Naujausios
Laima UŽKURAITĖ
* * * * *
Tas ritualas
vis kartojasi:
diena — naktis...
Kada vienatvės
baltas rūbas
sumirguliuoja žvaigždėmis.
Tai ji, pamišėlė, —
tamsos guodėja:
basa, vienplaukė,
užburtom akim.
Tai Ji — raud,
nerimstant vėjui,
įsiliepsnojusi ugny,
be gailesčio išdrasko
svilinančiais pirštais
jos nuopuolingo kūno
alkanas gelmes...
* * * * *
Nuogas ryto apsiaustas
avelės žvilgsniu
slysta veidrodžio siena.
Kol užrakintos bažnyčios,
renkiesi tik sapną,
o šešėlio ugniniai delnai
tiria kalbančius akmenis.
Ryškėja mandaloj
keisti siluetai,
kryžiuojasi magiški skaičiai.
Neužsimiršk,
lietaus akvarelė —
laikinas prieglobstis —
alsuos į tavo,
ateivės, plaukus.
* * * * *
sudužo, sutrupo
užmintas ledokšnis
po kojom
bedugnė
skaudesio laisvė
laisva lyg nelaisvė
išeit negali
sugrįžt nėra kur
* * * * *
aklam skubesy
ne tarnaitė esu
vyzdy
trupinys tobulumo
rankogaly
kraujo ašara
tuoj žydės
orchidėja
- – - – - – - – - – - -
ar ne pats laikas
giedoti paukščiui?
* * * * *
į molžemio arterijas
tuksena laikas
paklusęs išlaukčiai
lazdyno krūmas
ant vaiko delno —
kevalėly
- – - – - – - – - – - -
pažadas gyvybei
* * * * *
amžinai alkani
išsiplėtėliai vyzdžiai...
bučiniai nuotoliniai
vis dažniau atkartoja
laukiamą vasarą
iš gelmių tirpstantis
ašigalio įšalas
virpuliais dega
iki sielos užuolaidų
- – - – - – - – - – - -
gal pavasario avys ganos
dieviškuose atoluose
g y v e n i m o
* * * * *
Neužšąlančios jūros
klūpstančios bangos,
gūrantis vėjas
ir žuvies pelekėlis —
į putojantį krantą
atsimuša,
grįžta prie kojų...
Sakai, neužtenka
garsiai ištarti —
nevientinis.
Nes dar nepražiuro
kitos žuvys auksinės
iš bedugnių ugninių
skiauterėtaisiais žvynais
pro virpantį vandenį.
* * * * *
- – - – - tik pareiti
vėjo viršūnėmis
beržo sula
paskutinėje pėdoj
žiemos – - – - -
* * * * *
iškedena rūkus
alsą tramdantis vėjas
įdienoja giesmė
sentimentais
tarsi aidas
laukų pradalgiuos
jonažiedžiais
skalsos šviesuliais
rytuma išsiliejus
ir jau nieko
nereikia daugiau
bičių duona
manieji delnai surakinti
tik aušroj
septynių šienpjovių
dūzgesiai
* * * * *
Jau nieko neturiu,
kuo dar
galėčiau būt skolinga,
apsigyvenai many,
kodėl?
Negi beprotiškoj nakty
atsiveria mums šulinys
ir vandenys
plaukia į mudu?..
Kvailiuke,
kokiam pasaulio pakrašty
išsigalvojai dangų
su vijokliais vėjais?
Kvailiuk,
kokiam pasaulio pakrašty
mes pasodinome
baltų balčiausią obelį?
Kuo dar galėčiau
būt skolinga?..
- – - – - – - – - – - -
Mūsų miesto
stogais vėl sninga