Naujausios
Vienišėjimas
Edita Sūdžiūtė
Kieme pasitiko ne šeimininkas, ne šuo ir ne katinas, o nuo miegančių kalakučių svorio įdubusi geležinė lova. Žmogus nebeturi nieko, išskyrus juos. Su jomis gyvena, miega, keliauja, manau, ir pasikalba. Trumpi ražienų bokšteliai nugirsta jų šneką ir sugula po sunkiais, ilgesio lyg aliejaus prigėrusiais auliniais žmogaus batais bei lengvesnėmis basomis keturpirštėmis paukščių kojomis.
Platėjanti žilstančių pievų erdvė – jų vaikštynių scenografija, prarasdama spalvotuosius pigmentus, bet išlikdama sodrėjančio nebesaldaus cikliško nykimo aromate, dar labiau išryškina tai, kas vaikšto kartu – laikas, kuris praeina.
Vienatvės dulkių kamuoliukai žvelgia į tave iš kiekvieno kampo ir tyli. Surenki jų vilną, suverpi baltą velvetą, pasiuvi metalinėm sagom puoštą kitelį ir apsivelki. Dabar esi tvirtai užsisagstęs vienatvės kareivis.
Šiuose vaikštynių ritualuose, įmindamos stingulį, atodūsio prakaitą, tylėjimą, susitaikymą, beribį vienut vienutėlį „aš“, nutyla dienos.
x x x
Rūko rankovių koridoriuose tirpsta laikas. Prieš akis – ties išnykimo riba balansuojantis namas, kuriame gyvena niekas ir vienas katinas. Moteris namą pardavė, bet prieraišumą pasiliko. Katinas liko pats. Namų dvasia lyg gyvastis, garsiai alsuojanti jai savo atmintimi to, kas praėjo čia ir sugulė kūno raukšlėse. Todėl ji vis grįžta ir grįžta pasėdėti ant slenksčio. Lėtai sukurti slenksčiui atstumą, peržengti riboženklį TARP.
x x x
Surūdijusios vinys laiko nudegusias sijų strėnas. Ugnis kremavo praėjusią būtį ir atidengė vinies kūną bei vienišumą.. Vinių gal tūkstantis. Anuomet prasmingai snaudusios šilto medžio kūne, dabar styro beprasmiškai nuogos.
Aukšta, nurupusia, rodos, šimtmečio žole prisidengęs kiemas tyliai nieko nebelaukia. Tylą sudrumsčia tik žemėn krisdamas obuolys. Forma ta pati – skonis jau kitas. Vieniši obuoliai ilgainiui sulaukėja ir tampa rūgštūs. Paguodos delnu perbraukiu per obuolio skruostą. Šalta oda nesušyla... Kaip ir dera numirusiems. Tik vinys įkaista nuo popiečio saulės, bet gyvesnės netampa. Gyva lieka tik veidrodinio virsmo žodžių šakny paslaptis: mir/ ti – rim/ ti, gim /ti – mig/ ti...
Nuotraukos autorės
