Naujausios
Kad nenuskurstų vaikų pasaulis
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate?
– Nepaisant pandeminių įtampų, mes gyvename kalėdinėmis nuotaikomis. Labai džiaugiuosi, kad mūsų bendruomenės – mokytojų ir mokinių tėvelių – sutarimu stengiamės, kad mokyklos gyvenimo ritmas nepasikeistų. Kad tiek, kiek leidžia aplinkybės, ne tik mokytumėmės, bet ir švęstume gyvenimą.
Visi bendruomenės renginiai ir mokyklos visos veiklos nuo pat pandemijos pradžios – 2020 metų kovo – įvyko. Tik kartais forma keitėsi – vyko per nuotolį.
Vaikas tik vieną kartą gyvenime turi dieną, kai pirmą kartą ateina į mokyklą, į pirmąją klasę, abiturientai tik vieną kartą turi išleistuvių dieną, todėl mes stengiamės, kad nenuskurstų vaikų pasaulis.
Todėl šiandien gyvename kalėdiniais renginiais, pasirodymais aktų salėje, tik vyksta jie atskirais srautais. Norime švęsti Kalėdas, švęsti gyvenimą – kad džiaugsmas imtų viršų ir visos bėdos, kokios bebūtų svarbios, liktų antrame plane.
Mūsų mokykla dar 2015 metais Tarptautinio pedagogikos centro buvo įvardyta „Humanistine mokykla“. Ta kryptimi dirbame visais aspektais: ir kai vedame pamokas, ir kai klasės vadovas dirba su savo auklėtiniais, ir kai organizuojame renginius, ir kai kuriame mokyklos erdves. Akcentuojame, jog žmogus turi būti ne tik protingas, bet ir doras. Ne tik žinios svarbu, bet ir vertybės.
Turime vertybių laiptus, ant kurių užrašėme dešimt vertybių, kurias rinko visa mokyklos bendruomenė. Tai – laimė, laisvė, sąžinė, pareiga, draugystė, sveikata, šeima, tiesa, išmintis ir ant aukščiausio laiptelio – meilė. Vaikai pagal jas įsivertina, savęs klausdami: „Koks aš buvau per tą mėnesį? Ar buvau draugiškas kitų atžvilgiu? Ar mano laisvė nepamina kito laisvės?“. Vertina pagal jas savo vaikus ir tėvai, ir mokytojai. Norime, kad vertybiniame vaiko augime šalia būtų šeima ir mokykla.
– Ar atsiejate savo gyvenimą nuo mokyklos?
– Mokykla man išties yra labai svarbi. Manau, jog kiekviena mokykla turi būti kuriama kaip šventovė. Ji neturi būti tik pastatas, kuriame kaupiamos žinios. Joje turi būti šiluma ir geri santykiai. Mokyklos pasaulis turi kurti vertybinius prisiminimus, kad vaikas, išėjęs į suaugusio gyvenimą, jais remtųsi ir pagal juos savo vaikus auklėtų.
Kaip mokyklos vadovei man labai svarbi kūrybinė linija, dvasingumo auginimo galimybės. Jas kitam kurdamas ir pats augi. Taip ir esame užsirašę, jog esame „Mokykla, kurioje mokomasi augti“.
Aš laikausi pozicijos, jog nesvarbu, kiek tu turi metų, kokios tavo pareigos ir ko esi pasiekęs, žmogus visada turi veikti. Veikime yra judėjimas. Tai kaip tekantis vanduo – kai kuri, vadinasi, nesi sustojęs. Kai esi užsidegęs kūrybine ugnimi, nebelieka vietos pykčiui ir visos aplinkos įtampos yra mažiau paveikios. Kūrybinė ugnis yra pagrindinis žmogaus gyvenimo variklis. Svarbu tą ugnį kūrenti vaikui ir pačiam ta ugnimi degti. Šitų dalykų aš neatsieju.
Kai žmogus jaučia savo šaknis
– Tai kokia kūrybine ugnimi pati degate?
– Visada norėjau būti rašytoja, o šiemet parašiau pirmąją savo knygą – haiku žemaitiškai.
Mintyse jau turėjau kitą knygą, net su pavadinimu. Bet haiku žemaitiškai „užlindo už eilės“. Pavasarį tie haiku per mane ištryško, o rugsėjį įvyko knygos pristatymas, jos pavadinimas – „A tori Ognėis?“
Mes savęs visad torem paklaust (Silvija pereina į žemaičių kalbą), ar torem ognėis? Nes ans visad rek bet kokiam darbe, visa laik žmogus tor degt, tada bus laimingas.
– Šiaulių žemaičiai prieš kelias savaites išsirinko Jus draugijos „Saulaukis“ pirmininke. Kokia kryptimi „Saulaukį“ vesite? Kodėl Jums tokios svarbios žemaitiškos šaknys?
– Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi suvokti, pajausti, iš kokios žemės jis išdygo, kurioje augo, brendo ir patyrė pirmąsias patirtis. Mane tėvas pasėjo Žemaitijoje, Skuodo rajone, Luobos kaime, prie Luobos upės. Kai atėjo mintis rašyti haiku – prozinę poeziją – ir būtinai žemaičių kalba, tai natūralu, kad dauguma haiku atėjo iš jaunystės pojūčių, iš tėvų patirčių, savo kaimo aplinkos. Haiku eilutėse – ir spalvos, skonis, būsenos, sąsajos.
Žmogus lyg medis. Dievas pasėja, imi dygti, augti. Jeigu žmogus jaučia savo šaknis, jas pripažįsta, jo šakos stiprios, į dangų tiesiasi. O jeigu tavo šaknys netvirtos, tai kokia tikimybė, kad tavo kamienas bus tvirtas, kad šakos nenudžius, kad atsilaikysi prieš gyvenimo vėjus, kad vaisius subrandinsi?
Aš didžiuojuosi žemaitiškomis šaknimis ir Žemaitijos istorija. Žemaičiai suformavo Lietuvą, apgynė ją dalyvaudami didžiuosiuose mūšiuose – Saulės, Durbės, Skuodo.
Nuo žemaičių prasidėjo Lietuva. Tai istorinis faktas. Saulės mūšio pergalė yra ne tik Žemaitijos pergalė, tai – Lietuvos pergalė. Jeigu tos pergalės nebūtų buvę, kažin kokia būtų Lietuva ir ar iš viso būtų?
Bet tai nereiškia, kad kiti Lietuvos regionai mažiau reikšmingi. Man iš viso nepatinka nuostata, kai kažkas laikomas didesniu už kitą. Aš tik didžiuojuosi ta žeme, kurioje išaugau.
Šiauliai yra Žemaitija
– Kokie žmonės yra Šiaulių žemaičiai? Kiek jų yra Šiauliuose?
– Žemaičių pasai yra suteikti dviem šimtams šiauliečių. Žemaičių draugija „Saulaukis“ (Saulės laukas) gimė kartu su Lietuvos atgimimu – 1989 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ypač svarbus buvo tapatybės klausimas – kas mes esame? Nors to ir nebuvome pamiršę, bet vertybinį stuburą reikėjo stiprinti.
Džiugu, kad „Saulaukis“ gyvuoja jau 33 metus. Įdirbis didžiulis, kasmet išleidžiame žemaičių kalendorių, vienijame žmones, kurie nori išlaikyti žemaičių kalbą, papročius, bendrauti.
Mums labai svarbu, kad visi šiauliečiai (ne tik žemaičiai) suprastų, jog Šiauliai yra Žemaitija. Tai irgi istorinis faktas. Pasakojimas, kad Tilžės gatvė dalija Šiaulius į Žemaitiją ir į Aukštaitiją – tai tik folkloras. Istorikai dabar vienbalsiai pripažįsta, jog Šiaulių miestas yra Žemaitijos teritorija.
O kad Šiauliuose gyvena ir aukštaičiai – gražu. Mes gi esame vienos tautos žmonės, vienos šalies broliai ir seserys.
Kai Šiauliai aiškiai įsivardys, tai bus Šiaulių renesansas. Miestui labai svarbi ne tik infrastruktūra, bet ir gyvybė. O kai nežinai, kas esi, labai sunku kurti savo identitetą. Kai pajusime, kas tokie esame, galėsime ieškoti savo, kaip Žemaitijos dalies, išraiškos formų.
Mes, „Saulaukio“ draugija, manome, kad Šiauliai yra modernioji Žemaitijos sostinė, o Telšiai – senoji sostinė.
– Tai sieksite Šiaulių renesanso?
– Tikrai taip.
– Šv. Kalėdos visai čia pat. Kuo ši šventė ypatinga Jums?
– Aš gimiau prieš pat šv. Kalėdas – gruodžio 23 dieną, Kūčių išvakarėse. Anapilin jau išėjęs mano tėvelis buvo sentikis, bet mes visada švęsdavome Kūčias ir Kalėdas. Augau vienkiemyje ir Kūčių vakarą prisimenu, kaip pūgų ir sniegynų metą, kaip stebuklo laukimą. Man ir dabar norisi pūgos. Gal taip ir bus?
Šios šventės man yra gilinimosi į save laikas, noriu tylos, ramybės ir pokalbio su savimi. Kad galėčiau savęs paklausti, ką gero padariau per tuos dvylika mėnesių ir ką per ateinančius dvylika mėnesių darysiu, jeigu Dievulis leis būti šioje žemėje. Prie Kūčių stalo šeimoje sėsime trise – su dukra, jos tėčiu, o šv. Kalėdų rytą važiuosime pas mano mamą.
– Kokių lūkesčių išsipildymo linkėtumėte sau ir kitiems?
– Kitais metais Gegužių progimnazija švęs 50 metų gyvavimo jubiliejų. Labai norėčiau, kad tie metai būtų įkrova kitam 50-mečiui, kad vis renginiai, kuriuos jau esame suplanavę, įvyktų ir dovanotume bendruomenei daug grožio ir aukštų minčių. Sau linkėčiau, kad gimtų antroji knyga, nes ji jau pakeliui.
Visiems linkiu nenustoti tikėti savo stiprybe. Linkiu būti didesniems už savo baimes. Žmonės yra išgyvenę ir baisesnių laikų – ir badą, ir marą, ir karus. Ieškokime savo gyvenime džiaugsmo krislelių, akcentuokime ne tamsą, o džiaugsmą ir šviesą.
