Naujausios
Lyg lašeliai
A tori Ognėis
pavėrstė pavasario
dėdliausem' šaltie?
Silvija Udo – kūrybinis Gegužių progimnazijos direktorės Silvijos Baranauskienės slapyvardis.
Silvijos gimtinė – Skuodo rajone, Luobos kaime, prie Luobos upės. Čia šaknys, tvirtai įkibusios į tėviškės žemę, įaugusios kalba, patyrimais. Ir pirmąją knygą autorė skyrė gimtinei.
„Man atsitiko didelė laimė ne vieną, bet dvi gimtąsias kalbas turėti (būna ir taip)! Svajoju žemaitiškai (atrodo, kad dvi upės tavyje teka giliai, srauniai, nesustabdomai)...“ – įžangoje rašo Silvija Udo. Tos dvi upės liejasi ir kalbantis – bendrinę lietuvių kalbą keičia žemaičių, žemaičių – vėl bendrinė. Žodžius plukdo natūrali tėkmė.
Knygos viršelio nuotraukoje fotografo Giedriaus Baranausko įamžinti lašeliai. Silvijai haiku ir yra tarsi tie lengvi lašeliai – akimirkos slėpinys. Nespėjai pamatyti ir nukrito.
Įžangą autorė parašė dviem kalbomis, lietuvių ir žemaičių, – kad visi suprastų. Trieiliai knygoje suskirstyti į dvi dalis, abiejų dalių pavadinimai – irgi haiku.
Ramībės muomėnts.
Ožmerktuom akim sklaidau
šėrdėis archīvus.
Antrosios dalies prozinę poeziją papildo nuotraukos: „Vaizdā sugaudītė Loubas ėr Vaičaitiu kaimaliūs' (Skouda rajuons), Tėlvėku kaimė (Kelmės rajuons), Šiauliūs, Kortovėnūs, Krīžių kalnė, Paberžie, Muosiedie.“ Fotografijų autoriai – Silvija Uda, Elėja Baranauskaitė ir G. Baranauskas.
Knygos nugarėlės nuotraukoje nutyškusio lašo purslai, lyg žodžiai, pasklidę erdvėje ir palaikantys kalbos gyvastį.
Smarkė lašā jau
moš palaša akmėnis.
Prakiorst varvieklis.
Kad būtų tas „cinkt“!
– Šiauliuose gyvenate ir dirbate ilgiau, nei gyventas laikas gimtinėje prie Skuodo. Tėviškė išlieka gyvenimo centru, nesvarbu, kur begyventume?
– Kaip namui pamatas pats svarbiausias, gali daryti stogą kad ir iš aukso, jei pamatas silpnas, nieko nebus. Namai subrandina. Pirmieji žingsniai, pirmosios patirtys, išgyveni gražiausią vaikystės laikotarpį, mokyklinius laikus.
Arba – kaip paukščiui lizdas, plunksnas išsiaugini ir išskrendi. Žinoma, tai nereiškia, kad toje vietoje, kur atskrendi, yra kažkas mažiau artimo. Bet vis tiek ten, kur gimei, yra tavo šaknys, iš ten trauksi stiprybę, gyvybę. Neveltui žmonės grįžta ir į išnykusius kaimus, kur net sodybos nėra, likęs akmuo, šulinio svirtis ar medelis.
Grįžti prie šaknų, jos tave maitina dvasiškai. Manau, kad išimčių nėra.
– Ir dar kalba, kuri lydi iš namų. Jums žemaičių – tarmė ar kalba?
– Iškilmingai savo knygoje įrašiau, kad žemaičių kalba yra įtrauka į pasaulio kalbų registrą, jai suteiktas kodas, ji tikrai ne tarmė, o kalba.
Kol esi jaunas, neįvertini, o dabar suprantu, kad turiu didžiulę vertybę, dvi gimtąsias kalbas. Keistai tai skamba, bet taip yra. Namuose kalbėjome žemaičių kalba, bendrinė lietuvių kalba buvo visur kitur, mokytis jos nereikėjo. Kai kalbu lietuviškai, niekas nėra pasakęs, kad aš – iš Žemaitijos.
Pirmą kartą, ką reiškia gimtoji kalba ir gimtoji tarmė, aš suvokiau, kai kūrėmės sodyboje, sodinome mišką. Kai suleidau nagus į žemę, žemaitiškai pasakiau: „Atnešk vondėns“. Supratau, kad kodas yra likęs. Kai atvažiavau į Šiaulius, žemės darbų nebereikėjo daryti, o tąkart žemė ir pažadino kalbą. Tuo momentu pagalvojau – iš kur man išlindo?
– Kaip rašytojas Romualdas Granauskas rašė, jog tarmė yra kaip apatiniai marškiniai, jų net nejauti?
– Neseniai R. Granausko „Trečią gyvenimą“ perskaičiau. Jis labai gražiai pasakęs, kad tavo gimtoji kalba arba gimtoji tarmė tarsi alsuote išsialsuoja.
Pasigilinau ir į žemaičių kalbos rašybą. Sudalyvavau kovo mėnesį Skuodo R. Granausko bibliotekos organizuotame žemaitiško diktanto konkurse. Paragino profesorius Juozas Pabrėža. Sekėsi gerai – atrinko dešimt iš rašiusiųjų, pagal reitingavimą buvau viršuje.
Kai pradėjau rašyti savo knygelę, kai gimė haiku, pradėjo kilti abejonių, nes kai tau diktuoja, yra vienaip, o dabar galvoji – čia tēp ar kitēp? Pagrindinės taisyklės aiškios, bet prasidėjo niuansai, ypač su ilgumo ženklais. Tada jau skambinau profesoriui J. Pabrėžai, jis skuodiškis.
– Ar sunku rašyti žemaitiškai – juk mokykloje to neteko mokytis?
– Man nebuvo sunku, nes tai yra mano kalba. Tuo labiau, kad esu baigusi lituanistiką, tai mano sritis. O redaguojant kilo klausimų, nes veriasi sluoksniai, lygmenys. Kalba yra gylis.
Man gylis asocijuojasi su šaknimis. Žmogus yra gyvas, kaip M. Mažvydas sako J. Marcinkevičiaus poemoje: šaknimis į žemę, o šakomis į dangų. Ir kiek giliai savo šaknis jauti, tiek tavo šakos į viršų gali eiti aukščiau. Tada atsiranda gyvenime pusiausvyra, mažiau blaškaisi, dienos turiningesnės ir t.t. Tai va – šaknimis į žemę, šakomis į viršų.
Gali visokiomis gražiomis teorijomis tikėti, kiekvieno valia ir pasirinkimas, bet bešaknis žmogus – iš ko šakos maitinsis? Vis tik turi savo tapatybę jausti, žinoti, kas esi. Be to esi plunksna vėjyje.
– Poeziją pradėjote rašyti lietuviškai ar žemaitiškai?
– Šita knyga yra užlindusi už eilės visoms kitoms. Man literatūra patiko visada, knygos man buvo viskas, kas galėjo būti gražiausia. Bet aš augau kaime, o darbų daugybė. Atsimenu, vasaromis tik atsisėdi su knyga, čia šienas, čia karvutės, čia dar kokie rūpesčiai. Bet tai turbūt labiau sužadino alkį, aš skaitydavau pasiėmusi prožektorių po antklode.
Augau vienkiemyje, biblioteka buvo už 3 kilometrų. Bibliotekoje man net užgniauždavo kvapą – atrodydavo, kad reikia visų knygų.
Man labai patiko Juozo Paukštelio trilogija: „Jaunystė“, „Netekėk, saulele“ ir „Čia mūsų namai“. Man patiko žmogaus pasiryžimas sukurti, eiti į priekį. Gal ir man buvo programavimas – aš nesakau, kad nemylėjau kaimo, aplinkos, kurioje augau, bet aš norėjau daugiau iš gyvenimo.
Vidurinę mokyklą baigiau Skuode. Auklėtoja buvo lituanistė, pas mus į svečius buvo atėjęs Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ vyr. redaktorius Juozas Vyšniauskas. Jis sakė: „Jūs rašykit, siųskit, jeigu iš karto ir neišspausdinsim, jūs belskit ir bus atidaryta“. Ir aš išsiunčiau. Man nereikėjo belsti, iš karto buvo atidaryta. Jaunam žmogui tai – paskata. Paskui dar parašiau, dar išsiunčiau, irgi buvo išspausdinta.
Išvažiavau studijuoti, įstojau į lietuvių kalbą ir literatūrą, man atrodė, kad atvažiavau į rašytojų kalvę. Atsimenu ir dabar, kaip atidarau humanitarinio duris. Paskui atvėsau, supratau, kad jokios rašytojų kalvės nėra, viskas moksliška, dalykiška. Reikėjo šiek tiek nusileisti ant žemės.
Bet tas vidinis jausmas, kad turiu bandyti rašyti knygas nėra manęs paleidęs. Jei kas sugebėtų piešti tai, ką žmogus mintyse formuoja, yra išsirikiavusios netgi trys knygos. Aš žinau, apie ką jos turėtų būti, jos kristalizuojasi, bet ar pavyks tą vaizdą nuleisti, niekas nežino. Pagyvensim pamatysim, bet viena visiškai pakeliui.
Pavasarį buvo labai nelengvas laikotarpis, tėvelį palaidojau, darbe laukė atestacijos. Atsimenu, pareinu penktadienį namo, jėgų nėra. Man yra taip buvę ne kartą, tik kitais klausimais – tarsi kas nors sakytų, gink Dieve, tai ne balsas, bet kažkas vidinio: „Silvija, rašyk haiku žemaitiškai“.
Su žemaičių kalba jau buvau prakutusi, buvau parašiusi diktantą. O mokykloje į konferenciją buvome pakvietę rašytoją Iloną Ežerinytę, kad vestų meistriškumo pamoką apie haiku.
Prisiminiau, kad klasikiniam haiku būtina 17 skiemenų, trys eilutės. Ir pradėjau rašyti. Iš pradžių nelabai sekėsi, atrodė, kad tarsi sukalčiau, nėra gyvybės. O paskui kažkas pramušė.
Tu neparašai stebuklo. Tu pasaulio nesukursi, tik gali atidaryti kažkokius vartus, pro kuriuos pats įeini ir galbūt, jei kažkam tiks, paskui tave irgi užeis. Kai man pratrūko, pradėjo tekėti. Atsimenu, tą šeštadienį rašiau iki pat šešių ryto. Kiek pamiegojusi, einu skaityti, ką parašiau – pajausti, ar yra tas „cinkt!“ nors truputėlį. Truputėlį yra!
Nežiūrint, kad darbų iki kaklo, rūpesčių nesumažėjo, bet visada haiku atrandi laiko. Nes jeigu jis kažkur kybo, beveik belieka užrašyti. Ateina mintis, kad ką esi išgyvenęs, išjautęs, tas nori tiesiog išeiti. Ir tau belieka suteikti formą. Taip man gimė apie 500 haiku.
– Ar žemaičių tarmė tinkama japoniškam poezijos stiliui?
– Labai tinkama. Buvo kilusi mintis, kad viename knygos puslapyje būtų parašyta žemaitiškai, o kitame išversta į lietuvių kalbą. Netiko – pirmiausia dėl skiemenų skaičiaus, nes išvertus pasikeičia, o kitas dalykas – kai išverti, nebėra to „cinkt!“
Knygoje haiku sudėti chronologiškai – pirmieji ir paskutiniai, taip, kaip gimė. Ir pati rašydama galvojau, iš kur man ateina vaizdinys? Viskas absoliučiai ėjo iš tėviškės. Supratau, kad yra kažkokia giesmė tėviškei. Kai apseko, kai iškalbėjau savo gimtąsias vietas, tada pradėjo atsirasti ir miesto erdvės – haiku, kurie yra nebe kaimo ar gamtos vaizdas.
O pradžia – tai, kas išvaikščiota, sukapsėję dar buvo nuo mažumės.
– Minėjote gimtąjį vienkiemį, ar tai ne vienos kartos sodyba? Ir kas dabar liko tėviškėje?
– Mama ten gyvena. Tėvukai, kai susituokė, gavę sklypą namą statėsi atokiau nuo kelio.
Mokykloje radau archyvą, žiūriu, mūsų troba, ką tik pastatyta, ir parašyta: „Nauja kolūkiečio Vladimiro Udalcovo sodyba“.
Tėtis ten gimęs, jis sentikis, jo tėvai tremtiniai iš Rusijos. Kai caras pakeitė religines apeigas, jiems liko tremtis į Sibirą arba eik, kur nori. Mano proseneliai pasirinko (kuo žaviuosi) tikėjimo vardan nepasiduoti.
Tėtis pasakojo, jog jo tėvai kurį laiką gyveno Latvijoje, paskui atkeliavo į Skuodo rajoną – Luobos kaime yra sentikių kapeliai, turėjo bažnyčią – dviejų galų troboje.
Mama iš gretimo kaimo, Mažeikių rajono, kur Renavo dvaras, atkeliavo dirbti į pieninę. Kurį laiką abu gyveno pas tėčio tėvus sodyboje, esančioje netoli dabartinės. Paskui gavo leidimą statytis.
Vidinė ugnis
– Ar žemaitišką haiku dar kas nors rašo Lietuvoje?
– Haiku žanras labai populiarus, daug rašančių, o žemaitiškų, drįstu galvoti, nėra. Tai – pirmas bandymas. Esu išsiuntusi dalį haiku į konkursą R. Granausko bibliotekos sudarytai komisijai. Manau, haiku dar nėra buvę.
– Knyga visiškai nauja, ar jau turėjo skaitytoją?
– Pirmasis vertintojas buvo profesorius J. Pabrėža. Nusiunčiau haiku su prierašu, kad man nereikia jokių paminkštinimų – kad sakytų tiesiai šviesiai, kaip žemaičiai.
Skaitytojas, vertintojas buvo dukra, jai yra 16 metų. Man reikėjo sužinoti, ar yra tas kažkas, nes haiku, kaip ir pristačiau, yra kaip lašiukas, pagauni kaptelėjimą arba ne.
– Kada ir kur pristatysite knygą?
– Knygos pristatymas rugsėjo 21 dieną vyks Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos bibliotekoje. Renginyje bus pristatomas Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ projektas, vyks profesorės R. R. Trimonienės paskaita apie Žemaitiją ir Šiaulius, trečioji dalis – mano knygos pristatymas.
– Knygą pavadinote „A tori Ognėis?“ Kaip kilo šis klausimas?
– Prieš daugiau nei dešimtmetį su dukra važiavome į Židikus, netoli mano tėviškės, kur palaidota Šatrijos Ragana. Muziejus nedirbo, nuėjome į kapus, koplyčia užrakinta. Na, tiek to. Einame atgal, žmonių nėra ir beeinant klausimas: „Gal turi ognėis?“
Aš suprantu, kad klausė degtukų, bet man tas klausimas, lankant Šatrijos Raganą, nuskambėjo visai ne taip – ar aš turiu tos vidinės ugnies? Tos aukštesniosios ugnies, kuri ir varo mus gyvenime į priekį ir kuo mes turime rūpintis – ar dega tavy ugnis, ar užgeso, tik žarijos bėra.
Vuo tėn bova muotrėškelė so žvakė, netori nieka. Aš atsimenu, makaluoju po rankinuką, kad tik ką nors rasčiau, ir radau degtukų.
Tas momentas be galo įstrigo. Ir kai galvojau, koks galėtų būti pavadinimas, atsakymas atėjo labai greit – tas klausimas iš Židikų.
Kai buvau studentė, vykdavo Šatrijos Raganos skaitymai, yra tekę ne vienerius metus skaityti. Buvo atidaryta ir Šatrijos Raganos auditorija. Kūrėjų yra daug, bet ne visi jie tau vienodai artimi, Šatrijos Ragana man rezonuoja.
– Kaip į šį klausimą atsakote sau?
– Torio, tėkrā torio, tik kėkvėina dėina gal nevėinuodā.
– Knygą pasirašėte pseudonimu – ne Silvija Baranauskienė, o Silvija Uda?
– Dalinis pseudonimas, mergautinės pavardės pradžia, esu Udalcovaitė. Ieškojau ne dėl šitos knygos – vedu kinų praktikas, Džun Juan Čigongo, vidinis gydymasis, meditacijos praktikos, kurios ir dvasiškai, ir fiziškai stabilizuoja. Tapau instruktore. 2019 metais surinkau Šiauliuose grupelę, tam reikalui man reikėjo kitos pavardės, kad nesisietų darbas, pareigos. Uda ir linksniuojama, lietuviškai skamba. Tada „pasikrikštijau“, kad Silvija Uda veda praktikas. O knygai dar kažko nebeieškojau. Aišku, aš nedaliju savęs jokiomis dalimis, nes žmogus yra vientisas, bet kūrybiniam keliui, laisvalaikio keliui noriu būti Silvija Uda.
Žemaitiška savastis
– Priklausote Šiaulių žemaičių kultūros draugijai „Saulaukis“. Kokią veiklos prasmę matote?
– Žemaičių pasą gavau 2019 metais. Man atgimimas ir pačiai – Žemaitijos pajautimas – koks Žemaitijos vaidmuo, žemaičių kalbos vaidmuo. Nereiškia, kad žemaičių kalba turi tikslą išstumti lietuvių kalbą. Džiaukimės, kad tokiame mažame krašte dvi kalbas turime, jau nekalbant apie tarmes ir patarmes. Tai yra vertybė.
Istoriškai Žemaitija suvaidino didžiulį vaidmenį, Saulės, Durbės, Skouda mūšis yra žemaičių – kertiniai akmenys, kad Lietuva būtų. Mane žavi ta jėga, ne griaunamoji, o kūrybinė. Apginti ir sukurti.
Profesorius J. Pabrėža pakvietė į draugiją. Esu viena iš steigėjų Lietuvos humanistinės pedagogikos asociacijos, priklausiau Taikos vėliavos komitetui, dar vadovų asociacija, visuomeninių veiklų gal gana būtų. Bet turbūt buvo tuo momentu tinkamas sėjos metas. Gavau žemaičių pasą ir pradėjau veikloje dalyvauti.
Žemaičių kultūros draugijos esmė – kad mes, Šiauliai, atrastume savo tapatybę. Didžiuokimės ir semkimės iš Saulės mūšio fakto ugnies, ryžto, stiprybės. Mes vis trypčiojame, gal ten, o gal ten vyko. Istorikai mokslininkai tegul daro tyrimus, bet mes juk žinome, kad Šiaulių miestas gimė iš to ypatingo mūšio. Ir kad Šiauliai yra Žemaitija, jokia Tilžės gatvė su vietiniu folkloru nieko nedalija. Suprantu, kad Šiauliuose mažiau kalbančių žemaitiškai, čia jau kalbos istorija, tarmių ir patarmių tėkmės, bet teritorija yra Žemaitijos. Džiugu, kad draugija tam tarnauja, kad mes, šiauliečiai, žinotume, kas tokie esame.
– Žemaičiai mėgsta pabrėžti esą žemaičiai, jų savastis – stipresnė?
– Kažkas tokio yra genuose. Žemaitis nepasiduos. Jis kitam gali pasirodyti, kad yra šaltesnis, griežtesnis, užsispyręs, bet todėl ir nepasiduoda bet kokioms madoms.
Eso kėits žemaitis. Minkšts žemaitis nebūn. Kalbuos skombiejėms žmuogo irgi formou, vuo žemaitiu kalba īr truopni, aiški, kėita. Tuoks ėr žmuogos daruos.
