Naujausios
ĮDOMIOJI LIETUVA
Akimis į dangų nuo Molėtų kalvų (1)
Po metus trukusių atnaujinimo darbų Kulionių kaime, Molėtų rajone duris pravers pirmas ir vienintelis pasaulyje Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Atidarymas — lapkričio 4-ąją. Muziejus — jo sumanytojo ir puoselėtojo, ilgamečio direktoriaus daktaro Gunaro Kakaro kūdikis.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Pasaulio medžio idėja
Etnokosmologijos sąvokos, žyminčios žmogaus ir žmonijos santykį su kosminiu pasauliu bei jo apraiškas kultūroje, dar nėra enciklopedijose. Sąvoka, kaip ir 1990 metais pastatytas to paties pavadinimo muziejus, gimė Molėtų krašto Kaldinių kalvų viršūnėse. Į pažintį su atsinaujinusiu muziejumi mus lydi ketverius metus čia dirbantis gidas-muziejininkas Linas Šmigelskas.
Iš visiškai naujo dviejų aukštų skaidančios lėkštės formos pastato požeminiu koridoriumi patenkame į ekspozicijos salę.
Linas Šmigelskas pasakoja, kad muziejus statytas taip, kaip žmonės senovėje įsivaizdavo pasaulį. Šį jiems simbolizavo medis: požemis, šaknys žymėjo praeitį, kamienas — dabartį, šakos, dangus — ateitį. Pasaulio medžio idėja — G. Kakaro.
Praeitis ir ateitis
„Nulinėje ekspozicijos salėje atsiduriame prie pasaulio medžio šaknų — žmonijos praeities. Čia trumpai pristatysime lankytojams muziejų“, — aiškina gidas L. Šmigelskas. Apšviestais laiptais kylame į pirmą salę. Gidas atsiprašo, kad dėl rekonstrukcijos darbų mūsų lankomose salėse dar nėra nuolatinių eksponatų, todėl tik trumpai užsimena, ką netrukus čia bus galima matyti.
Pirmoje salėje lankytojai susipažins su senovės žmogaus pasauliu, tuomet tilpusiu į vienos kaimo sodybos rėmus. Antroje salėje bus galima sužinoti apie žmonių bandymus išmatuoti pasaulį — nuo sprindžių iki šviesmečių, pamatyti matavimams skirtus prietaisus. Trečia salė pasakos apie žmonių pastangas iš arčiau pažvelgti į dangaus kūnus — tobulėjančius teleskopus, kosmines raketas. Ketvirta salė skirta filosofiniam žmonių požiūriui į kosmosą atskleisti, penktoje bus galima išgirsti įdomybes apie kitas civilizacijas, NSO, gyvybės visatoje paieškas.
Tolimesnėje skaidrių salėje, vadinamajame pasaulio medžio kamiene, bus rodomos įvairios programos, pasakojančios apie dabartinius mokslininkų kosmoso tyrinėjimus. Dirbs įvairių specializacijų gidai: astronomai, filosofai, istorikai. Šioje salėje „paguodos“ programas galės pažiūrėti ir tie, kurie į muziejų važiuos naktį stebėti dangaus, tačiau šis bus apsiniaukęs. Muziejus veiks visą parą.
Iš skaidrių salės greitu liftu kylame septynis aukštus dangaus link, į antrąją „skraidančią lėkštę“ iš stiklo ir aliuminio konstrukcijų. “Gaila, kad po rekonstrukcijos nepavyko išsaugoti originalių senojo lifto mygtukų, kuriuos puošė Žemės, Mėnulio, Marso ir kitokie kosminiai simboliai“, — prisimena Linas.
Vienas didžiausių teleskopų Europoje
Pakylame į daugiau nei 40 metrų aukštyje esančią stiklinę elipsoidinės formos patalpą, iš kurios atsiveria puikus Labanoro draustinio peizažas. Pro stiklus geru oru galima pamatyti Aukštaitijos nacionalinio parko kalvas, esančias Ignalinos rajone, nuo muziejaus nutolusias apie 30 kilometrų. Giedru oru įmanoma matyti ir kitus 15— 19 kilometrų atstumu nuo muziejaus esančius objektus: Molėtų retransliacijos bokštą, katilinės kaminą, Alantos bažnyčios bokštus. Čia pat, tik dvigubai žemiau — antrąjį bokštą, į kurį perkeltas senasis muziejaus teleskopas.
„Ši uždara apžvalgos aikštelė — galimybė žmonėms į mūsų planetos grožį pažvelgti iš aukštai, pamėginti suskaičiuoti visus 10 iš čia matomus ežerus.
Galima įsivaizduoti, kad iš bokšto matome ežero dugną, juk Lietuvoje, net Molėtų rajone, yra ne vienas 40 metrų gylio ežeras. O jo akmenukais nusėtą dugną dar tikroviškiau padės įsivaizduoti gausybe akmenukų puoštas Gunaro ir Marijos Kakarų darželis (direktorius gyvena šalia muziejaus esančiame būste — aut. past.)„, — pasakoja Linas. Šioje patalpoje ateityje vyks moksliniai seminarai, muzikos, poezijos, dailės vakarais.
Čia galima moderniu Vokietijoje pagamintu ir 1,6 milijono litų kainavusiu teleskopu išvysti paslaptingus dangaus kūnus. Su muziejaus direktoriumi Gunaru Kakaru kylame prie vieno iš didžiausių Europoje teleskopo metaliniais sraigtiniais laiptais. Atsiduriame po atidaromu besisukančiu kupolu. Kadangi lyja, direktorius jo nepraveria.
Ateities vizija — lietuviškas Stounhendžas
Etnokosmologijos muziejus rekonstruojamas už Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą (bendras biudžetas 22,317 milijonų litų, iš kurių 2,67 milijonų skyrė Lietuvos kultūros ministerija). Statybai ir rekonstrukcijai skirta 19,942 milijonų litų.
Atlikti du trečdaliai rekonstrukcijos darbų. Tolimesnėms idėjoms realizuoti muziejus sulaukė dar 7 milijonų litų iš respublikos investicinių fondų, tačiau lėšų tebetrūksta, nors kitąmet jau planuojama pradėti šiuos darbus.
Aikštelėje šalia etnokosmologijos muziejaus turėtų „išdygti“ lietuviškasis Stounhendžas — senovinis kalendorinis akmenų ratas, kurį sudarys aštuoni akmenys. Keturi iš jų rodys pasaulio kryptis, keturi — saulės patekėjimą ir nusileidimą trumpiausią ir ilgiausią dienomis. Tuos akmenis G. Kakaras planuoja atvežti iš skirtingų Lietuvos apskričių.
Bus tvarkoma ir netoli muziejaus esanti prieš dvejus metus dėl keltuvo keliamo pavojaus uždaryta slidinėjimo trasa: įrengtas naujas keltuvas, apšvietimas, slidininkų persirengimo namelis. Apie šalia esančio Kulionių piliakalnio sutvarkymą etnokosmologinių požiūriu direktorius kol kas nutyli, bet žada staigmeną.
(Bus daugiau)
IŠNAŠA: „Ši uždara apžvalgos aikštelė — galimybė žmonėms į mūsų planetos grožį pažvelgti iš aukštai.
MUZIEJUS: Rekonstrukcijos projekto autoriams, architektams Ričardui Krištapavičiui ir Andriui Gudaičiui pavyko išsaugoti tradicines muziejaus vertybes, todėl senoji kompozicija — požemine galerija sujungtos ekspozicijų patalpos ir du bokštai kalvos viršūnėje išliko nepakitę.
DIREKTORIUS: „Neatsižvelgiant į anksčiau buvusias blogaiusias sąlygas, sulaukdavome apie 25— 30 tūkstančių žmonių per metus. Dabar jų tikimės sulaukti iki 80 tūkstančių“, — sako Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius Gunaras Kakaras.
LĖKŠTĖS: Planuose — sujungti pirmą ir antrą „skraidančias“ muziejaus pastatų lėkštes. Trijų metrų skersmens stiklinis galerija-koridorius sujungs lankytojų laukimo salės lėkštę su žemesniu teleskopo bokštu ir toliau su antrąja lėkšte.
DARŽELIS: Marijos ir Gunaro Kakarų puoselėjamas akmenų darželis — dar vienas etnokosmologijos muziejaus elementas.
TELESKOPAS: Nauju teleskopu dangaus kūnus galima stebėti ne tik naktį. Prietaisas turi tris papildomus Saulės teleskopus.
EKSPOZICIJA: Penkiose salėse pagal temas išdėstytą ekspoziciją lankytojai apžiūrės, kildami laiptais iš vienos salės į kitą.
AIKŠTELĖ: Taip įstiklinta, išoriškai skraidančią lėkštę primenanti apžvalgos aikštelė atrodo iš vidaus.
Jono TAMULIO nuotr.
STATYBOS: Didžioji stiklo ir metalo konstrukcijų muziejaus „skraidanti“ lėkštė buvo surinkta ant žemės, ant dviejų betono ir metalo bokštų ją užkėlė iš Lenkijos specialiai atvykęs 600 tonų keliamosios galios kranas.
Gunaro KAKARO nuotr.
GIDAS: Linas Šmigelskas kviečia suskaičiuoti 10 čia giedru oru puikiai matomų ežerų.