Poezija – mokantiems nustebti

Violetos KIRKUTIENĖS nuotr.
„Betgi iš tiesų toji knyga – ne apie rūką. Apie mus visus – ieškančius, bandančius suprasti šį pasaulį, savo sielos pokyčius, savo gamtos pajautas“, – sako poetas Vytautas Kirkutis.
„Poezija tuo ir įdomi, kad joje viskas įmanoma“, – sako kuršėniškis poetas, publicistas, prozininkas Vytautas Kirkutis, išleidęs šeštąją eilėraščių knygą „rūko ženklinimas“.
„rūko ženklinimas“ – šeštoji Vytauto Kirkučio poezijos knyga.

Eiti į laukymės deltą

V. Kirkutis yra išleidęs šešis eilėraščių rinkinius „Atotakos“ (1994), „Randai ant rentinio“ (1996), „Veidrodis altoriuje“ (1998), „Tarpuamžio lopšinė“ (2001), „ad Ventus“ ir „rūko ženklinimas“ (2019).

Naujausia poezijos knyga iliustruota Violetos ir Vytauto Kirkučių nuotraukomis, knygos dizainerė – Nijolė Juozapaitienė. Eilėraščių rinkinį išleido leidykla „Žuvėdra“.

V. Kirkutis – Kuršėnų miesto garbės pilietis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, buvęs laikraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistas.

– Naujausioji knyga – „rūko ženklinimas“ – kokia ji?

– „rūko ženklinimas“ – šeštoji poezijos knyga. Tarp penktosios „ad Ventus“ ir šeštosios – trylikos metų tarpas. Visą tą laiką gyvenau poezija, rašiau, tačiau kiti žanrai, kitos temos, kiti nepabaigiami kūrybiniai planai vis neleisdavo susitelkti į poeziją.

Išėjo trylika publicistikos, dokumentinės prozos, esė knygų, informaciniai leidiniai (kai kurie – kartu su rašytoju Stasiu Lipskiu). Po tiekos metų ryžausi sudėlioti poezijos rinkinį. Parašyta buvo daug, teko daryti didelę atranką, rinktis tuos eilėraščius, kurie labiausiai harmonizuotųsi į rinkinį.

Per tuos poezijos neleidybos metus supratau, kad maloniausia yra pats poezijos kūrybos procesas, rašymas, mąstymas prie eilėraščio, kartais nušvintantis nors ir nedideliais atradimais sau, sąskambiais, sandermėmis. O visa kita (spausdinimas, knygos sudarymas) – jau labiau techninis darbas. Mažai kur spausdinau eilėraščius, beveik neskaičiau jų renginiuose. Man pačiam žymiai maloniau yra akimis skaityti, matyti poezijos tekstą, grafinį vaizdą, ženklus, net šriftą ir pateikimą puslapyje, iliustracijas. Tikiuosi, kad ir kitiems taip.

– „rūko ženklinimas“ – kas slepiasi po, sakytumei, neįmanomu veiksmu, bet galimu poezijoje?

– Kas slepiasi, galima suprasti ir pajusti tik perskaičius knygą. Kažkas nakties gilumo, tolstantis senkelių deltomis, gal – nusižeminęs dangus, gal – nutylėta tyla, gal – šešėlių juodraščiai, gal... Tai vis poezijos rinkinio skyrių pavadinimai, savotiški kelio ženklai, o gal – raktai, leidžiantys atrakinti prasmių duris. Aš taip mačiau ir jaučiau, tikiu, kad poezijos skaitytojas matys kitaip, jam atsivers kitokios prasmės. Jei taip bus, džiaugsiuosi, nes juk poezija kartais atidaro ir kai kurias mūsų vidines duris, kurių net nežinom, kad turim.

Poezija tuo ir įdomi, kad joje viskas įmanoma. Tik galim diskutuoti dėl žodžio viskas.

– Gamtos ir žmogaus santykis, būties apmąstymas išlieka svarbia kūrybos dalimi?

– Taip, visa tai, kas išvardyta, man labai svarbu. Bet čia yra amžinosios kūrybos temos. Kiekvienas eilėraštis ir yra bandymas suprasti ir pajausti – save, gamtą, būties grožį, laiką, kuris dažnai ne teka tarsi upė, o rūku plevena.

– Knygos pavadinimas prasideda mažąja raide. Kodėl?

– „rūko ženklinimas“ neprasideda su šia knyga ir su ja nesibaigia. Nuolatinė tąsa, kaita, modifikacijos, o knyga – tik viena iš laukymių, kurios atsiveria ir autoriui atveria naujus vaizdus. Einu, vis einu, einu visokiais senkeliais ir sentakiais, kol jie išsilieja į laukymės deltą. Kviečiu kartu eiti ir skaitytojus. Labai būna gera, kai mums su skaitytoju būna patakiui.

Labai nelengva pačiam kūrėjui paaiškinti įvairius prasmių sąskambius eilėraščiuose. Gal tam ir rašomi eilėraščiai, kad pasakytum tai, ko kitomis formomis ir kitais būdais negali iškalbėti ar ištylėti... Gal tie ir skaito eilėraščius, kuriems tokia kalba yra suprantama ir artima... Gera, kad toje atsivėrusioje laukymėje kartu su bendraėjėju – poezijos skaitytoju – galiu nustebti: kaip melodingai šiandien miglena vėjo šešėlis.

Poeziją skaito tie, kurie dar moka nustebti.

Palaiminga kūrybos būsena

– Knyga iliustruota Jūsų ir žmonos fotografuotomis nuotraukomis. Poeziją papildo vaizdas? Fotografija – dar viena kūrybinė veikla?

– Nesame mes su žmona Violeta profesionalūs fotografai ir neketiname tokiais pasidaryti. Neturim jokių ambicijų rengti parodas ar girtis fotografiniais pasiekimais. Tiesiog šį kartą (tiesa, nebe pirmą) norėjome šiek tiek paimprovizuoti, padžiazuoti eilėraščių tema. Šiek tiek – ir ne daugiau... Tiek, kiek leido mūsų sugebėjimai ir nebrangi spaudos kokybė.

Man visada patinka sandermės: poezijos ir dailės, poezijos ir muzikos, poezijos ir fotografijos... Vaizdas ir garsas ne tik papildo, bet ir praplečia emocijų ribas, kartais suskamba naujomis metaforomis, nušvinta naujomis spalvomis. Tas tarpas tarp skirtingų išraiškos formų prisipildo net ir pačiam kūrėjui netikėtu turiniu. Ir mes pabandėme praplėsti eilėraščių suvokimo ribas. Džiaugiuosi, kad yra skaitytojų, kuriems tai patiko.

Nuotraukose – tikras rūkas prie Ventos pakrančių ir senventės krantų. Tikrų tikriausias, kuris kaskart vis kitoks, niekada nebūna vienodas. Kartais – perregimai lengvas, plonas ir vėjo išpustytas. O kartais – sunkus lyg primirkę skalbiniai. Kartais – lyg išdilęs plonas kartūnas, kurį lengvai kedena vėjas. O kartais – sunkus milas, kurio niekas nepajudina.

Rūkas visada mistiškas, paslaptingas, judantis, atveriantis ir paslepiantis, kintantis, įvairiaspalvis. Įdomūs jame kelio, medžio, upės, namo, tilto ženklai. Rašyti apie rūką nė kiek nelengviau, negu jį fotografuoti.

Betgi iš tiesų toji knyga – ne apie rūką. Apie mus visus – ieškančius, bandančius suprasti šį pasaulį, savo sielos pokyčius, savo gamtos pajautas. Suprasti save, nuolat besikeičiantį ir toje kaitoje išlaikantį daug amžinųjų dalykų.

– Ar jau esate įtrauktas į naują kūrybinį rašymo verpetą?

– Taip, rašymo verpetas niekada nepaleidžia. Jei vieną kartą patekai į kūrybos sūkurį, kažin ar bepavyks išsigelbėti... O, tiesa sakant, dažniausiai ir nebandai gelbėtis – džiaugiesi palaiminga kūrybos būsena.

Neseniai parašiau prisiminimus apie buvusį „Šiaulių krašto“ žurnalistą, publicistą, keliautoją, žveją, sportininką, gamtos bičiulį Algirdą Dankisą, kurio kūrybos palikimo knyga turėtų būti išleista šiemet. Dar esu pažadėjęs parašyti keletą apybraižų apie jau amžinybėn iškeliavusius žymius kuršėniškius – tokią įvairių autorių rinktinę planuoja sudaryti rašytojas Stasys Lipskis.

Kartais netyčia pasirašo eilėraštis ar dar koks nors tekstas – net nežinau, kur jis galėtų tikti. O tų sumanymų visokių – pilna kirbelynė... Gal dar nors šiek tiek pavyks įgyvendinti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.