Naujausios
Antri odininkės namai — studija „Elnio“ fabrike
27-erių iš Joniškio kilusios, tačiau jau trečdalį gyvenimo praleidusios Šiauliuose jaunos odininkės Jurgos Sutkutės akys spindi džiaugsmu: prieš pusmetį išsipildė sena jos svajonė turėti kūrybinę studiją buvusiame „Elnio“ odos ir avalynės fabrike. Ji merginai tapo antrais namais.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Buvęs fabrikas įkvepia
„Ne, nakvoti studijoje dar neteko, — kvatoja Jurga, — nors iki paryčių esu čia dirbusi. Jei užsakymų būtų daug, gal ir miegočiau“. Merginai tai atrodo normalu, prisiminus, kad daugelyje užsienio šalių menininkai ne tik dirba didelių buvusių fabrikų pastatuose, bet ten ir gyvena.
„Kuo ši studijos vieta tau ypatinga?“, — klausiu Jurgos. Jauna menininkė neslepia čia pasisemianti įkvėpimo: “Gal dėl to, kad šiame fabrike anksčiau buvo dirbama su oda, ši aplinka man puikiai tinka. Kitąmet net žadu fabrike surengti didelę savo darbų parodą“.
Vos įžengus į Jurgos studiją į akis krenta didžiulis tvirtas medinis stalas, ant kurio — įrankių, skirtų odai apdirbti, gausa, pradėti ir beveik baigti odos dirbiniai. Ant sienų kabo Jurgos darbai, jie puošia ir čia pat stovinčius manekenus. Pakampėse — odos atraižos.
Nesiliauna triukšmavę nuolatiniai studijos gyventojai — dvi amadinų porelės. „Iš pradžių norėjau pirkti didelį šunį, kad drąsiau jausčiausi šioje studijoje, tačiau pasirinkau paukščiukus, nes juos reikia mažiau prižiūrėti.
Studijoje — jauku. Kaimynystėje veikia daug įvairių įmonių. „Čia lyg nedidukas amatų miestelis: vieni gamina langus, kiti skardina stogus, treti kepa bandeles, ketvirti remontuoja automobilius, penkti kuria reklamas, o aš — odos dirbinius“, — šypteli Jurga.
Oda — arčiau žmogaus
Originalius diržus, rankines, kitus odos aksesuarus pagal individualius užsakymus kurianti menininkė neslepia, kad jų bei teminių parodų, kitų projektų idėjos jos galvoje sprogsta lyg muilo burbulai: „Kurį laiką atrodo, kad galvoje — visiškai tuščia, o paskui — pliūpsnis, ir prieš akis iškyla galutinis gaminio ar ištisos darbų parodos variantas. Žinoma, vėliau jis dar tobulinamas, pergalvojamas“.
Jurga — pirmoji odininkė giminėje. „Kiek žinau, tarp giminaičių yra buvę tik siuvėjų, rūbų modeliuotojų“, — sako mergina. Pati Šiaulių universitete baigusi grafinių ir taikomųjų technologijų specialybę iš trijų medžiagų, su kuriomis teko dirbti — medžio, metalo ir odos — pasirinko paskutinę. Kodėl oda? “Gal todėl, kad ji man pasirodė labai gyva ir esanti arčiausiai žmogaus. Mėgstu kurti odos aksesuarus konkrečiam žmogui, smagu atspėti, kas jam mieliausia, arčiausia širdies. Tai nėra sunku, svarbiausia — mokėti išklausyti ir išklausti apie jo pomėgius, sužinoti skonį“, — tikino Jurga.
Pati mergina prisipažino nejaučianti noro nuo galvos iki kojų apsitraukti oda. Rankinė, diržas, kuriuos nešioja — pačios rankų darbo, tačiau tik tiek. „Šiuos aksesuarus sau tiesiogine šio žodžio prasme prisiverčiu pasidaryti, kad nebūčiau, kaip tas batsiuvys — be batų. Nors paskutiniu metu jaučiu graužatį ir pirkdama odinius batus. Gimsta mintis pačiai juos pasigaminti“, — atvirauja pašnekovė.
Kol kas kuria Jurga laisvalaikiu, kuris lieka nuo Šiaulių dailės galerijos vyresniosios specialistės darbo. O kadangi visą laisvalaikį „suvalgo“ kūryba, tai šio ji beveik neturi.
Kaip „gimsta“ diržai?
Originalūs natūralios odos diržai Jurgos studijoje „gimsta“ tarptautinėmis pastangomis. Taip juokais būtų galima įvardyti šį procesą, mat odininkė dirba senąja (nuo XIII amžiaus žinoma) odos graviravimo technika, kuriai naudoja iš įvairių šalių atvežtus įrankius ir medžiagas.
Profesionalūs odos graviravimo įrankiai į Jurgos studiją atkeliavo iš Vokietijos ir Amerikos, pati oda — iš Amerikos ir Ispanijos (ji — tik natūrali, mirkyta natūraliuose augaliniuose dažikliuose). Metalinių sagčių diržams Jurga nedaro, jas taip pat parsisiunčia iš Amerikos arba kuria diržus be sagčių. „Nors turiu minčių šiuo klausimu ateityje bendradarbiauti su juvelyrais“, — sako menininkė.
Kiek trunka pagaminti vieną diržą? „Priklausomai nuo rašto sudėtingumo, vien jį graviruoju nuo pusdienio iki dienos. Tačiau niekuomet nedarau vieno diržo, iš karto — kelis. Mat pirmiausia graviruoju šlapią diržą, vėliau jį reikia džiovinti, kol šis džiūva, graviruoju kitą, dar trečią ir ketvirtą, vėliau vėl grįžtu prie pirmo, jį padengiu vienu sluoksniu dažų, kol šis džiūva — nudažau dar kelis. Štai toks konvejeris“, — šypsosi Jurga.
Apie Jurgą Sutkutę trumpai
Alternatyvios mados kolekcijas pristatė šiemet pirmajame jaunų talentingų dizainerių konkurse „Injekcija Sobieski Uogos“ ir šiuolaikinio meno festivalyje “Virus“. Šiuo metu menininkė dalyvauja prancūzų organizuotame jaunųjų Europos kūrėjų projekte, vykdomame šešiose Europos šalyse — Austrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Lietuvoje.
Lapkritį vienoje iš privačių Šiaulių galerijų Jurga planuoja surengti savo autorinių natūralios odos diržų parodą „Gausi diržo“.
IŠNAŠA: „Kodėl oda? Gal todėl, kad ji man pasirodė labai gyva ir esanti arčiausiai žmogaus.
RANKINĖ: Buvusio odos ir avalynės fabriko aplinka įkvepia Jurgą kurti štai tokias odines rankines.
KAMINAS: Jurga Sutkutė džiaugiasi buvusio „Elnio“ fabriko teritorijoje išsaugotu kaminu, kuris yra visai netoli jos studijos.
STALAS: Ant Jurgos darbo stalo — tvarkinga netvarka: įrankiai, odos atraižos, pradėti ir jau baiginėjami darbai.
KOLEKCIJA: Studijoje yra ir alternatyvios Jurgos kolekcijos — odinių prijuosčių su jose išgraviruotais vidiniais žmogaus organais — likučių. Prijuostės puošia manekenus.
ĮRANKIAI: Odininkės įrankių gausa primena stomatologo kabinetą.
RAIDĖS: Šias raides odininkė taip pat kala odoje.
GRAVIRAVIMAS: Graviruodama raštus odiniuose diržuose Jurga šiuos pasideda ant akmens, raštus kala, naudodama už ąžuolinį tvirtesnį žalios odos plaktuką.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DIRŽAI: Jurgos Sutkutės kuriamų diržų raštai — skirtingi, tačiau visus puošia apskritime įrašyti autorės inicialai „JS“.
Jurgos Sutkutės albumo nuotr.