Naujausios
Menotyrininkas
1989 metais – pačiame Atgimimo įkarštyje, tuo metu ypatingai populiariame žurnale, pavadinimu „Švyturys“, žurnalistas, dailėtyrininkas ir publicistas Tomas Sakalauskas publikavo savo esė iškalbingu pavadinimu: „Dvasios peizažai, arba nežinomo lietuvių dailininko Alberto Veščiūno (Abos), gimusio Pandėly, mirusio Niujorke, kančios ir kūrybos istorija.“
Tekstas užėmė du šio dvisavaitinio žurnalo numerius (9 ir 10), pasirodžiusius gegužės mėnesį. Kaip ir kiti T. Sakalausko kūriniai, šis buvo parašytas labai jautriai, daugiasluoksniškai, su daugybe kultūrinių nuorodų. Svarbiausia, kad vis dar sovietų okupuotos Lietuvos visuomenei buvo pristatomas įdomus, unikalus ir, kartu (tai tiesa!) nežinomas dailininkas.
Abiejuose numeriuose rašytojas taikliai citavo iš Abos bičiulio, Paryžiuje gyvenusio menininko Žibunto Mikšio atsiųstus dvidešimt septynerius laiškus. Gal tai nėra tikslus ir teisingas pastebėjimas, tačiau pastebėčiau, kad savo epistoliniu palikimu (beje, dalis jo yra saugoma Vilniaus dailės akademijos muziejuje) A. Veščiūnas yra artimas savo kiek vyresniam likimo broliui (turiu omenyje priverstinę migraciją) – Antanui Škėmai. Kaip ir „Balta drobulė“ – brandžiausias, 1958 metais pasirodęs romanas, beje, to dešimtmečio pabaiga sutampa ir su mūsų herojaus kūrybiniu apogėjumi, laiškai šiek tiek ironiškai ir bravūriškai (bičiuliui Žibuntui išpasakojant net ir meilės nuotykius), tačiau kartu labai skausmingai perteikia visos „prakeiktosios kartos“ lūkesčius, išgyvenimus ir, galop, visa tai lydintį tragizmą.
Atrodė, kad po T.Sakalausko pristatymo Albertas Veščiūnas-Aba tapo mūsų dvasinio peizažo dalimi, netgi savotišku orientyru, stulpu, kuriuo remiantis galima nusistatyti savo vietą kultūros, meno, netgi sielos pasaulyje. Tai, kad ne vienerius metus šio tapytojo kūriniai eksponuojami, kad ir Kauno paveikslų galerijos nuolatinėje ekspozicijoje šio dailininko brandieji, klasikiniai kūriniai tartum ženklino, jog Aba yra pažįstamas, puikiai pažįstamas. Juolab, 2001 metais minint 80-ąsias Alberto gimimo metines, Vilniaus dailės akademija surengė parodą (ji buvo rodoma Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos galerinėse institucijose). 2006 metais VDA leidykloje pasirodė Vaidos Ščiglienės parengtas leidinys paprastu pavadinimu (tokius turėtų mėgti tie dailininkai, kurie deklaruoja, jog „už mane kalba patys darbai“ – o Aba priklauso tai generacijai): ALBERTAS VEŠČIŪNAS.
Tad mano, kaip kuratoriaus nuostabai, 2021 metų vasarą VDA parodų salėse „Titanikas“ rengiant šio kūrėjo šimtmetį ženklinančią parodą, susidūriau net ne su vieno save profesionalu laikančio menininko ar kritiko reakcija: „Veščiūnas? O kas jis toks?“. Stebėtis tartum nėra kuo. Žmogaus ir netgi žmonijos atmintis yra trumpa bei trumpalaikė. Banalus pasakymas, kad menininkas egzistuoja tiek, kiek gyvena jo palikti darbai irgi yra šiek tiek naivokas. A. Veščiūnas iš tiesų yra ne visai žinomas tapytojas ir piešėjas. (Beje, pavadinčiau jį tokiu, nes panašiai kaip Vincento van Gogho tapyboje ir piešiniuose, štrichas ir potėpis čia yra virtę vienu ir tuo pačiu). Skamba tartum eretiškai, nes pirminės – meninės karjeros „darymo“ pradžioje A. Veščiūno pozicijos buvo pakankamai ir netgi labai tvirtos.
1940–1943 metais jis studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete (regis, kad tuo pačiu metu ten mokėsi ir legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas). 1945–1947 m. architektūros studijas tęsė Aukštojoje technikos mokykloje Štutgarte. Tuo pačiu metu buvo laisvu klausytoju Štutgarto meno akademijos profesoriaus abstrakcionisto, pokarinės Vokietijos meno žvaigždės Willio Baumaisterio klasėje, galop, persikėlęs į Jungtines Valstijas 1951–1953 studijavo Niujorko meno studentų lygoje (užtenka paminėti, kad šią Manhetene įsikūrusią meno mokyklą yra baigę Georgia O'Keeffe, Jacksonas Pollockas, Robertas Rauschenbergas ir daugelis kitų tarptautinio modernizmo korifėjų) pas tapytoją ir grafiką Willą Barnetą.
Po mokslų ir studijų trumpam grįžęs į Europą – apie 1958 metus pagyvenęs pietų Prancūzijoje, prie Viduržemio jūros – (štai iš kur tos tariamai vangogiškos ryįškios spalvos ir ekspresyvūs potėpiai), A. Veščiūnas surengė dvi savo personalines parodas – Villefranchesurmer miestelyje (Prancūzija) ir Vakarų Berlyne (vieno iš rajonų rotušėje). O tada ir nutilo...
Pats asmeniškai turiu per mažai informacijos, bet iš laiškų seseriai galima susidaryti nuomonę, kad menininką ištiko tai, kas yra iliustruojama klasikiniu Sydney Pollocko filmu „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ (1969 m.). Ambicingas kūrėjas tiesiog neatlaikė lenktynių. Jis jautė misiją, o šios niekam nereikėjo vartotojiškame pasaulyje.
Iš 1952 05 12 laiško seseriai Aldonai Veščiūnaitei-Janavičienei: „(...) nežiūrint neaiškaus rytojaus, galiu džiaugtis, kad per šį trumpą laiką aš priėjau prie įsitikinimo, jog tik atakuojant meno ir gyvenimo problemas pačiu sunkiausiu būdu ir elgiantis taip, lyg būtum pasišovęs gyventi šimtą metų ir neturėtum reikalo skubėti, tačiau dirbti dvylika valandų per dieną, neišskiriant ir šeštadienių, nei sekmadienių, galima išlikti teisiu pačiu sau ir neatnešti veidmainystės ir brudo į meno pasaulį. Ir keista, kai pamažu aš pradedu išvysti kalnus, kuriems perlipti mano gyvenimo tikrai neužteks, aš jaučiuosi šimtą kartų geriau, negu tuomet, kai desperatiškai bandžiau padaryti debiutą „kubyzdalio“ sprogimu iš anskto baimindamasis, kad tas sprogimas nebus įvertintas. Taip pamažu stengdamasis įžiūrėti, pajausti Realybę ir Tiesą, kurios pažinimui tėra vienas kelias – tikėjimas (ne religija), įgaunu vis daugiau ramybės ir pasitikėjimo žmonija ir savimi (...)“ (V. Ščiglienė „Albertas Veščiūnas. Gyvenimas ir kūryba“, ALBERTAS VEŠČIŪNAS, Vilnius, 2006, p. 16-17).
Vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais A. Veščiūnas užsisklendė, aktyviai nebedalyvavo meniniame gyvenime. Pragyvenimui vertėsi dirbdamas architektūros biure. 1976 metų kovo 15 dieną mirė, ištiktas širdies smūgio, savo darbovietėje prie braižomojo stalo. Viešbučio, kuriame jis paskutiniu metu gyveno, darbuotojai išmetė didžiąją dalį jo kūrybinio palikimo – tapybos darbus, piešinius ir grafiką. Šiek tiek išsaugojo tik įstaigos sargas. Kaip buvo rašoma to meto lietuvių išeivių spaudoje, darbuotojas pasigailėjo 7 tapytų drobių ir 63 akvarelių: „Jis mėgo spalvas“.
Veščiūnas kaip menininkas yra ir tipiškas, ir netipiškas savo kartos bei laikmečio atstovas. Žiūrint iš Lietuvos konteksto pozicijų – absoliučiai kitoks. „Nelietuviškas“ (netgi išeivių meno aspektu). Ryškus, jautrus, kaligrafiškas. Inspiruojamas post-impresionizmo, siurrealizmo, Paryžiaus mokyklos (École de Paris), galop pokarinio abstrakčiojo ekspresionizmo ir vadinamojo tašizmo (europietiškosios tos pačios abstrakčios ekspresijos atmainos). Keista yra tai, kad jis, bent kaip galima spręsti iš laiškų („... dirbti kaip Matisse ir Picasso yra lengva ir kiekvienas durnius, kuris nesugeba įsižiūrėti žmogiškosios sielos gilybių, metasi ant draskymosi, primityvizmo ir kubizmo, o patys didžiausi galvijai ant abstrakcijų. Abstraktus menas yra amerikonų išradimas, proletariškojo proto sukurtas racionalizmas, (...). Jei dar nėra vėlu, bandysiu nusikratyti viso to racionalistinio apdaro ir grįžti į žmogiškąsias gilybes...“), jis tartum nepritarė tiems procesams, kurie vyko Vakarų pasaulyje. Tuo pačiu jiems atstovavo. Nes Abos kūryboje atsispindi tai, kas buvo būdinga bendrosioms tendencijoms Vakarų meno pasaulyje XX amžiaus trečiajame ketvirtyje. Tai ir vis dar gyvybingi siurrealistinio automatizmo eksperimentai, ir naujai kilusi susižavėjimo Tolimaisiais Rytas (Japonijos menu ir dzen kultūra) banga, ir besąlygiškas tikėjimas post-kubistiniu Pablo Picasso autoritetu. A. Veščiūno spontaniškume taip pat galima atpažinti lietuviškosios grafikos (Paulius Augius-Augustinavičius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Viktoras Petravičius ir kiti) aspiracijas, kurias galima apibrėžti ekspresyvios laisvės kategorijomis. Komercializuotai meno rinkai tokių siekių, žinoma, nereikėjo.
Pabaigai dar reikia pastebėti, kad pats menininkas yra labai aiškiai išreiškęs savo kaip tapytojo credo (panašūs dalykai tinka ir aptariant jo piešinius): „kalbant apie mano spalvas tapyboje, reikėtų pirmiausia mano darbus sugrupuoti į dvi grupes: pirmajai priklauso darbai, kuriuose aš stengiuosi išlaikyti dažų permatomumą, praskiesdamas dažus aliejaus, terpentino ir varnišo mišiniu, dirbdamas pamažu, sluoksniais (vartodamas senųjų meistrų techniką) , leisdamas prasišviesti švelniems spalvų niuansams – paveikslai, kuriuose aš „flirtuoju“ su balta drobe; antrąją sudaro paveikslai, pradėti taip pat aukščiau minėtu būdu, bet užbaigti grynai spontaniškai , metant ant drobės grynas, mažai niuansuotas spalvas (dėl to tariamas mano panašumas į van Goghą ir fauve‘es)“ [V. Ščiglienė, p. 19]. Tai buvo išraiškingos spalvos, potėpio ir linijos kūrėjas. Tuo turbūt viskas ir pasakyta.
