, kitų religijų simboliai. „Matyt, jų dėka Armėnijos šventos vietos ir išliko tiek šimtmečių: ateina kitos religijos priešai, pamato vietinėse bažnyčiose savo religijos simbolius ir jų neliečia“, — svarstė šiaulietis.
Tvirtos — ne tik armėnų bažnyčios, bet ir vadinamieji, chačkarai — akmeniniai kryžiai, puošti tradiciniais raižytais ornamentais. Jų gausu ne tik armėnų apaštalinėse bažnyčiose, bet yra ir pavienių, pastatytų pakelėse.
Armėnija pajuto karo Gruzijoje pasekmes
Arūnas Pakulevičius pasakojo, kad Armėnija tik dabar atsikrato karinių veiksmų Gruzijoje pasekmių: „Armėnija yra labai priklausoma nuo Rusijos, todėl dėl karinių veiksmų Gruzijoje pirmiausia kentėjo ekonomiškai. Kurą, įskaitant dujas ir kurą atominei elektrinei, įvairius kitus produktus Armėnija perka iš Rusijos, todėl prasidėjus Gruzijos ir Rusijos konfliktui, armėnai liko be benzino, suskystintų dujų, įvairių prekių“.
Šiaulietis minėjo, kad Armėnija tik dabar po truputį atsigauna po patirtos izoliacijos, kurią lemia ir geografinė šalies padėtis. „Iš vakarų — Turkija, su kuria Armėnija nepalaiko jokių ryšių po 1915 metų armėnų genocido; iš pietų — Iranas, su kuriuo palaikyti santykius politiškai, matyt, nepavyksta, nes jis — Rusijos įtakos zonoje, iš rytų — Azerbaidžanas, su juo vyko konfliktas dėl Kalnų Karabacho, šiaurėje Armėnija ribojasi jau su Gruzija“, — sakė pašnekovas.
Dabar, jo nuomone, situacija Armėnijoje pagerėjo, mat gatvėse jau važinėja nemažai automobilių ir autobusų, tiesa, daugiausiai šiems naudojamas ne benzinas, o gamtinės dujos. Užsieniečiui iš pirmo žvilgsnio keistas vaizdas — autobusas su aštuoniais dujų balionais ant stogo arba lengvasis automobilis su dujų „torpeda“ bagažinėje — armėnų kasdienybė.
IŠNAŠA: Daugumos kaimo vietovėse gyvenančių armėnų kasdienybė, Arūno žodžiais, gana skurdi.
MODERNAS: Šiaulietis įsiamžino prie šiuolaikinio Jerevano akcento — iš metalo laužo pagaminto vyro figūros.
ANTKAPIAI: Armėnų antkapiniuose paminkluose mirusieji vaizduojami visu ūgiu ir labai tikroviškai, pavyzdžiui, rūkaliai — su cigaretėmis.
KRYŽIUS: Šis chačkaras (armėniškai chač — kryžius, kar — akmuo) — vienas iš dešimties gražiausių Armėnijoje, įtrauktas į UNESCO paveldą.
AUTOBUSAS: Gamtinėmis dujomis varomas autobusas — armėnų kasdienybė.
EŽERAS: Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė prie 1900 metrų aukštyje virš jūros esančio Sevano ežero.
VIENUOLYNAS: Didžioji Geghardo vienuolyno dalis iškalta uoloje maždaug prieš 1400 metų.
SALDUMYNAI: Armėnijos turguje pirkėjus vilioja tradicinių saldumynų gausa.
„Avilio“ teatro albumo nuotr.