Naujausios
Rašytojas, ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip minėtas straipsnis pakliuvo į laikraštį, apie tai kalbėjo ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme.
Kodėl tuo metu skandalingas straipsnis sukėlė ažiotažą Vilniuje ir Kaune, o Šiauliuose lyg ir nebuvo pastebėtas, o vėliau ir visiškai pamirštas.
Kodėl? Pakvipo detektyvu: kokiais keliais „Pasiūlymas dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“ atsirado Šiaulių spaudoje?
„Stebėtinos drąsos projektas“
Citata iš A. Juozaičio knygos „Tikra Sąjūdžio istorija“. .
Kalbama apie 1988 metų pradžią. „Vasario 3 d. Šiaulių „Raudonoji vėliava“ paskelbė verstą iš estų spaudos stebėtinos drąsos projektą – „Pasiūlymą dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“.
Projekto santrumpa buvo IME – estų kalba tai reiškė stebuklą. Joks kitas Lietuvos TSR laikraštis „Raudonosios vėliavos“ publikacijos nepaskelbė. Todėl Vilniuje ir Kaune, įvairiuose Lietuvos miestuose per rankas ėmė keliauti šio teksto kopijos.“ (149 psl.)
Stebėtinos drąsos projektas?
Publikacijoje „Pasiūlymas dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“ pateikiamas žymių Estijos ekonomistų ekonomikos pertvarkymo projektas.
Rašoma apie Kinijos, Bulgarijos, Vengrijos patirtį, kur „ekonominiai santykiai grindžiami laisvosios rinkos principu ir išplaukia iš paklausos ir pasiūlos santykio“.
Taigi – laisvoji rinka (!), o kur socialistinė planinė ekonomika?
„Liaudies ūkis, esantis EstijosTSR teritorijoje, – pavaldus Estijos TSR“, – akcentuojama. Ir geležinkeliai, jūrų laivyba, ir visos sąjunginio pavaldumo įmonės.
Vadinasi, estai savo Estijoje tampa šeimininkais. Ūkis pertvarkomas taip, kad būtų „užtikrintas pirmiausia tų sričių vystymas, kurios naudoja vietinius resursus ir yra mums ekonomiškai naudingos, etiškai priimtinos ir sutinka su ūkininkavimo tradicijomis.“
Ne tik ekonomiškai naudingos, bet ir etiškai priimtinos!
Kalbama apie kooperatinę gamybą, apie įmonių veiklą akcinių bendrovių pagrindais, apie galimybes, steigiant įmones, pasinaudoti gyventojų lėšomis ir užsienio valstybių kapitalu.
„Pasiūlyme dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“ neužsimenama apie Estijos nepriklausomybę, savą valiutą, tačiau pasakoma: „Liaudies ūkis, esantis Estijos TSR teritorijoje, – pavaldus Estijos TSR.“ Estijoje jau pleveno nacionalinės spalvos, nepriklausomybės idėjos tvyrojo ir tarp „Pasiūlymo...“ eilučių, ir Estijos ore.
Taigi – 1988 metų vasario 3 d., Šiauliai.
Estijoje Liaudies frontas bus įkurtas po dviejų mėnesių, balandžio 13 d.
Lietuvos Sąjūdis iš faktų, nuomonių ir emocijų chaoso gims birželio 3 d.
1988 metų gegužės pabaigoje, rašoma knygoje „Tikra Sąjūdžio istorija“, atvykęs akademikas Michailas Bronšteinas nesudomino lietuvių akademikų estišku EMI (Stebuklu). „Jų EMI planas, jų idėjos „atsijungti“ nuo Maskvos visam respublikos ūkiui mūsiškiams akademikams ir ekonomistams pasirodė visai nerealios“. (183 psl.)
Diagnozė – amnezija
Arvydas Juozaitis, dar rašydamas „Tikrą Sąjūdžio istoriją“, manęs, Šiaulių žiniasklaidos veterano, paklausė, gal žinau, kaip „estiškas stebuklas“ atsirado miesto dienraštyje.
1988 m. buvau vienas iš trijų laikraščio „Raudonoji vėliava“ vadovų – atsakingasis sekretorius, rašinius dėliojęs į puslapius – tad ir „Estijos ūkiskaita“ buvo skaityta, pažymėta poligrafiniais ženklais ir išsiųsta į spaustuvę.
Kaip neprisiminsi?
Nesiskundžiau atmintimi: ji retai užstringa. Žinojau, kaip būsimoji informacijos „bomba“ pateko į redakciją – tiesiai iš partijos Šiaulių komiteto. Negana to – aš pats tą straipsnį ir išverčiau.
Kodėl iš „partkomo“, kaip? – klausė Juozaitis.
Ar supranti, kokį darbą esi atlikęs, intrigavo, atsiųsk straipsnio kopiją ir būsi įrašytas į Sąjūdžio kūrėjų analus.
Tada ir paaiškėjo, kad jis – apie ratus, o aš apie – batus. Maniau, kad kalbame apie Tartu universiteto profesoriaus, akademiko Viktoro Palmo publicistinį straipsnį „Žemė ir mes“, išspausdintą „Sovietskaja Estonija“ (mano išverstą išspausdino ta pati „Raudonoji vėliava“), o apie „Pasiūlymą dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“, o siaube, nieko nežinau, visiška tamsa – amnezija.
Laužiau galvą – nė iš vietos.
– Galvok, galvok – ir prisiminsi, – prisakė Arvydas.
Galvojau, o tamsos ir nevilties buvo vis daugiau. Prisiminiau tų metų netikėtas, aštrias, intriguojančias sąjunginės spaudos („Literaturnaja gazeta“, „Ogoniok“, „Sovietskaja industrija“, literatūros žurnalų ) temas, jų autorių pavardes, bet lietuviškos-šiaulietiškos bombos „Raudonojoje vėliavoje“ – ne.
Pasižiūrėk į pasą, raminau save, taip būna. Tačiau Arvydas Juozaitis vis spaudė – galvok.
Iš lėto pateka Saulė
Aušti pradėjo, kai perskaičiau publikacijos įžangą, iš kapoto stiliaus ir gynybinių reveransų (manyta, kad straipsnis valdžios komitetams ir organams gali „užkliūti“) supratau, kad mano rašyta.
„Straipsnyje išreikšta idėja estams nebuvo nauja. Šia tema respublikoje labai plačiai kalbama. Manome, kad minėto straipsnio mintys bus įdomios ir šiauliečiams“, – sakyta įžangoje.
Bus įdomios ir šiauliečiams!
Publikacijos pabaigoje pažymėta ir vertėja iš estų kalbos – D. Barauskaitė.
Saulei vis labiau kylant ėmiau svarstyti, kad „Pasiūlymą...“ į redakciją galėjo atnešti mano bičiulis, jaunas Šiaulių pedagoginio instituto (ŠPI) kalbininkas Stasys Tumėnas. Kur kitur ieškoti žmogaus, mokančio estų kalbą, jei ne miesto aukštojoje mokykloje.
– Gal pažįsti D. Barauskaitę,– paklausiau.
– Pažįstu Dalią, kartu Vilniaus universiteto aspirantūroje studijavome, mes abu – iš ŠPI Lietuvių kalbos katedros, taip – Dalia moka estų kalbą, – dar labiau amnezijos miglą prasklaidė Stasys.
Tada S.Tumėnas negalėjo patvirtinti, kad jis ir atnešė kolegės Dalios išverstą straipsnį į redakciją. Vėliau – tai patvirtins, o mano atminties failas jau buvo atgijęs – abejonių nebeliko. Dalia Barauskaitė išvertė, Stasys Tumėnas atnešė, aš perdaviau laikraščio redaktoriui Pranciškui Narbutui ( 1933–1990), kuris ir palaimino.
Kodėl palaimino?
Apie tai vėliau.
Šiauliai – Briuselis
Humanitarinių mokslų daktarė Dalia Barauskaitė-Mikkelsen gyvena Briuselyje, dirba laisvai samdoma vertėja žodžiu Europos Sąjungos institucijose.
Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Dalia Barauskaitė iki 1984 m. pabaigos dirbo ŠPI Lietuvių kalbos katedroje, pradėjo studijuoti VU Baltistikos katedros aspirantūroje, dirbo VU Lietuvių kalbos katedroje. Lietuvių kalbos ir baltistikos įvadą dėstė Tartu universitete, po to – kelerius metus dirbta Kopenhagos universitete ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Danijoje.
Dalią sudomino „estiško stebuklo“ išspausdinimo detektyvas. „Turiu gerokai pakratyti atmintį, kad neprikurčiau kokių nors fantazijų. Turiu išlaikiusi asmeninį Sąjūdžio laikų archyvą“, – parašė D. Barauskaitė-Mikkelsen.
Šiaulių laikraštis – gudrus manevras
Po dviejų savaičių gavau Dalios laišką:
„Straipsnio istorija yra tokia. Prieš Sąjūdį aš draugavau su estu, su kuriuo susitikinėdavome tai Lietuvoje, tai Estijoje. Tuo metu mokiausi aspirantūroje Vilniaus universitete. Tada jau kalbėjau estiškai ir domėjausi estų kultūra, kuri man buvo labai įdomi ir dinamiška.
Mano draugas, išsilavinęs žmogus, aktyviai domėjosi tuo metu Estijoje verdančiomis politinėmis diskusijomis, man perduodavo paskaityti tai vieną, tai kitą estišką straipsnį. Jų idėjos man atrodė šviežios ir drąsios.
Atrodo, 1987 metų pabaigoje jis man ir perdavė keturių estų aktyvistų straipsnį „Pasiūlymas dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“. Tas straipsnis pirmą kartą pasirodė 1987 m. rugsėjo 26 d. Tartu miesto dienraštyje „Edasi“ („Pirmyn“). Kadangi tuo metu aš jau verčiau įvairius straipsnius – daugiausia apie estų kultūrą,– mano draugas mane paskatino išversti ir šį.
Išverčiau ir parodžiau keliems draugams ir pažįstamiems Lietuvoje. Per vieną jų vertimas pateko Vytautui Radžvilui. Jis bandė straipsnį įkišti keliems respublikiniams dienraščiams, bet nė vienas jų neišdrįso tą straipsnį skelbti. Galiausiai, – nežinau, kaip ir per ką, – straipsnį pavyko pramušti per dienraštį „Raudonoji vėliava“.
Tai buvo gudrus manevras: miesto laikraštis ne taip pastebimas KGB. (Jūsų vyriausiasis redaktorius po to įvykusio fakto greičiausiai buvo kviečiamas į KGB pasiaiškinti.)
Laimei, tarp asmeninio Sąjūdžio archyvo dokumentų radau ir originalą (laikraštį„Edasi“), ir vertimą (laikraštį „Raudonoji vėliava“).“
Kodėl „informacinė bomba“ palaiminta Šiauliuose?
Gudrus manevras pavyko – „Pasiūlymas dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“ – nepriklausomybės deklaracijos preliudija – išspausdinta „Raudonojoje vėliavoje“.
Šiaulių dienraštis, tuo metu vienintelis mieste, buvo tipiškas anų laikų partinis laikraštis – nei prastesnis, nei geresnis už kitų miestų dienraščius, o ir respublikinė spauda, ypač „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, tuomet dar nealsavo „laisve ir nepriklausomybe“. M. Gorbačiovo „glasnost“ (viešumo) politika prasiveržė tik 1988 metų rudenį.
Laikraščiuose vyravo pilkšva gelžbetonio spalva, nuolat buvo kartojamos ideologinės klišės ir užkeikimai. Redakcijose įsigalėjusi mimikrija (prisitaikymo gamtoje fenomenas) valdė žurnalistų protus ir valią, todėl dažnai vidinis cenzorius būdavo stipresnis už išorinę cenzūrą. Dialektinio materializmo injekcijos veikė visus redakcijoje dirbančius žurnalistus, bet nevienodai efektyviai.
Neturėtų stebinti, kad Dalios Barauskaitės išverstą „Pasiūlymą dėl Estijos TSR visiškos ūkiskaitos“ nepavyko „įkišti“ respublikinei spaudai. Respublikiniams spaudos organams vadovavo „labiau ideologiškai pasikaustę, patikimi kadrai“, kuriems vidinis cenzorius sufleravo, kas pavojinga, dėl ko galima nukentėti.
„Raudonojoje vėliavoje“ D. Barauskaitės vertimo nereikėjo „pramušinėti“, nes ir menkiausia „pramušinėjimo“ užuomina būtų sustabdžius straipsnio spausdinimą. Esu įsitikinęs, kad procesas buvo sklandus ir greitas.
Kodėl?
Sąvoka „ūkiskaita“ tuo laiku jau buvo tapusi viena iš ideologinių klišių, nes „ūkiskaitos“ daug buvo partiniuose dokumentuose, apie įmonių, susivienijimų ūkiskaitą kalbėta iš aukštų tribūnų, todėl šis žodis nebegąsdino, nes niekas nebesiginčijo, kad „ekonomika turi būti ekonomiška“. Tad laikraščio redaktorius Pranciškus Narbutas „visišką ūkiskaitą“ galėjo priimti kaip „savaime suprantamą dalyką“.
Tačiau svarbiausia – susitikimas su Tartu laikraščio „Edasi“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1987 m. rudens pabaigoje ar gruodžio pradžioje kartu su redaktoriumi P. Narbutu, žurnalistu Romanu Šiliniu ir grupe rajonų laikraščių redaktorių teko lankytis „Edasi“ redakcijoje. Jau tuo metu Tartu dienraštį skaitė ne tik mieste ir rajone, jį skaitė visa Estija.
Prisimenu, redaktorius į erdvią patalpą su senoviška statine krosnimi atėjo nuovargio ir įtampos paženklintu veidu. Išdėstė laikraščio politiką, temas, kuriose dominavo ekologija, Centro ir respublikos santykių, ekonominio savarankiškumo problemos. Tada sužinojome, kad estų laikraščiai ir žurnalai (ypač miestų ir rajonų) jau tik formaliai priklausė valdančiajai komunistų partijai, o de facto veikė kaip savarankiško mąstymo organizacijos.
Neprisimenu, bet tikriausiai kalbėta ir apie „visišką Estijos TSR ūkiskaitą“, nes savo knygoje „Iš dar neparašytos knygos: apie laikraštį ir laikmetį“ (2022), rašydamas apie susitikimą „Edasi“ redakcijoje, miniu ir Estijos ekonominio savarankiškumo temą.
Ir štai – nepraėjus nė dviems mėnesiams po kelionės į Estiją į mano rankas patenka Dalios Barauskaitės išverstas „Edasi“ straipsnis apie visišką respublikos ūkiskaitą.
Redakcijos atsakingojo sekretoriaus pareigos (nors ir skambėjo išdidžiai ir gal grėsmingai) sprendimo teisę įgaudavo tik tuomet, kai retais atvejais redakcijoje nebūdavo nei redaktoriaus, nei jo pavaduotojo, todėl „estiška ūkiskaita“ buvo padėta ant laikraščio vadovo stalo.
Redaktorius P. Narbutas nebuvo pamiršęs susitikimo „Edasi“ redakcijoje, vertimas – iš to laikraščio, žodis „ūkiskaita“ buvo oficialioje vartosenoje, todėl po dienos ar dviejų, o gal ir tą pačią dieną uždegė žalią šviesą ir kartu su Dalia Barauskaite-Mikkelsen įsirašė į Lietuvos Sąjūdžio istoriją.
Lietuvoje „Pasiūlymui dėl visiškos Estijos TSR ūkiskaitos“ iškrito „teisingos“ kortos: Dalia Barauskaitė – iš Šiaulių, jos kolega Stasys Tumėnas – taip pat, „Raudonosios vėliavos“ redakcijoje – dar gyvi apsilankymo „Edasi“ laikraštyje įspūdžiai.
Tad – „Raudonoji vėliava“ buvo geriausias pasirinkimas, nes visi kiti miesto ar rajono laikraščiai būtu pasielgę taip pat, kaip ir respublikiniai.
Šiauliuose žemė nesulingavo
Kas įvyko straipsniui „Raudonojoje vėliavoje“ pasirodžius?
„Vilniuje ir Kaune, įvairiuose Lietuvos miestuose per rankas ėmė keliauti šio teksto kopijos“, – rašo Arvydas Juozaitis.
Šiauliuose žemė nesulingavo. Neprisimenu, kad redaktorius būtų sakęs, jog su ta ūkiskaita „prisidirbome“, priekaištavęs, bet, neabejoju, „estiškas stebuklas“ Ten buvo pastebėtas.
Ar sureagavo Šiaulių saugumas? Nežinau, nes apie bet kokius kontaktus su šia struktūra redakcijoje nebuvo kalbama. Tikriausiai Ten nutarta neaitrinti situacijos.
1988 metų pavasarį redakcijoje lankėsi trys žurnalistai iš Rusijos gilumos. Turėjau juos globoti: parodyti miestą, palydėti į fabrikus ir, žinoma, pavaišinti.
Vartydamas laikraščio komplektą stabtelėjau ties „estiška ūkiskaita“, svečiai paprašė išversti esminius punktus.
Turbūt įspūdis buvo stiprokas, nes per atsisveikinimo vakarienę vyrams iš plačiosios tėvynės rūpėjo išsiaiškinti, kaip čia su tuo ekonominiu „pribaltikos“ savarankiškumu.
– Tai ką, ir savų pinigų norite? – susinervino vyrukas iš Orenburgo.
– Turėsime ir savus...
– Nedobytyje buržuaznyje nacionalisty... (liet. – Nepribaigti buržuaziniai nacionalistai), – nugriaudėjo orenburgietis.
Kas po to?
Balandžio 13 dieną Estijoje įkurtas Liaudies frontas.
Birželio 3 d. – Lietuvos Sąjūdis.
Liepos mėnesį „Raudonoji vėliava“ tapo „Šiaulių naujienomis“.
Išlaisvėjo lietuviška spauda, televizija ir radijas, Lietuvos žurnalistika įžengė į aukso amžių, kuris, deja, pasibaigė po kelerių metų.
Gal tyla – apgaulinga?
Rengdamas šį straipsnį dar kartą (po 38-erių metų) perskaičiau jau minėtą Tartu universiteto profesoriaus Viktoro Palmo publicistinį straipsnį „Žemė ir mes“, kurį, redaktoriaus paprašytas, išverčiau iš rusų kalbos. („Šiaulių naujienos“, 1988 07 28). Būtent šia publikacija klaidinau save ir Arvydą Juozaitį.
Perskaitęs supratau – tai ir yra atsakas į paskelbtą „Pasiūlymą dėl visiškos Estijos TSR ūkiskaitos“.
Laikraštį su straipsniu „Žemė ir mes“ iš partijos komiteto parsinešė redaktorius Pranciškus Narbutas. Didelės apimties „Sovietskaja Estonija“ straipsnį išverčiau gana greitai, nes jo mintys dėl santaikos tarp nacionalinių grupių – kad nesilietų kraujas estų žemėje – man buvo artimos. Tik dabar pamačiau, kad profesorius kalbėjo ne apie „tautą“, o apie „liaudį „, kad akcentuojamas žodis „Žemė“ buvo suprantamas sovietiškai, t. y. globaliai. („Mus, sujungusius savo likimus su šia ŽEME, jungia ne tik kalba (ar dvikalbystė), kiek pareiga jai, meilė jai. Mes – tai LIAUDIS.)
Buvau toli nuo estiškų aktualijų, todėl ir nesupratau, kas yra tos straipsnyje minimos socialinės jėgos, kurios „palaiko stabdymo mechanizmą“. Gal ir supratau, bet nesureikšminau?
„Brangūs tėvynainiai, rusai ir estai, žydai ir latviai, visi, kurie gyvenate mūsų žemėje! Ar mes galime įsivaizduoti, kas bus, jeigu iš stabdymo mechanizmo išsiris žūties mechanizmas? – rašyta.
Žūties mechanizmas – tie žodžiai tuo metu veikė. (Ar veikia dabar?)
Rašyta, kad „akmenų kalnai mūsų laukuose dūla ne ant puvėsių, jie alina žemę, sutvertą tiesiog iš valstiečių prakaito ir kraujo“, todėl visos kaimo parduotuvės „turi būti pakankamai aprūpintos maisto prekėmis“.
Apie daug ką rašyta, bet svarbiausi akcentai – dėl suvereniteto.
„Ramiai! Suverenitetas – tai terminas iš TSRS Konstitucijos. Be to, šis žodis daug tiksliau paaiškina problemos esmę negu „respublikos ūkiskaita“. Pastaroji sąvoka šiek tiek siauroka“, – akcentuojama.
Išlindo yla iš maišo. Apie kokią „visišką ūkiskaitą“ kalbate, jei TSRS konstitucijoje jums suteikiamos daug didesnės teisės ir galimybės. Pasinaudokime!
––
Tyla buvo apgaulinga.1988 metų žiemą „Raudonosios vėliavos“ tiražas siekė 35–38 tūkstančius, todėl tarp didelio skaitytojų būrio, galvoju, atsirado nemažai žmonių, kurie „estišką visišką ūkiskaitą“ perskaitė, o gal ir iki šių dienų dar saugoja laikraštį su šia publikacija. Neabejoju, kad „Raudonosios vėliavos“ Vilniuje ir Kaune sukelto sprogimo banga kiek prislopusi buvo atvilnijusi ir iki Šiaulių.
Redaktorius P. Narbutas dėl „Pasiūlymo apie visišką Estijos TSR ūkiskaitą“ išspausdinimo nenukentėjo, o Šiaulių valdžios atsakas į „Estijos ūkiskaitą“ buvo įtaigia kalba parašytas straipsnis „Žemė ir mes“.
Ar ne nuomonių įvairovė?
Viešumas į Šiaulius atėjo anksčiau.
