Naujausios
Kreivos šleivos lazdelės
– Raides pažinote ir skaityti išmokote labai anksti, tad, reikia manyti, mokykla Jūsų negąsdino. Pakalbėkime apie mokytojų vaiko pirmuosius metus mokykloje.
– Mane mamytė nuvedė į mokyklą šešerių metukų. Mokslus pradėjau Panevėžio IV vidurinėje mokykloje, kurioje biologiją dėstė mamytė. Prisimenu, kaip pirmą kartą pamačiau savo mokytoją: stovėjo ant laiptų tokia sena, liekna, pasitempusi, su kostiumėliu. Šukuosena trumpa, smulkiai „kundzeravotais“ rudais plaukiukais. Mamytė pašnibždėjo, kad – tai pati geriausia mokytoja, ji mane mokys. Mokytoja pasilenkė prie manęs, kažką klausinėjo, aš atsakinėjau. Mokytoja Irena Žilaitienė nepaprastai gražiai rašė, tiesiog kaligrafiškai. Po poros metų jau buvau išmokęs padirbinėti jos parašą, man atrodė tuomet, visai gerai. Pirmus rašto darbus liepė atlikti storu, mediniu koteliu, plunksna „su žvaigždute“, rašyti su paspaudimu, neleido naudotis „avižėlėmis„– plunksnomis be paspaudimo, kad raštas būtų gražus.
Kaip besistengiau, lazdelės išėjo kreivos, šleivos. Gavau trejetuką. Už trejetuką mamytė liepė tų lazdelių perrašyti kelis puslapius. Už pataisymus mokytoja parašė penketą. Per tą trejetuką visai užmiršau ketvertuką, kurį gavau už piešimą. Taigi, tas ketvertukas buvo pirmasis pažymys. Mokytoja liepė nupiešti ką norime. Negi paišysiu karą, ką piešdavome su broliuku? Paišybos sąsiuvinyje nupiešiau namą, tvoros gabalą, taką, šulinį, o Vidas Kudokas, suolo kaimynas – Volgos Dono kanalą, gražiai sumūrytą iš didelių blokų. Aš gavau keturis, o Vidas Kudokas – penkis. Kudokas buvo toks tvirtų kaulų berniukas, keturkampe galva, apskritais skruostais.
Per radiją išgirdau, kad Vidas Kudokas – Panevėžio miesto policijos pareigūnas – žuvo autokatastrofoje apie 2000-uosius metus, grįždamas iš užsienio su žmona ir bendrakeleive.
– Prisipažinsiu, iki šiol piešiu (kai anūkai paprašo) tokį patį piešinį iš vaikystės – tą pačią sodybos idilę, su namu, tvora ir šuliniu, dar ir vikšrinį kolūkio traktorių...
...Mokytoja pasakojo apie ledą: žiemą vanduo pavirsta ledu arba sniegu. Pakėliau ranką. “Tamsta mokytoja, o kodėl žiemą žmogus nesušala į ledą? Juk jis sudarytas iš vandens?”. Mokytoja nutilo, stengėsi neišsiduoti, kad nežino. Ji priėjo prie manęs, padėjo ranką ant galvos, patylėjo, o po kiek laiko tarė: “Čia sudėtingas klausimas, Viliuk. Apie tai mokysitės aukštesnėse klasėse”.
„Linksmieji nutikimai“
– Menu, kaip mokytoja paskyrė dvi aktyviausias mergaites savo pagalbininkėmis: Giedrę – seniūne, o Stasę – pavaduotoja. Jos buvo kategoriškos, labai protingos kaip suaugusios. Pirmoji jau turėjo net aštuoneris metus, taigi, buvo žymiai vyresnė už mane. Kadangi mokytoja liepė jų klausyti, aš klausiau, bet kiti berniukai – ne visai. Mokytoja liepė visiems išeiti iš klasės pertraukos metu, atidaryti langus, klasę pravėdinti, o kai kurie berniukai neina, neklauso seniūnės, laksto. Tos veja. Seniūnė kreipėsi į mane: “Viliuk, paskolink man savo liniuotę”. Ji matė, kad aš į mokyklą buvau atsinešęs “šturmano liniuotę”, tokią plono celiuloido plokštelę gero delno pločio, su visokiomis skylutėmis-trafaretais. Vienas jos kraštas – dantytas. Giedrė pagavo vieną padūkėlį už pakarpos ir manąja liniuote ėmė pielavoti jo sprandą: žinosi, kaip neklausyti! Tas rėkia, bliauna. O man, kad paskolinau liniuotę, leido per pertrauką klasėje būti.
– Įsitikinęs, kad tokių „linksmųjų nutikimų“ buvo labai daug...
– Tikrai daug, ir įdomu, kad juos prisimenu lyg tai būtų buvę vakar... Tai buvo kokioje penktoje ar šeštoje klasėje, vėliau toji tradicija vėl atgimė internate. Iš kažkur mokiniai gaudavo plonų baltų gumyčių, kokio milimetro kvadrato skerspjūvio. Pasakojo, kad jas duodavo kareiviams pirtyje vietoj kempinių, iš ten jos pasiekdavo mokinius, ar tiesa, nežinau.
Gumytės turėjo daug gerų savybių. Viena iš jų: rudenį pasiimi kaštoną, tokį slidų, rudą, perveri ant gumytės, ir eini gatve, žaisdamas kaip kamuoliuku. Kaštonas puola žemyn, o gumytė gražina į delną. Gerai būdavo ir be kaštono, plika įtempta gumyte pykštelėti per ausies kraštelį nieko nenutuokiančiam mažiui. Tas būtinai apsibliaudavo. Linksmas daiktas buvo tos gumytės, todėl mokytojai jas drausdavo.
Atėjo mokyklon mada šaudyti “prabajukais”. Tam reikalui plonos gumytės galuose buvo užrišamos kilpelės. Ant pirštų užmovus, išeidavo “ragatkė”. Į ją įdėdavome kietai susuktą popieriuką, perlenktą “V” raidės forma. Per pertraukas koridoriuje prisišiukšlindavome, o per pamoką tyliai apšaudydavome mergaites. Vėliau patėmijome, kad “prabajukų” gumytėmis visai gerai galima mušti muses. Priartindavai nykštį su įtempta gumyte prie nieko nenutuokiančios musės. Pykšt!
Su plastilinu buvome supažindinti dar pradinėse klasėse. Jis gardžiai, kažkaip šiltai kvepėdavo. Netrukus sužinojome, kad su juo galima visai neblogai šėlioti. Mada per vamzdelį šaudyti į mergaites plastelino žirniukais, netruko praeiti, nes tos pasiskųsdavo mokytojai. Užtat nulipdydavome bombikę, lašo pavidalo, į smaigalį įklijuodavome keturių plokštumų popierinį stabilizatorių ir išeidavo puikus lėkikas. Meti. Kur pataikai, ten prilimpa. Pasiimi nuo aliejumi dažytos sienos, pataisai supliuškusį priekį ir vėl meti. Mokytoja drausdavo:”O jei į akį kam nors pataikysite?”.
Per vieną pamoką, kai mokytojos klasėje nebuvo, o studentė praktikantė nusisukusi rašė ant lentos. Piščikas įsidrąsino ir sviedė tokį sparnuotą plastiliną į Salomėjos Nėries portretą, kabėjusį virš lentos. Tekšt ir yra! Prilipo ant stiklo ties smilkiniu. Iš galinio suolo pasigirdo antramečio Nariuko balsas: “O jei į akį būtum pataikęs?” Praktikantė išsigandusi atsisuko, klasė sustabarėjo, vėliau ėmė nuoširdžiai kvatotis.
Per pertrauką ėjome koridoriumi susikabinę su Arvydu Kulikausku ir dainavome: “Trys tankistai – vagys, komunistai!”. Mergos išgirdo ir paskundė mokytojai: ”Tamsta mokytoja, Viliukas su Arvydėliu negražiai dainuoja”. Mokytoja mane pasiliko per pertrauką. “Tu, Viliuk, esi jau didelis. Tokių dainų, kurias dainuojate, dainuoti negalima. Ir man, ir tavo tėveliams bus nemalonumų, tu gi pats supranti…” Nieko aš nesupratau, man buvo svarbu, kad mamytei nepasakytų.
Po kurio laiko padainavau iš „Žvaigždutės“ išmoktą eiliuotą poemą apie Aleksandrą Matrosovą, krūtine uždengusį priešo ambrazūrą. Mergos vėl ėmė ūdyti: „Uo, uo, uo! Viską mokytojai pasakysime! Viliukas vėl dainuoja“. „Tokią galima dainuoti...“– teisinausi. Menu, kad po kurio laiko kartu su Arvydu priešais klasę sudainavome tą poemą. Mokytoja liepė. Po to pagyrė, tačiau pasakė, kad geriausia dainuoti tas daineles, kurias mokomės klasėje, ne iš visokių žurnalų.
Trečioje klasėje sėdėjau viename suole su Viliumi Preidžiumi, tokiu ryžu, šlakuotu berniuku. Preidis mokėsi prasčiau, tačiau, kaip ir turėjo būti, visokioms “zbitkoms” buvo gabus. Preidis pirmasis paaiškino, ką reiškia vyriausybiniai sutrumpinimai. LTSR – „lietuvi, tave smaugia rusas“, TSRS – „tu su rusu“, VLKSM – „vozmi lopatu, kopai siebie mogilu (imk kastuvą, kask sau duobę)“, SSSR – „Stalin spizdil sto rublei (Stalinas nušvilpė šimtą rublių)“.
Jaunasis komunizmo statytojas
– Toks „folkloras“ išsilaikė iki vadinamojo brandžiojo socializmo laikų: politika ir realus gyvenimas dažnai prasilenkdavo. Buvote spaliukas ir pionerius, todėl, Viliau, būkime drąsūs (!) ir šiais labai teisingais laikais pakalbėkime apie „pionieriškąją ideologiją“: ką iš „jaunųjų komunizmo statytojų“ veiklos prisimenate?
– Kiekvieną rytą ir vakarą vyksta Berčiūnų stovyklos “liniuotės” su vėliavos “pakėlimu” ir “nuleidimu”. Nustatytoje vietoje U forma išrikiuoti visi stovyklos būriai (šeši, aštuoni ar dvylika – nebeatsimenu). Iš pradžių grandys raportuoja savo būrio tarybos pirmininkams, kurie, išėję prieš liniuotę, “surenka informaciją”: “Raportuoja pirmos, (antros, trečios...) grandies grandininkas!” “Grandis, lygiuok, ramiai! (Tap, tap, tap). Draugas būrio tarybos pirmininke, pirmojoje grandyje yra dvylika stovyklautojų. Į vakarinį patikrinimą atvyko visi. Raportavo pirmos grandies grandininkas Vilius Puronas”. (Tap, tap, tap)...
Karo metais Berčiūnuose buvo kažkokie kariški sandėliai, paslėpti bunkeriuose miške. Ten, kur mums, stovyklautojams, neleisdavo eiti, dar buvo gana gerai išlikusių duobių, prie kurių mėtėsi perrūdijusių dujokaukių, kažkokių patrūnijusių bintų. Su broliuku buvome radę kažkokių ampulių su bespalve druska. Iš miško link Panevėžio vedė pusiau nurinktais bėgiais buvusi geležinkelio atšaka. Tačiau didžiausia Berčiūnų „naudinga karo iškasena“ buvo parakas. Jo buvo kelių rūšių, geltonomis, tarsi plastmasinėmis plokštelėmis gal 25 x 125 mm – mažesniosios, ir 40 x 200 mm – didesnės. Pastarųjų būdavo ir tamsiai rudų, jas ypatingai brangindavome.
O, kokių malonumų tas parakas suteikdavo! Galima atsilaužti nedidelį gabaliuką, ir pasidėjus ant akmens, ploti kitu. Pykšt! Gražu, o kvapas... Buvo galima jį uždegti, tai jis labai gražiai ūždamas sudegdavo. Buvo galima nieko nedaryti ir vien slėpti po pagalvės apvalkalu, nes vadovai drausdavo parako turėti. Vyresni ir drąsesni berniukai patys eidavo „už geležinkelio“ ir atsinešdavo to parako. Parako atnešdavo ir vietinių gyventojų vaikai, jį mainydavo į duoną, kurią išsinešdavome iš valgyklos.
Pamenu pokario tarybinių mokyklų ideologinius spektaklius, kuriuose ir man reikėjo dalyvauti. Viena forma – „piramidės“, kurių metu vaikai, užsilipdami vieni kitiems ant kelių, pečių ir pan. išsidėsto ideologiškai teisingu, aukštyn kylančiu statiniu. Kita – pionieriški „montažai“. Prieš salę išeina keli (kokie penki – dešimt) pionieriškais kaklaraiščiais papuošti pionieriai, kurie turi padeklamuoti po kelias eilutes, paruoštas pionierių vadovės, kuri išrinko eiles iš ideologiškai teisingų eilėraščių. Labai gražu, kai jie įeina eilute, vedami plerpsinčio trimitininko. Kelias dienas vadovė repetuodavo su mumis, kad viskas vyktų sklandžiai. Iki senatvės galvoje liko įkaltas tokio montažo fragmentas.
Tu stovi kryžkelėj prieš mirtį,
Krūtinėj oro trūksta,
Čia miestai pelenais pavirtę
nuodėguliais berūksta.
Korčaginai, Gastelo, Melnikaite!
Prisiekiu – kovoje aš tvirtas būsiu.
Einu pradėto žygio baigti,
Nepraretės pasauly gretos mūsų!
Nešuos širdy aš priesaikos dalelę
Sunkumai ir vargai tepuola kryžmais.
Aš niekad nepaliksiu savo kelio,
Vienintelio (visi) į šviesų Komunizmą ! ! !
Paskutiniąją eilutę reikėjo sušukti choru. Paskui visi pionieriškai atsaliutuodavome ir žąsele išeidavome iš scenos. Trimitininkas išplerpsėdavo paskutinis. Visi plodavo.
(Bus daugiau)
