Naujausios
Pagal Ventos ritmą
– Kiekvienas iš vaikystės atsinešame savas patirtis, kurios lieka visam gyvenimui. Kur jūsų gyvenimo pradžia, kokia aplinka supo, kuo iki šiol norisi pasidalyti? Kiek svarbus santykis su praeitimi, kaip jis atsispindi kūryboje?
– Mano gimtasis miestas – Kuršėnai. Tiksliau – vienas iš mikrorajonų Pavenčiai. Šalia namų stūksojo Pavenčių cukraus fabriko monstras, kuris ne tik teršė ir naikino aplinką, bet leido plėstis mikrorajonui ir davė žmonėms darbą. Tas žvėris dieną naktį bildėjo traukinių vagonais, leido juodus dūmus iš devyniasdešimties metrų kamino, liejo kalkino vandens ežerus, kūrė naujus šiukšlynus – ir gamino baltą cukrų. Vaikystėje tėtis nusivesdavo pažiūrėti to monstro ir po jo „vidurius“ pavaikščioti. Smalsumas buvo didelis.
Vienas iš didžiausių gyvenimo atradimų ir viena maloniausių to giganto vietų buvo biblioteka. Turtinga ir įvairi, pilna visokiausių knygų, laikraščių ir žurnalų. Greitai bibliotekoje tapau ne tik vienu aktyviausiu skaitytoju, stropiausiu jos lankytoju, bet ir pagalbininku skirstant knygas, žurnalus, juos tvarkant. O kokia laimė būdavo, kai galėdavau parsinešti nurašytų knygų ir žurnalų, kai surasdavau leidinį, kurį man, kaip rimtam skaitytojui, išduodavo į namus. Jei dabar būčiau bibliotekininkas, visai nereikėtų tuo stebėtis. Netapau, bet knygininku buvau, esu ir, manau, būsiu. Apie tai rašau ir knygoje „Rašalinė su rugiagėlėmis“.
Iš vaikystės atkeliavo malonus jausmas paėmus knygą į rankas. Iš vaikystės atitekėjo ir nuostabi upė Venta.
– „Prie Ventos daug erdvės“ – taip leidėjas, literatūros kritikas, literatūrologas Stasys Lipskis pavadino knygą, skirtą jūsų 60-mečiui. Venta jums – daugiau nei upė?
– Upė, prie kurios gyvenu, įteka ir į mano gyvenimą. Kasdien Ventą matau pro buto langą, labai dažnai einu prie jos pasivaikščioti, turiu savo meditacinį taką, kuriuo eidamas pailsiu, pasisemiu energijos, mąstau, džiaugiuosi įstabiu gamtos grožiu. Einu pavenčiu ir regiu, kaip keičiasi upės veidas, kokie jos bruožai išryškėja ir kokie pasislepia. Stebiu, kaip upės nuotaikos mainosi besikeičiant dangaus debesims ir saulei riedant nuo vieno horizonto prie kito. Žemaitiškai lėta Venta skatina nurimti, susikaupti, sureguliuoja minčių tėkmę, kas kartą nustebina kokiu nors netikėtu vaizdu ar sąspalviu. Kažkaip mano ir Ventos ritmai sutampa.
Turi upės charakterį, temperamentą, būdą. Yra upės greituolės, sangvinikės ir yra – lėtuolės, flegmatikės. Yra kuklios, svajingos ir lyriškos, bet yra – ir pasipūtusios, susireikšminusios, mėgstančios pasirodyti. Ir dar visokių jų yra. Netgi toji pati vienokia būna prie ištakų, kitokia – jau nutekėjusi keliasdešimt kilometrų, dar kitokia – persiritus per slenksčius ir užtvankas, visai neįprasta – prie deltos. Ji gali būti rami ir įširdusi, pikta ir nervinga, smalsi ir abejinga, užsisvajojusi ir niūri, valiūkiška ir oficiali, pamaldi ir vaikiška...
Žvelgiu į Ventos lankstus, gėriuosi senventės linkiais, nesušukuotais ir neapkirptais žolynais, kovarnių šokiais virš seno parko, vienišu medžiu, kuris kasdien vis kitaip atsispindi upės vandenyje. Kas rytą apžvelgiu Ventos slėnį – ir niekada jis nebūna vienodaspalvis. Vis kitoniškas, vis kitaip nušvitęs ar padūmavęs, linksmas ar liūdnas, slaptingas ar giedras. Slėnis toks pat įspūdingas, kaip ir dangaus debesynai, jūrų vandenys, rūko metamorfozės, saulės laidos spalvynas.
Vienas senolis man išaiškino gyvenimo prasmės ir laimės formulę. Ji labai paprasta, kaip ir viskas, kas genialu. „Žmonės būtų žymiai laimingesni ir greičiau suprastų, dėl ko verta gyventi, jeigu labiau domėtųsi ne seimais, vyriausybėmis, nusikaltimais, o upe, prie kurios gyvena. Jeigu išmoktų matyti medį prie namo, taką per lauką, rasą ant akmens...“ Ne tik matyti, bet ir pajusti akimirkos grožį ir palaimą, kurią teikia šis trumputis laikas.
Taip, daug erdvės prie Ventos... Upėms reikia erdvės. Man irgi toji erdvė patinka.
– 1974 metais pelnėte „Kultūros barų“ žurnalo prizą už eilėraščius, pateiktus respublikiniam moksleivių filologiniam konkursui. Kas paskatino rašyti? Ar vaikystėje, paauglystėje slypi atsakymas, kodėl esate poetas?
– Tuomet, senais 1974-aisiais, tai buvo pirmasis apdovanojimas man už kūrybą. Ir dar iš tokio solidaus žurnalo, kaip „Kultūros barai“. Tas laikas man padovanojo nuostabias pažinties su poetais One Baliukone, Valdu Kukulu akimirkas. Apie jas plačiau rašau knygoje „Rašalinė su rugiagėlėmis“ spausdintoje apybraižoje „Tik šešėliai ant juodo vandens...“ Manau, kad tie susitikimai, pokalbiai formavo mano požiūrį į poeziją, naujų žodžio spalvų paieškas.
Tuomet rašiau eilėraščius, kuriuos spausdino Šiaulių rajono ir Šiaulių miesto laikraščiai, žurnalas „Moksleivis“, nemažai buvo perskaityta per Lietuvos radiją. 1974 metais antrą kartą dalyvavau respublikiniame moksleivių literatų (jaunųjų filologų) konkurse. Poetė Onė Baliukonytė (Baliukonė) vis ragino, mokė, patarinėjo, vilčių suteikė. Matyt, daugelis tuo metu baigėme išmintingąją žurnalo „Moksleivis“ kūrybos mokyklą. Labai svarbūs respublikiniuose moksleivių kūrybos konkursuose buvo eilėraščių nagrinėjimai, ilgi pokalbiai ir susirašinėjimas su beveik bendraamžiu Valdu Kukulu. Tiesa, daug vėliau sužinojau, kad vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi, tuomet buvo kalbama: gal nesiųskim jo kūrybos į tuos konkursus, nebus jis rašytojas, ką mes Kuršėnuose galim, nieko nepasieksim, be reikalo čia užsiimam... Gaila, kad pasikalbėti su mokytojais apie savo eilėraščius, patobulinti juos, negalėjau. 1971 metų 10 žurnalo „Moksleivis“ numeryje išspausdinamas vienas eilėraštis. Vienas vienintelis, bet kaip devintokui – jau šis tas. 1972 metų 2 numeryje – dar vienas. Paskui – didesnės publikacijos 11 numeryje, 1973 metų gruodžio „Moksleivio“ žurnale. Buvo publikacijos ir rajono laikraštyje. Pirmi netvirti žingsniai...
Vėliau pokalbiai su Rašytojų sąjungos konsultantais Mykolu Karčiausku, Antanu Drilinga, „Nemuno“ redakcijoje – su Robertu Keturakiu, kitais. Taip po truputį iki šiol ir mokausi rašyti. Vis dar mokausi.
– Studijoms rinkotės Šiaulių pedagoginį institutą, studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Ar poetui svarbu filologinis išsilavinimas, ar poetinė klausa – Dievo dovana? Kokie buvo pagrindiniai orientyrai, formuojantys savą kūrybos stilių?
– Nieko neišmanau apie Dievo dovanas, todėl nežinau, kaip jis kam ką ir kiek dovanoja. Gal kažką ir man davė? Gal, bet nieko nesakė.
Filologijos studijos dar ne vienam kuriančiam žmogui nepakenkė. O tuomet, kai studijavau Šiaulių pedagoginiame institute (1974–1978), buvo labai įdomių, giliai mąstančių, daug savo srityse nuveikusių dėstytų: puikus stilistikos specialistas Kazimieras Župerka, kalbininkai Vytautas Sirtautas, Česys Grenda, literatūros tyrinėtojai Dalia Striogaitė (beje, ir mano diplominio darbo vadovė), Bronius Prėskienis, kiti. Teko klausytis ir legendinio Šiaulių mokytojo Jono Adomaičio antikinės literatūros paskaitų. Man tos studijos buvo svarbios ir reikalingos. Manau, ne vienam kuriančiam žmogui praverstų. Kartais tenka skaityti baisiu stiliumi parašytų tekstų, o knygoje – vienos klaidos, medinė kalba, svetimos kalbos stilistika. Gaila tokių bekalbių, nelabai raštingų „rašytojų“.
Pedagoginiame institute buvo gana stiprus literatų būrelis, kurį globojo poetė, dėstytoja Jadvyga Gabriūnaitė. Daug bendravome su Šiauliuose, Vilniuje gyvenusiais literatais, analizuodavome savo ir savo draugų kūrybą. Kiek visa tai turėjo įtakos kūrybai, sunku pasakyti, bet turtino literatūrinį išprusimą.
– Penketą metų dirbote mokytoju. Koks šis gyvenimo tarpsnis?
– Buvo toks laikas. Tuomet, baigus pedagoginį, buvo du keliai: arba į kaimo mokyklą, arba į sovietinę armiją. Pasirinkau mokyklą. Turėjau dar vieną viliojantį siūlymą – pasilikti institute ir gilintis į užsienio literatūrą, tapti dėstytoju. Tačiau vėl toji kariuomenė. Iškėliau sąlygą: institute lieku, jeigu būsiu atleistas nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Kiek žinau, institutas vedė ilgas derybas su kariniu komisariatu, tačiau tvirto sutarimo nepasisekė pasiekti. Vis nekonkretūs pažadai. Todėl išvykau mokyti vaikų. Įdomi buvo patirtis. Teko pajusti visus biurokratinius, paradinius, pompastinius to laiko švietimo niuansus, kai pedagogų tarybos poėdžiai vykdavo tarsi komunistų partijos suvažiavimai Maskvoje.
Įdomios visos sritys
– Žurnalisto darbą pradėjote 1984 metais Šiaulių rajono laikraštyje „Leninietis“, 1990 metais Vilniaus universitete baigėte žurnalistikos specialybę. Kaip mokytojas tapo žurnalistu?
– Kalčiausias dėl to tuometinis rajono laikraščio redaktorius rašytojas Adolfas Strakšys. Tas „nepatogus žmogus“, apie kurį apybraižą spausdinu ir naujausioje savo knygoje. Jo dėka į žurnalistiką ir literatūrą atėjo poetas Stasys Jonauskas, prozininkas Romualdas Granauskas, kiti. O taip pat ir aš. Adolfas Strakšys ragino mane rašyti poeziją, spausdino rajono laikraštyje kūrybą, nemažai vietos skyrė Šiaulių rajono ir miesto literatams. Daugeliui šiauliškių kūrėjų duris į respublikinę spaudą atvėrė Adolfas Strakšys, Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. Atsimenu jo žodžius: jei žmogus sugeba sukurti eilėraštį, tikrai moka valdyti žodį – gali dirbti ir redakcijoje. Buvau pakviestas į rajono laikraštį. O studijos Vilniaus universitete atsirado labai natūraliai – norėjau abiau pažinti žurnalistikos teorijos paslaptis. Labai džiaugiuosi išklausęs nuostabių paskaitų, susipažinęs su puikiais dėstytojais, dar labiau pagilinęs literatūros žinias. Beje, net ir dirbdamas mokytoju, daug rašiau į spaudą. Matyt, tokia jau mano nepagydoma liga – rašyti, kurti...
– 1991 metais pradėjote dirbti „Šiaulių krašte“, buvote vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, redaktorius. Redagavote „Šiaulių krašto“ kultūros, meno ir literatūros priedą „Atolankos“. Kokia buvo jūsų „Atolankų“ vizija?
– Pradėdami leisti „Atolankas“ įvairiausių tikslų turėjome labai daug. Tai ir supažindinti dienraščio „Šiaulių kraštas“ skaitytojus su svarbiausiais Šiaulių miesto ir regiono kultūros, meno, literatūros, kultūros paveldo, mokslo laimėjimais, analizuoti kultūros, meno, mokslo procesus, skatinti kūrėjų profesinį bendravimą ir naujausių kūrinių bei kultūros reiškinių sklaidą. Tai ir atskleisti Šiaulių krašto kultūros, meno, tradicijų, literatūros savitumą, daugiasluoksniškumą, analizuoti tendencijas, raidos specifiką, kuriančio žmogaus dvasinę būseną kasdienybės kaitos procesuose, sudaryti galimybes Šiaulių krašte kuriantiems žmonėms publikuoti savo kūrybą. Ir dar visokių visokiausių.
Džiugu, kad „Atolankos“ buvo ir tebėra populiarios. Pirmiausia mums sekėsi todėl, kad susibūrė labai talentingų žurnalistų komanda: Rita Žadeikytė, Vitalija Morkūnienė, Živilė Kavaliauskaitė, profesionalūs įvairių sričių specialistai – menotyrininkai Virginijus Kinčinaitis ir Vytenis Rimkus, literatūrologai Vigmantas Butkus ir Vytautas Bikulčius, istorikas Dangiras Mačiulis, kalbininkas Stasys Tumėnas ir dar daug kitų. Antroji sėkmės priežastis – „Atolankas“ labai palaikė, sudarė sąlygas jas leisti ir autoriams laisvai, atvirai reikšti savo mintis, įsitikinimus „Šiaulių krašto“ vyriausias redaktorius Vladas Vertelis.
Kokia vizija? Tikėjausi, kad laikraščio priedas išaugs į „Šiaulių krašto“ leidžiamą almanachą ar žurnalą. Ir dabar tebesitikiu, nors ir žinau, kokie nelengvi laikai laikraščių leidėjams.
– Kitas karjeros posūkis – darbas Šiaulių rajono savivaldybėje, suskaičiavote, jog dirbote 17 metų 7 mėnesius ir 7 dienas. Skaičiai įdomūs, o kaip valdiškas darbas kūrybingam žmogui?
– Skaičiai subėgo atsitiktinai, juos sužinojau, kai išėjau iš darbo Savivaldybėje. Kartais per daug vienpusiškai apibūdinamas tas valdiškas darbas: rutina, griežti reikalavimai, daug popierizmo, griežta raštvedyba, dokumentų valdymo sistemos, darbas „nuo iki“. Taip, viso to yra. Ir visa tai moko disciplinos, tvarkos, moko skirstyti savo laiką, disciplinuoja tavo veiksmus. Tačiau ir valdiškame darbe galima rasti tam tikras nišas, kur jaustumeis savo vietoje, kur galėtumei atsiskleisti. Juk dirbdamas valdiškus darbus vadovavau Šiaulių rajono kultūros tarybai, Zigmo Gėlės ir Augustino Griciaus, Vytauto Vitkausko, Stasio Anglickio literatūrinių premijų skyrimo komisijoms, buvau daugelio tarybų narys. O kultūros paveldas – irgi buvo labai įdomi, savita, sunki, bet įdomi sritis. Iš įvairių veiklos sričių radosi mano knygos, straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose. O ypač turtino mane susitikimai su kraštiečiais Kuršėniškių klubo Vilniuje renginiuose, jų įdomios gyvenimo filosofijos, patirtys, prisiminimai.
– Jūsų veikla neapsiriboja Šiaulių kraštu – kuršėniškius į Kuršėniškių klubą telkiate ir Vilniuje. Kuršėniškis visur kuršėniškis? Kokia veikla tebevyksta?
– Seniai turėjau sumanymą suburti į Vilnių išskridusius kuršėniškius į klubą, kad jie pažintų vienas kitą, susitikinėtų, dažniau atvažiuotų į Kuršėnus, domėtųsi šiuo miestu ir populiarintų jį. Užsiminiau apie tai rašytojui, iš Kuršėnų kilusiam Stasiui Lipskiui. Jis pritarė idėjai kurti klubą. Daugiau kaip šimtas atsiliepė į kvietimą burtis, prie jų dar prisijungė tie, kurie yra gyvenę ar dirbę Kuršėnuose, arba šiauliškiai, prijaučiantys miestui prie Ventos.
Pirmą kartą Vilniaus kuršėniškiai susirinko Mokytojų namuose 2003 metų lapkričio 20 dieną. Pilna didžioji Mokytojų namų salė. Prezidentu išrinkome rašytoją Stasį Lipskį. Per tuos metus įvyko daugybė susitikimų, knygų pristatymų, pokalbių, Kuršėnams aktualių projektų aptarimų. Galėtų apie tuos susitikimus ir nuostabias bendravimo akimirkas knygą parašyti. Ypač tai svarbu dabar, kai nemažai mūsų klubo narių jau iškeliavę amžinybėn ir svarbu išsaugoti jų atminimą.
Kuršėniškių klubo veikla tebesitęsia, tik rečiau susitinkame, visokios pandemijos gerokai patrukdė. Tikiuosi, kad kitąmet, kai klubui sukaks 20 metų, dar susitiksime, pasimatysime, aplankysime amžinybėn iškeliavusiųjų kapus.
Tikrasis gyvenimas – ne ant scenos
– Esate įvairiapusiškas žmogus, įvertintas daugybe apdovanojimų, tarp jų – du kartus buvote apdovanotas Lauryno Ivinskio premija už geriausią per metus parengtą ir išleistą lietuvišką kalendorių, geriausio 2002 metų Šiaulių rajono kraštotyrininko vardas jums suteiktas už knygą „Ateik bangosna užmaršties“, 2014 metais įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už visuomeniškai aktualią publicistiką. Kaip jūs suprantate tarnystę gimtajam kraštui, o kartu ir Lietuvai?
– Niekada nieko nerašiau, neleidau knygų galvodamas apie apdovanojimus. Man knyga turi subręsti, susidėlioti, susiformuoti knygos struktūra, tam tikras minčių dėstymo modelis. Taip būna planuojant dokumentinės prozos, publicistikos knygas. O poezija – sunkiai valdomas procesas. Eilėraščiai patys lemia knygos struktūrą, sudėlioja ir perdėlioja akcentus. Kūryba – labai banguotas procesas. Vienu metu labiau rašosi poezija, kitu – apybraižos, kartais labiau norisi imtis faktinės populiariosios literatūros ir parengti knygą apie šimtą laisvės paminklų Šiaulių rajone, apie Kuršėnų dvaro perspektyvas ar Kuršėnų miesto istorijos fragmentus. Ir nieko per jėgą neparysi – turi imtis to, ką tuo metu labiausiai gali rašyti. Taip ir atsiranda toji knygų įvairovė.
Apdovanojimai? Manau, kad jie svarbūs, nes parodo, kad tai, ką rašai, yra ir kitiems svarbu, reikalinga, o gal net ir įdomu. Esu dėkingas už visas premijas ir apdovanojimus, bet nesu parašęs nė vienos knygos specialiai premijai gauti.
O tarnystė gimtajam kraštui? Kiekvienas, kaip mokame, taip ir čiulbame, taip save išreiškiame. Man visos kūrybos sritys įdomios, o kuriantys žmonės netgi savo keistybėmis gražūs ir saviti. Daug mano apybraižų apie kūrėjus, nes man įdomus kūrybos procesas ir kuriančio žmogaus psichologija.
– 1995 metais buvote įvertintas Zigmo Gėlės literatūrine premija už pirmąją eilėraščių knygą „Atotakos“. Dabar jau suskaičiuosime šešis eilėraščių rinkinius „Atotakos“ (1994), „Randai ant rentinio“ (1996), „Veidrodis altoriuje“ (1998), „Tarpuamžio lopšinė“ (2001), „ad Ventus“ ir „rūko ženklinimas“ (2019). Kaip kito poetinis žodis? Kūryba išlieka palaiminga būsena?
– Mažiausiai galėčiau papasakoti apie poezijos kūrybos procesus. Man eilėraščio atsiradimas kažkoks labiau mistiškas procesas. Kartais kelias dienas nė žodžio negaliu parašyti, o kartais vos spėju užrašyti – žodžiai tekėte teka. Matyt, vyksta kažkokie giluminiai procesai pasąmonėje, kažkas ten formuoja eilėraštį. Daug įvairiomis kalbomis skaičiau apie paslaptingą kūrybos procesą, kūrybos psichologiją, meninio mąstymo dalykus. Deja, kuo daugiau giliniesi, tuo mažiau aiškus tas slaptingasis procesas. Tik supratau, kad reikia skaityti eilėraščius, mėgautis jais, bandyti iškoduoti tas prasmes, kurias į juos sudeda autorius. Poeto eilėraštis mumyse atveria ir mums patiems dar nežinomas erdves. Toks tad poezijos skaitymo, atsivėrimo džiaugsmas. Man geras eilėraštis yra tas, kuris iš karto neatskleidžia visų savo prasmių, niuansų, atspalvių. Eilėraščiai turi skleistis iš lėto, jie turi turėti savo paslaptį. Turi juose būti kažkas nesuprasto, nepaaiškinamo, nenusakomo žodžiais.
– Šiemet sukanka 45-eri metai, kai teikiama Z. Gėlės premija. Ilgą laiką vadovavote šios premijos skyrimo komisijai, taip pat – Augustino Griciaus premijos už pirmąją prozos knygą komisijai. Kuo svarbios šios premijos, įvertinančios kūrėjo debiutą? Kokias tendencijas stebėjote?
– Nežinau, ar kuris kito rajono savivaldybė gali pasigirti tiek dėmesio skirianti literatūrai, kūrėjams, daug metų teikianti labai įvairias literatūros premijas, apdovanojimus įvairių sričių kūrėjams, kaip Šiaulių rajono savivaldybė. Zigmo Gėlės premija už geriausią per metus Lietuvoje išleistą pirmąją poezijos knygą, Augustino Griciaus premija už stipriausią prozos debiutą, jauniesiems Šiaulių krašto poetams kasmet skiriamos poeto Stasio Anglickio premijos, jauniesiems filologams – kalbininko Vytauto Vitkausko premijos, Lauryno Ivinskio premija už geriausią metų kalendorių, aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės apdovanojimai mėgėjų teatrams ir jų aktoriams. O kur dar apdovanojimai geriausiems metų kraštotyrininkams, kultūrininkams, mokytojams, tautodailininkams... Dar – leidybos fondas, kurio lėšas leidybai kasmet paskirsto Visuomeninė kultūros taryba. Dalinis rėmimas skiriamas su Šiaulių rajonu susijusiems autoriams jų kūrybos knygoms leisti. Atrodo, kad nieko nepamiršau? Manau, tai įspūdinga Šiaulių rajono savivaldybės parama kuriantiems žmonėms.
Ilgą laiką buvau literatūrinių komisijų pirmininku. Labai ilgai diskutuodavome, kol priimdavome sprendimą. Kūrybos procesas sudėtingas, tad tekdavo gerai pasverti ir pasvarstyti, kol surasdavome, mūsų manymu, teisingiausią sprendimą. Įdomus buvo darbas vertinimo komisijose. Mane džiugina debiutantų poezija, jų laisva ir netikėta minčių tėkmė, žaviuosi eksperimentais, nors kartais ir dirbtinokai jie atrodo. Ateina įdomi, stipri, savimi pasitikinti jaunųjų rašytojų karta.
– 2015 metais tapote Kuršėnų miesto garbės piliečiu, Vasario 16-ąją jums įteiktos Šiaulių rajono garbės piliečio regalijos. Kuo šis garbingas vardas įpareigoja? Ir koks pačiam prasmingiausias nuveiktas darbas (darbai)?
– Garbingi apdovanojimai sukelia daug minčių. Pirmiausia – ar esi nors truputį vertas tos garbės ir šlovės, kuri tave ištinka nelauktai ir netikėtai. Iš tiesų šventišką ir iškilią Vasario 16-osios dieną lengva patikėti, koks esi svarbus ir didelis, išmintingas ir nepakeičiamas. Ypač, kai girdi aplink taip sakančius. Malonu – džiaugtis tuo, gėrėtis šia akimirka, žmonių gerumu ir nuoširdumu. Bet: tik šiandien, tik šią akimirką gali leisti sau pasijusti tokiu, kaip apie tave kalba. Tik akimirką. Ne daugiau. Kol esi ant scenos. Tačiau taip besidžiaugdamas suvoki, kad žmogus žymiai daugiau gyvena dėl kitų, o ne dėl savęs. Kiekvieno iš mūsų didelė gyvenimo dalis yra kituose mums artimuose, kartais ir nepažįstamuose žmonėse, o ne tik mumyse pačiuose. Ir mes laimingi esame tiek, kiek esame santarvėje, harmonijoje su savimi ir kitais. Galų gale tiek, kiek įsirašome į kitų gyvenimus.
Ne kartą sakiau ir sakysiu: tikrasis gyvenimas – ne ant scenos, ne su gėlių puokštėmis, ne besidžiaugiant gražiais žodžiais. Scena yra labai savotiška erdvė, kurioje vyrauja iliuzija. Tikrasis gyvenimas – kai nulipi nuo scenos ir pasijunti esąs ne virš visų, o šalia, kai gali matyti šalia esančiųjų akis. Kai jie tau kalba arba kai jie tau tyli, nes iš visko, ką esame girdėję, tikriausia tik tyla yra pati gražiausia.
Šiemet iškilmingą Vasario 16-osios akimirką prisiminiau poeto Valdo Kukulo kelias eilėraščio eilutes: „Tik dabar supratau, kad aš nieko jau nepasakysiu/ Teisingiau ir gražiau nei gyvenimas mano pasako / Už mane“. Šventa tiesa. Jis, gyvenimas, visada kalbės tiesą už mane. Tik tiesą, kokia ji bebūtų. Tegul kaba už mane pats mano gyvenimas. Ir to gyvenimo liudytojos – mano knygos.
– Esate sakęs, jog „lietuviai labai gerai žino, ką reiškia būti nelaimingam, bet nežino, kaip būna, kai esi laimingas“. Kokius skaudulius nūdienoje įžvelgiate?
– Mane truputį stebina per didelis žmonių pasinėrimas į politiką, griežtas susiskirstymas į partijas, grupes, frakcijas. Toks įspūdis, kad specialiai ieškome, kaip susipriešinti, nesutarti, apkaltinti vieni kitus. Labai dažnai diskusijos vyksta dėl sąvokų, kurias kiekvienas vis kitaip suprantame. O pažiūrėjus iš esmės... Tarsi ir nėra dėl ko diskutuoti. Niekada nesižavėjau partijomis. Būtų mano valia, visuose rinkimuose leisčiau balsuoti tik už asmenybes, o ne už kažkokius mistinius partijų sąrašus. Žinau, kad galiu būti apkaltintas politiniu neišprusimu, bet labiau noriu, kad man atstovautų ne partinis popierinis sąrašas, o konkretus žmogus. Nežinau, kaip su sąrašu bendrauti, ko jo prašyti, kaip jo paklausti. Ir visai neaišku, kuo tas sąrašas gali tapti po rinkimų. O dėl partijų... Kiekvienoje yra žmonių, už kuriuos galėčiau balsuoti, kuriais pasitikiu, kurie mane žavi intelektu, politine išmintimi, išmintingais sprendimais. Tik gaila, kad jie tampa „sąrašiniais“ ir nebegali atsiskleisti.
Man atrodo, geriau jau žmonės domėtųsi ne politika, o menu, literatūra, gamta, skaitytų knygas, diskutuotų apie dailę ir muziką. Menas jungia žmones, o politika skiria.
Praeitis dabar
– Jūsų dėka knygų puslapiuose dokumentinėmis apybraižomis sugrįžta išėjusieji – rašytojai, poetai, kiti kūrėjai. Kaip renkatės herojus? Savo krašto žmonės nepaleidžia? Tai – savotiškas įpareigojimas ir įsipareigojimas liudyti, kad nepasimirštų?
– Knygos „Rašalinė su rugiagėlėmis“ įžangoje rašiau ir dabar noriu priminti, jog mokykloje išmokome, kad yra du būtieji laikai: būtasis kartinis – kai praeityje vykęs veiksmas buvo atliekamas vieną kartą, o būtasis dažninis – dažniau nei vieną kartą, kelis kartus. Ir visai niekas nepasakojo, kad dar yra ir būtasis esamasis. Tai šiuo metu vykstantis (išgyvenamas) laikas, kuris vyko praeityje. Praeitis dabar. Buvo, bet man tebėra. Vyko, bet man tebevyksta. Turėjo baigtis, bet tebesitęsia. O gal ir baigėsi, bet mumyse tęsiasi kaip aidas, atgarsis, atskambis. Kaip prisiminimas ir atsiminimas.
Praeitis mūsų nepaleidžia. Nepaleidžia ir manęs tie kūrėjai, kurių jau nebėra. Labai noriu, kad juos prisimintume, kad giliau pažvelgtume į jų gyvenimą, įsigilintume į jų žodžius, suprastume, kas jiems buvo svarbu. Kadangi rašau apie tuos kūrėjus, kuriuos labai gerai pažinojau ir pažįstu, žinau, kad jie turi ką mums pasakyti, tik reikia juos girdėti ir išklausyti. Taip jau būna: kiti žmonės ateina į mūsų gyvenimą ir pasilieka, sujungdami būtąjį laiką su esamuoju. Jie praplečia mūsų gyvenimo ribas, praturtina mus, tampa mūsų gyvenimo dalimi. Manau, kad laimingi žmonės, kurie turi ką prisiminti.
– Naujausia dokumentinės prozos knyga „Rašalinė su rugiagėlėmis“ – tarsi „Vilko poterių“ tęsinys“? Ką naujo randate pažinotų ir pažįstamų žmonių paveiksluose? Ar dar daug liko nepasakyta?
– Gal ir liūdna suvokti, bet kad ir kiek rašytum, kad ir kiek kalbėtum, nepasakyta visada liks daugiau negu galim pasakyti. O taip norisi nenutylėti, bent juos, išėjusius, prisiminti ir priminti. Yra trys dalykai, kurie mane ypač žavi: gamta, kultūra ir žmonės. Rašydamas apie žmones vis suprantu, kaip mes kasdieniniame gyvenime juos negiliai pažįstame, kaip paviršutiniškai juos matome, kaip neįsijaučiame į jų sielas, mintis, gyvenimo vingius. Gal mums trukdo suvokimo stereotipai, gal partiniai mundurai, gal kažkokios ideologinės žabangos? Gal...
Kiek daug įdomių žmonių apie mus! Buvo – ir tebėra. Švietė – ir neužgeso. Mano atmintyje ir knygoje tebežaliuoja vaikystės ąžuolas net ir tada, kai jį nupjovė ir išvežė. Tebežydi rugiagėlės ant jau sudegusios mano mokyklos mokyklinio suolo. Iki šiol dar matau savo vaikystės Pavenčių biblioteką ir galiu atsiversti joje buvusias knygas. Per rėvas tekėdama likimo upė rašytojo Apolinaro Čepulio prisiminimus iš praeities atplukdo į knygų puslapius. Lyg palinkęs karklas prie kelio poeto ir mokytojo Stasio Anglickio gyvenimas, talžomas skaudžių KGB vėjų. Arba nepatogus žmogus, labai nepatogus – tai apie Adolfą Strakšį ir jo matymus ir mąstymus.
Visoks tas gyvenimas, margaspalvis ir įvairiakraštis, susipinantis į Dermės juostą. Ką iš jo susirenkame – laimingas akimirkas ar aštrius grumstus? Ir kopiame į kalną, kopiame, nes, pasak poeto Vacio Reimerio, „tas kalnas yra gyvenimas“. Ir kiekvieno mūsų kelias į tą kalną vis kitoks. Ir kiekvieno mūsų kalnas vis kitoks. Tokia tad naujausia mano knyga – būtojo esamojo laiko reminiscencijos.
– Rašydamas remiatės ne tik susitikimais, bet ir laiškais – saugote laiškus ir tebesusirašinėjate? Kaupiate archyvą?
– Taip, saugau, kaupiu. Susitikimų, bendravimo, įsimintinų akimirkų atminai man yra brangūs, nes primena įdomius žmones. Ir visai negalvoju, kad kada nors prireiks kokiai nors knygai, apybraižai. Tiesiog – kaip brangus atminimas. Žinoma, rašydamas naudojuosi savo asmeniniu archyvu. Tik nesu labai tvarkingas bibliografas, archyvaras, kartais žinau, kad turiu, bet kur padėta – nebesurandu. Kartą apie tai kalbėjausi su profesoriumi Vyteniu Rimkumi. Jis nuramino mane, kad ir jam tokia pat bėda. Kai prireikdavo profesoriui knygos, greičiau ją rasdavo kurioje nors Šiaulių bibliotekoje, nors ir žinojo, kad pats turi.
Susikaupė nemažai skaitmeninių nuotraukų. Pradėjau jomis dalintis su Šiaulių rajono viešąja biblioteka, kur turėtų susidėlioti mano fotonuotraukų fondas. Keturis šimtus jau nusiunčiau. Bet tai tik maža dalis. Dar teks gerokai padirbėti atrenkant nuotraukas, sudarant aprašus ir padovanojant jas bibliotekai.
– Vis daugiau išeinančių – kaip apmąstote ir išgyvenate šį laiką?
– Labai liūdnas laikas. Sunkiai išgyvenu draugų, pažįstamų netektis. Ir vis gailiuosi, kad per mažai su jais bendravau, paviršutiniškai juos pažinau. Atsimenu, kiek dar daug likau jiems nepasakęs, jų nepaklausęs. Atrodė, kad būsim amžini ir dar šimtus kartų susitiksime. Deja...
– Kur dabar ir kokios jūsų erdvės?
– Labai paprastos, tykios, maloniai erdvėjančios prie Ventos. Tiesa, kartais į Vilnių pakviečia atvykti trys mūsų su Violeta anūkės. Tuomet prasiplečia erdvės, pasikeičia gyvenimo ritmas ir tempas. Nuostabūs tie susitikimai. Anksčiau gyvenimo išminties mokiausi iš savo vaikų, dabar moko anūkės, atveriančios dar nematytas erdves.
Kas dar? Rašau. Ir savo kūryba visai nesistengiu pakeisti pasaulio, tik bandau jį suprasti. Tikiu poetu Donaldu Kajoku, eilėraštyje „Vien gėlės yra išmintingos“ (rinktinė „Meditacijos“) rašiusiu: „vakare / netgi keisdamos spalvą / jos visai nesistengia pakeisti pasaulio“.
Yra iš ko mokytis.
