Naujausios
Šio žmogaus gyvenimo kelias buvo nelengvas, bet turbūt tvirtas charakteris, šeimoje įgytos vertybinės nuostatos padėjo įveikti nuo pat ankstyvos jaunystės užgriuvusius sunkumus ir išbandymus ir formavo kaip asmenybę, kuri tapo nepavaldi laikui ir užmarščiai – štai tuoj ketveri metai, kaip rašytojo nebėra tarp mūsų, o daugybės pažįstamų, draugų, bendraminčių atmintyje ir širdyje jis tebėra gyvas.
Vladas Kalvaitis gimė 1929 m. birželio 27 d. Radviliškyje. Šiame mieste prabėgo jo vaikystė ir gražiausios jaunystės dienos, čia mokėsi gimnazijoje. To miesto jis nepamiršo niekada – nuolat šiltai pasakodavo apie vaikystės ir jaunystės patirtis, gražią šeimą, nepaprastai jautrų, tiesiog magiškai glaudų dvasinį ryšį su senele, tėvus, formavusius patriotišką pasaulėžiūrą, pirmąsias pogrindinės veiklos pamokas.
Savo gimtajame mieste patyrė ir didžiausią siaubą, koks gali ištikti jauną žmogų – už įsitraukimą į pogrindinės organizacijos „Trispalvė“ veiklą kartu su dar dviem bendraklasiais buvo sulaikytas enkavėdistų. Apie tą lemtingą 1948 m. birželio 22-osios rytą vėliau Vladas pasakos ne kartą. Su kartėliu ir liūdesiu balse. Tuomet jis laikė priešpaskutinį brandos egzaminą – chemiją. Ištraukęs 13 bilietą suprato, kad neatsakys nė vieno klausimo – užmiršo, o gal ir nemokėjo. Į klasę įsiveržę enkavėdistai „išgelbėjo“ abiturientą iš keblios padėties. Egzamino laikyti nebereikėjo, o po ilgų ir žiaurių tardymų Šiaulių izoliatoriuje, Lukiškių ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) kalėjimų rūsiuose išgirdo nuosprendį – penkeri metai griežtojo režimo lagerio speiguotoje Sibiro žemėje, Intoje.
Tokios bausmės griežta nepavadinsi, epitetas būtų pernelyg švelnus, tai nuosprendis, 180 laipsnių kampu apsukęs visą gyvenimą, sužlugdęs jauno žmogaus ateities planus ir svajones, sujaukęs gražaus gyvenimo Tėvynėje perspektyvą, visam laikui atėmęs dvasinę ramybę. Darbas šachtose, Intos elektrinės pamatų statyba amžino įšalo žemėje, vėliau, nors ir su šeima, bet sunkiai pakeliami badmiriavimo ir nepritekliaus metai Tulūne, ten pat pagaliau baigta vidurinė mokykla, filologijos ir pedagogikos studijos Irkutsko universitete, alinantis beprasmis sakintojo, kroviko darbas Krasnojarsko miško apdirbimo kombinatuose – tai jauno žmogaus, baisaus „nusikaltėlio“ gyvenimo dėlionė, bandant kažkaip, o dažnai net ir iš paskutiniųjų, vis dėlto išgyventi pasaulyje, staiga tapusiame tokiu nesvetingu, priešišku. Tačiau be tos patirties, kaip sakydavo Vladas, nebūtų buvę ir visos kūrybos, ir, anot jo paties, pagrindinio, didžiausio ir svarbiausio kūrinio – novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – galėtų pašmaikštauti truputį egoistiškai nusiteikę tytuvėniškiai, manydami, kad greičiausiai ir įsikūrimas Tytuvėnuose buvo sąlygotas būtent tos pačios nelemtos tremties. Juk žinia, kad sugrįžtančių tremtinių, ypač politinių kalinių, tuometinė Lietuvos valdžia nelaukė ir durų svetingai nė vienam, pažymėtam šiuo būties prakeiksmo ženklu, neatvėrė. 1966 metais sugrįžus į Lietuvą šiaip ne taip pavyko įsidarbinti Veliučionių specialiojoje mokykloje, bet ir čia ramybės nebuvo – enkavėdistų voratinklis savo aukų lengvai nepaleisdavo, todėl po trejų sąlyginai ramaus gyvenimo metų, atsisakius talkinti saugumiečiams, teko bėgti ir iš ten.
Taip jauna Kalvaičių šeima – Vladas ir Leonora – įsikūrė Tytuvėnuose, čia jau buvo apsistoję iš tremties grįžę Vlado tėvai – Aleksandra ir Stasys Kalvaičiai. Rašytoją Tytuvėnai sužavėjo iškart, jau pirmą kartą apsilankius. Giliai širdin įstrigo jo pasakojimas. Štai, rodos, ir dabar regiu jį lėtai, oriai žingsniuojantį mėgstamiausia Z. Citavičiaus gatve pušynėlio link ir pasakojantį apie tas dienas: kaip iškart patikęs miestelis, kokios jaukios pasirodžiusios Bridvaišio ežero pakrantės ir piliakalnis, kaip sužavėjęs Tytuvėnų šilas, kaip raminamai širdį glostęs pušelių ošimas.
Įsikurti ir visą gyvenimą likti Tytuvėnuose niekas sutrukdyti nebepajėgė. Vlado atmintyje tarsi vakarykštė diena atgydavo tas laikas: „Buvo graži vasaros diena, kartu su žmona Leonora pasivaikščiojom miestelyje, paežerėm, užlipę ant piliakalnio pasikaitinom saulėje ir tą kartą aš pasakiau: mes čia gyvensime.“ Galbūt prisiminęs, kiek pastangų ir užsispyrimo, tvirtos valios tai svajonei įgyvendinti prireikė, Vladas kalbėdamas stabteli ir paskutinius savo žodžius palydi tvirtu lazdos baksnojimu į gatvės grindinį.
Tytuvėnuose Vladas Kalvaitis dirbo durpių įmonės meistru, cecho viršininku. Vėliau tapo Tytuvėnų žemės ūkio technikumo direktoriaus pavaduotoju ūkio ir administracijos reikalams, dėstė rusų kalbą technikume, mokytojavo Kelmės rajono neakivaizdinės vidurinės mokyklos Tytuvėnų skyriuje, Tytuvėnų vidurinėje mokykloje dvejus metus iki pensijos dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Žmona Leonora ilgus metus dirbo Tytuvėnų ligoninės vaikų gydytoja, čia gimė duktė Vida. Ji eina tėvų pramintu keliu – kaip ir mama pasirinko gydytojos profesiją, liko gyventi miestelyje, senelio ir tėčio pastatytuose namuose, o šiuo metu vadovauja Tytuvėnų pirminės sveikatos priežiūros centrui.
Būtent čia, Tytuvėnuose, Vladas Kalvaitis atsiskleidė, subrendo ir išaugo kaip kūrėjas, tapo profesionaliu rašytoju – nuo 2008 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Visą tą laiką rašė, nors spausdinti savo kūrybą pradėjo, deja, gana vėlai. 1966 metais tuo metu populiarus satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ išspausdino keletą epigramų. Satyros žanrą, kaip ir humorą gyvenime, Vladas itin mėgo, o jo plunksna buvo taikliai aštri, todėl humoristiniai eilėraščiai, epigramos, kalambūrijos dažnai buvo spausdinamos „Šluotoje“, „Pergalėje“, „Metuose“, „Jaunimo gretose“, „Ūkininko patarėjuje“, vėliau skaitytojai šią pavardę išvydo autorių kolektyvų rinkiniuose „Velnio tuzinas“ (1977 m.), „Lietuvių epigrama ir parodija“ (1983 m.), „Takai prie šaltinio“ (1999 m.), kelerius metus buvo rajono laikraščio „Bičiulis“ bendradarbis.
1997 m. išspausdintas satyrinių miniatiūrų ir epigramų rinkinėlis „Kolega įsiūlė“ pradėjo rašytojo knygų kelią: 1999 m. eilėraščių rinkinys „(Ne)nusipelnęs“, 2002 m. „Prieblandos varnas“, 2004 m. eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“. Vėliau proza: 2007 m. apsakymų rinkinys „Volungė“, 2008 m. novelių rinkinys „Svečias iš Magadano“. 2011 m. išėjęs dvidešimt metų kurtas ir brandintas novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ pakartotinai išleistas dar tris kartus, 2012 m. pripažintas kaip viena geriausių metų knygų suaugusiems, o 2016 m. rašytojui už jį suteikiama Vyriausybės kultūros ir meno premija. Vėliau dar kelios knygos: novelių knyga „Balandis ir bandonija“ (2015 m.), „Striukos PASAKĖČIOS bet kam (senoliam ir vaikam)“ (2016 m.) ir apsakymų rinktinė „Vakarai, kurių nebuvo“ (2017 m.).
Sulaukęs garbaus amžiaus, vis labiau prastėjant sveikatai, rašytojas nenustojo kurti, priešingai, turėjo dar daug kūrybinių planų – jo rašomojo stalo stalčiuose gulėjo leidybai parengtas miniatiūrinis novelių rinkinys, liko eilėraščių, epigramų, kalambūrų rankraščių. Susitikę planuodavome būsimų naujų knygų pristatymus visuomenei.
Vlado Kalvaičio kūryba mėgstama ir vertinama – skaitoma Lietuvos knygų mėgėjų, aptariama literatūros kritikų, plunksnos bičiulių literatų, draugų, interpretuojama moksleivių. Įvertinta ne tik solidžia Vyriausybės kultūros ir meno premija, bet ir dar net vienuolika reikšmingų apdovanojimų.
Manoma, kad žmonės mūsų gyvenime neatsiranda atsitiktinai, visi, atsidūrę šalia, tarsi vykdo kažkokią misiją. Psichologai išskiria kelias svarbiausias – padėti mums augti dvasiškai, pasikeisti, priminti svarbius dalykus ir saugoti nuo klaidų, įkvėpti, mokyti, vesti ir likti su mumis amžinai. Panašu, kad Vladui buvo skirta įvykdyti visas šias misijas. Tai jis ir darė visą savo gyvenimą. Nuoširdžiai. Su meile. Kas gi belieka mums? Tik pasirūpinti, kad jo vardas nepradingtų atminties stalčiukuose, o kūrybinis palikimas nedulkėtų knygų lentynose.
Praėjus metams po rašytojo mirties Tytuvėnų gimnazijoje buvo atidaryta atnaujinta, moderniai, šiuolaikiškai įrengta Vlado Kalvaičio vardo klasė. Tad šis vardas dažnai tariamas ir jaunosios kartos aplinkoje.
Šiais metais Kelmės rajono savivaldybės taryba nusprendė skersgatvį, esantį tarp Rūtų ir Skogalio gatvių Tytuvėnų mieste, pavadinti Vlado Kalvaičio vardu. Šiuo taku pro Šv. Jurgio kalnelį Vlado žingsniuota bene kasdien, taip jis sutrumpindavo kelią į miestelio centrą.
Rugsėjo 8–9 dienomis vyko renginių ciklas, skirtas rašytojui Vladui Kalvaičiui atminti. Šv. Jurgio kalnelio papėdėje pastatytas suolelis, Tytuvėnų gimnazijos Vlado Kalvaičio klasėje vyko vakaras-susitikimas su Vlado Kalvaičio giminaičiais, kolegomis, draugais, ant Šv. Jurgio kalnelio parodytas monospektaklis „Tūnantis šešėlyje“ (rež. A. Gričiutė) pagal Vlado Kalvaičio novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“. Spektaklis, sukurtas 2013 metais režisierei Andrėjai Gričiutei dirbant Akmenės rajono savivaldybės kultūros centre, žiūrovams rodytas dar rašytojui esant gyvam, buvo atgaivintas naujos sudėties aktorių trupės kitoje vietoje.
Vladas buvo mylimas žmonių, todėl jo atminimo įamžinimo idėjų yra ne viena. Svarbu, kad nenuleistume rankų pasigirdus abejonėms ir svarstymams, kad esą rašytojas Vladas Kalvaitis nereprezentuoja Tytuvėnų miestelio, todėl atseit neverta stengtis. Taip, tiesa, rašytojas savo kūryboje retai mini Tytuvėnus. Greičiausiai todėl, kad svarbiausios temos, į kurias buvo sutelktas jo dėmesys, yra bendražmogiškos, atpažįstamos ne tik lietuvių, bet ir sovietų represijas patyrusių visos to meto Sovietų Sąjungos gyventojų.Vlado Kalvaičio gyvenimo patirtys ir deklaruojamos vertybinės nuostatos vienija netgi ne vienos tautos žmones, ką jau ten kalbėti apie nedidelį miestelį. Tam, kad stengtumės įamžinti šio garbaus kūrėjo vardą, užtektų jau vien žinojimo, kad jis čia buvo, gyveno tarp mūsų ir su mumis, ilgus metus trukusios aktyvios kultūrinės, visuomeninės veiklos, jo noro ir pastangų apie savo patirtis kalbėti visiems suprantama kalba, nė vieno neatstumiant, neįžeidžiant, nuoširdžios meilės Tytuvėnams, krašto kultūrai ir žmonėms, tarp kurių labai nesunkiai tytuvėniškiai atpažįsta novelių veikėjų prototipus. O visi skaitytojų, kolegų rašytojų ir Vyriausybės geriausiai įvertinti kūriniai gimė būtent čia, Tytuvėnuose.
