Daugiabučio gėlynus sukūrė trys darbščios moterys

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Gė­ly­nai kur akys už­ma­to.
Trys gar­baus am­žiaus šiau­lie­tės ap­link Ar­chi­tek­tų gat­vės 26-ąjį dau­gia­bu­tį, ku­ria­me vi­sos gy­ve­na, su­kū­rė tik­rą gro­žio ir jau­ku­mo oa­zę. Darbš­čių mo­te­rų ran­ko­mis puo­se­lė­ja­mi gė­ly­nai jau ne vie­ne­rius me­tus trau­kia ne tik kai­my­nų akis, bet ir ta­pę sek­ti­nu pa­vyz­džiu ki­tų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jams.
Tuo tar­pu gro­žį ku­rian­čios kai­my­nės sten­gia­si ne tik puoš­ti sa­vo na­mą, bet iš šio dar­bo pa­si­sem­ti svei­ka­tos.

Apie ne­ga­la­vi­mus nė­ra ka­da gal­vo­ti

Jei kaž­kas iki pen­si­jos daug dir­bu­siai 72 me­tų Ane­lei Bo­ru­se­vi­čie­nei bū­tų pa­sa­kęs, jog dar­že­lis ap­link na­mą, ku­ria­me gy­ve­na nuo 1983-ųjų, taps jos mėgs­ta­miau­sia dar­bo vie­ta ir dar šiam dar­bui ras bend­ra­min­čių, bū­tų tik ran­ka nu­mo­ju­si. O da­bar te­ri­to­ri­ją ap­link vi­są 108 bu­tų na­mą da­li­ja­si tri­se: ji, Ane­lė, ir dvi prieš še­še­rius me­tus čia ap­si­gy­ve­nu­sios kai­my­nės – 81 me­tų Ele­na Ston­ku­vie­nė ir 88-erių Kons­tan­ci­ja Juš­kie­nė.

Gė­ly­nas – po pir­ma­me aukš­te gy­ve­nan­čios E. Ston­ku­vie­nės lan­gais, su­pran­ta­ma, jai ir pri­klau­so. Pen­si­nin­kės su­kur­tas žel­dy­nas "ru­be­žiuo­ja­si" su po­nios Kons­tan­ci­jos dar­že­liu. To­lė­liau A. Bo­ru­se­vi­čie­nės gė­lių juos­ta. Nors ji "pa­ra­di­nė­je" na­mo pu­sė­je sa­vo bu­to lan­gų ne­tu­ri, be to, gy­ve­na sep­tin­ta­me aukš­te, tai ne kliū­tis už­siim­ti gė­li­nin­kys­te. Po­nia Ane­lė kiek­vie­ną ry­tą į kie­mą išei­na sa­vo au­ga­lų pains­pek­tuo­ti, pra­si­ka­lu­sią pikt­žo­lę iš­rau­ti, nu­žy­dė­ju­sius la­pe­lius su­rink­ti, ap­žiū­rė­ti, ar kas nors nuo­rū­kos į jos gė­ly­ną neį­me­tė, žie­do ne­nu­lau­žė, šak­nies neiš­ka­sė.

Kai­my­nių ku­ria­mas gro­žis – ir ki­to­je na­mo pu­sė­je. Kas šiuo me­tu čia ne­žy­di! Gar­ba­no­tas gal­vas ke­lia hor­ten­zi­jos, svy­ra vi­jok­li­nių ro­žių vai­ni­kai, mar­gas­pal­vius žie­dus tie­sia ro­žū­nių ko­lo­ni­ja, o le­li­jų, ra­mu­nių, pe­lar­go­ni­jų kar­pi­niai trau­kia ne tik akį, bet ir uos­lę. Vi­si au­ga­lai iš­dė­lio­ti pa­gal griež­tą tvar­ką – to rei­kia tam, kad vie­nas ki­tam neužs­to­tų sau­lės ir neuž­gož­tų.

Ane­lė ran­ka mos­te­li ato­kiau nuo na­mo žy­din­tį dar­že­lį. Jis pri­klau­sęs vie­nai jau Am­ži­no­jo poil­sio išė­ju­siai kai­my­nei. Nusp­ren­dė, kad ne­tu­ri tei­sės mo­ters la­bai my­lė­to dar­že­lio ap­leis­ti, tad pa­si­skirs­tė vi­sos trys po ga­ba­liu­ką ir pri­žiū­ri kaip sa­vo.

"Kar­tais ma­nęs klau­sia, ko čia plė­šau­si. O tai ką man veik­ti – tik val­gy­ti ir gu­lė­ti? Kol ju­du, tol svei­ka", – sa­ko gu­vi mo­te­ris. No­rė­da­ma su­kiš­ti ran­kas į že­mę, pa­va­sa­rio ji ne­kant­riai lau­kia kiek­vie­nais me­tais.

Jai pri­ta­ria ir vy­res­nio­sios kai­my­nės: dar­bas gė­ly­nuo­se ne­lei­džia gal­vo­ti apie ne­ga­la­vi­mus, o dir­bant, žiū­rėk, ir sa­vi­jau­ta pa­ge­rė­ja.

Dar­bas gė­ly­nuo­se ne­lei­džia gal­vo­ti apie ne­ga­la­vi­mus, o dir­bant, žiū­rėk, ir sa­vi­jau­ta pa­ge­rė­ja.

Pro ša­lį ne­praei­na ir va­gys

Vi­sų tri­jų mo­te­rų dar­že­liai – ir pa­na­šūs, ir skir­tin­gi. Jei vie­na dau­gia­bu­čio na­mo pu­sė nu­si­da­žo švel­niais hor­ten­zi­jų žie­dais, žiū­rėk, to­kio švel­nu­mo gė­lių, tik skir­tin­gai su­kom­po­nuo­tų, ap­tik­si ir ki­to­je pu­sė­je. Vis dėl­to yra au­ga­lų, ku­rie vie­nai darbš­tuo­lei la­biau pa­tin­ka, o ki­tos to­kie ne­trau­kia. Ar­ba at­virkš­čiai: vie­nos įsi­gy­tas au­ga­las su­ve­šė­jęs ki­tą­met pa­da­li­ja­mas į tris da­lis – kiek­vie­nai po vie­ną.

A. Bo­ru­se­vi­čie­nė glos­to sa­vo gra­žuo­lių ro­žių krū­me­lį, pa­tai­so sod­rius žie­dus, nu­kreip­da­ma juo žiū­rė­ti į sau­lę ir pa­si­džiau­gia, kad šios gra­žuo­lės šie­met taip sod­riai su­žy­dė­jo.

Gai­la jai, kad šių­me­tė va­sa­ra au­ga­lus re­tai pa­ma­lo­ni­na lie­tu­mi, tai to­dėl ten­ka van­de­nį temp­ti iš bu­tų ir lais­ty­ti tik la­biau­siai troš­ku­lio kan­ki­na­mus.

Ta­čiau ne dėl van­dens trū­ku­mo trims gro­žio kū­rė­joms la­biau­siai ne­ra­mu, o dėl va­gių. Žiū­rėk, ry­te jau ir ran­da au­ga­lą be žie­dų ar­ba tik duo­bę, ku­rio­je kaž­kas au­go ir ža­dė­jo su­žy­dė­ti.

Mo­te­rys sa­ko, kad nuo il­ga­pirš­čių dar­že­liai nu­ken­čia ko­ne kiek­vie­nais me­tais. Taip ne­be­li­ko mag­no­li­jos krū­mo, kai ku­rių ki­tų au­ga­lų. Šie­met pir­mą­kart pra­žy­dus re­tos veis­lės ro­žei, po­nia Ane­lė sa­ko ko­ne mel­dė­si, kad tik va­gys jos ne­pa­lies­tų. Lai­mei, au­ga­las ne­bu­vo pa­ste­bė­tas.

Vi­soms ap­mau­du, kad iš kuk­lių pen­si­jų nu­per­ka­mi au­ga­lai tam­pa kaž­kie­no gro­biu. Ar­ba iš­rau­sia­mi, iš­lau­žo­mi, su­try­pia­mi chu­li­ga­nų.

Bu­vo aly­va ir ne­li­ko

Ka­dai­se prie na­mo, ne­to­li laip­ti­nės, žy­dė­jo aly­va. Da­bar iš jos li­kęs tik pri­si­mi­ni­mas. Žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­ti A. Bo­ru­se­vi­čie­nė pirš­tu ro­do į bend­ra­min­tę K. Juš­kie­nę: tai jo­sios "nuo­pel­nas", kad se­no­sios aly­vos ne­bė­ra.

Esą prieš še­še­rius me­tus į na­mo tre­čia­ja­me aukš­te esan­tį bu­tą at­si­kraus­čiu­siai Kons­tan­ci­jai aly­va la­bai ne­pa­ti­ko, to­dėl ji bu­vo iš­rau­ta. Da­bar A. Bo­ru­se­vi­čie­nė to­kią pa­žin­ties pra­džią su pa­šmaikš­ta­vi­mu pri­si­me­na, esą ne­su­kal­ba­mos nau­ja­ku­rės bū­ta.

Bet ne­su­ta­ri­mai praė­jo, aly­vą kai­my­nės se­niai pa­mir­šo – nė­ra lai­ko ne­su­tar­ti, kai vie­ni­ja ši­tiek bend­rų idė­jų, kai rei­kia pla­nuo­ti pa­va­sa­ri­nius ir ru­de­ni­nius dar­že­lių tvar­ky­mo dar­bus, da­ly­tis so­di­nu­kais ar­ba "vai­ky­tis" au­ga­lų pre­ky­bos ak­ci­jas.

Gra­žia­dar­bės sa­ko su­lau­kian­čios įvai­riau­sių reak­ci­jų. Vie­ni gy­ven­to­jai jų gė­ly­nais gro­ži­si, siū­lo­si pa­dė­ti, štai vie­ni nau­ja­ku­riai ties sa­vo bu­to lan­gais su­gal­vo­jo nuo­sa­vą gė­ly­ną su­si­kom­po­nuo­ti, šiuo pa­vyz­džiu ne­tru­kus pa­se­kė ir dar vie­no bu­to gy­ven­to­jai.

Bet yra ir to­kių, ku­rie mėgs­ta už akių pa­bam­bė­ti, rep­li­kuo­ti.

Anot kai­my­nių, jei vi­si na­mo gy­ven­to­jai įsi­trauk­tų į dau­gia­bu­čio ap­lin­kos gra­ži­ni­mo ak­ci­ją, lais­ty­mo, ra­vė­ji­mo dar­bai, gė­lių so­di­nu­kų įsi­gi­ji­mo pir­ki­mai gal­būt tap­tų bend­ru gy­ven­to­jų rei­ka­lu.

Komentarai

Svečias    Pir, 2019-07-08 / 17:14
Kažin ar toms močiutėms kas nors padėkoja už tuos gėlynus? Gerai kad laikraštis parašė bet kaimynai juk arčiausiai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos