Naujausios
Nuo Salduvės iki Šambalos
– Jonai, esate prisiekięs keliautojas, aplankęs jau tikrai „ne pusę pasaulio“. „Šiaulių krašte“ yra išspausdinta dešimtys Jūsų kelionių reportažų, esate išspausdinęs kelionių antropologijos straipsnių, kopiate į kalnus. Sakoma, kas kartą pabuvojo kalnuose, tas būtinai į juos sugrįžta. Sakėte, kad kalnai jums prasidėjo nuo Salduvės...
– Tikrai, kažkada vaikystėje įkopus į pirmą kalną – Salduvės (Žuvininkų) piliakalnį – kalnų žygių maršrutai mane atvedė į didingus Himalajus. Ke – liauju ir fotografuoju nuo 1966 m. Iki šiol įveikta ne viena kalnų viršūnė Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos Alpėse, Australijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Egipte, Graikijoje, Sakartvele, Indijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Japonijoje, Jordanijoje, Juodkalnijoje, Kinijoje, Kipre, Kroatijoje, Lenkijoje, Maltoje, Maroke, Nepale, Norvegijoje, Prancūzijoje, San Marine, Serbijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Škotijoje, Tunise, Turkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje; Fuenventūros, Kretos, La Gomeros, Lanzarotės, Madeiros, Maljorkos, Santorino, Sicilijos, Tenerifės salose ir kitur.
Aplankiau daugiau kaip 80 valstybių ir tautų, lankiausi Afrikoje, Amerikoje, Australijoje, Azijoje ir Europoje. Kiekvienas iš šių žemynų savitas ir nepakartojamas, skiriasi jų gamta, kultūra, istorija, žmonių papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas ir buitis.
Didelį įspūdį man paliko Indija, ypač upė Ganga. Visa Gangos pakrantė Benarese, dar kitaip vadinamame Varanasyje, nustatyta šventyklomis. Iki pat vandens nusileidžia jų akmeniniai laiptai – ghatai, nuo kurių maldininkai lipa atlikti apsiplovimo apeigų. Kur tik įmanoma prieiti prie vandens, nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo – visur žmonės, žmonės, žmonės… Vieni meldžiasi, kartoja maldas, kiti gieda senovines giesmes, treti – nebylūs, lyg sustingę medituoja, dar kiti pila ant savęs, geria iš saujos žalsvą vandenį, Brenda į upę, maudosi… O greta liepsnoja laužai, kuriuose deginami numirėliai. Žmonės paverčiami pelenais, taip padedama sielai išsilaisvinti iš žemės gniaužtų.
– Nuo Salduvės – iki Himalajų. Sklaičiau Jūsų straipsnį apie ekspediciją po Nepalą, paslaptingąjį Šambalos pasaulį. Papasakokite apie tai.
– Anot Tibeto vienuolių, Šambalą visų pirma reikia rasti ne geografiškai, o dvasiškai. Prieš beveik 25 metus, Nepale, žygio po Himalajus metu, lydimas vietinio šerpo (nešiko) patraukiau Everesto bazinės stovyklos link. Vingiuotais kalnų takeliais kopėme vis aukštyn ir aukštyn. Pasiekę Sagarmatos nacionalinį parką, perėję ne vieną per sraunias kalnų upes kabantį tiltą, pasiekėme garsųjį Thyanboche vienuolyną (3870 m), įsikūrusį viduryje didžiulės nuostabios pievos, aukštai ant kalnagūbrio apjuostos rododendrų giraitėmis ir lyg sienomis apsuptomis didingomis Himalajų viršūnėmis. Štai tokioje paslaptingoje ir mistinėje vietoje, kur tarsi pats kosmosas nusileidęs į žemę, ir stūkso slėpiningas ir nepakartojamas Thyangboche vienuolynas. Šiame budistų vienuolyne vienuoliai skaito mantras, vyksta įvairios apeigos, šventės, medituojama. Čia galima pasisemti slypinčios Himalajų kosmoso energijos ir galių. Apsilankęs šioje vietoje pajutau jos stiprų poveikį, spinduliuojančią kalnų energiją.
Himalajuose, aukštai kalnuose atsiveria kitas matymas. Miegojau kalnų namelyje – maždaug 4 km aukštyje, kai buvau pažadintas besismelkiančio į kūną gausmo. Negalėdamas užmigti išėjau į lauką. Aukštai švietė didžiulis mėnulis, o gausmas ėjo kiaurai. Nesupratau, iš kur tas garsas. Bet jausmas buvo fantastiškas. Nuo aukščio, išretinto oro, slėgio ir nesiliaujančio gausmo, kūnas, dvasia tarsi ištirpo erdvėje. Svaigino aplinkos didybė. Ji valė ir grynino mintis. Atsivėrė protas meditacijai. Daug pergalvojau. Viską permąsčiau iš naujo. Kol užliejo harmonija, balansas, kol būsena tapo vieta, o vieta – būsena. Kalnų didybė ir paslaptis. Sąmonę užliejo nenusakomo gerumo banga. Kelionės džiaugsmas. Žmogaus menkumas. Gyvenimo prasmė. Viskas nuplaukė į kitą dimenciją. Ir tik tada supratau, iš kur tas gausmas. Nuo vienuolyno pusės prie vartų pamačiau vienuolį. Jis rankose laikė didelę jūros kriauklę, kurią pūsdamas išgavo tuos paslaptingus ir kūną veriančius garsus. Mistinis kriauklės gausmas. Garso vibracijos. Paaiškėjo, kad tas gausmas kvietė Thyangboche vienuolius rytinei maldai. Jis pažadino ir mane ir atvedė į Šambalą. Aš ją atradau savyje, paveiktas kriauklės gausmo. Aš ją radau Himalajų kalnuose ankstų rytą…
2000 m. keliaujant po Himalajus iš vietinių gyventojų išgirdau pasakojimus apie Sniego žmogaus, vadinamo ječiu, istoriją. Nepalo sostinėje Katmandu vienoje aikštėje galima pamatyti originalų paminklą, trimetrinę Sniego žmogaus skulptūrą iš metalo. Prieš einant į žygį Himalajuose, yra parodomi žemėlapiai, kuriuose pažymėtos net tos vietos, kur jetis buvo užpuolęs jakus (nešulinius gyvulius) ir moteris. Sutikti šerpai pasakoja, kad jetis dažnai užpuola gyvulius ir žmones. Sakoma, kad Sniego žmogaus šalis supa Colpos ledyninį ežerą, maždaug pusiaukelėje tarp Everesto ir Nepalo sostinės Katmandu. Ši Himalajaus teritorija ne kartą buvo tyrinėta ieškant legendinio ječio pėdsakų. Pasak vietinių, Pokharo slėnyje, iš visų pusių apsuptame Himalajų kalnų, didžiausia tikimybė sutikti Sniego žmogų.
Susitikimai su įdomiais žmonėmis
– Kelionės – ne tik nematyti kraštai, bet pažintys su įdomiais žmonėmis, didelėmis asmenybėmis. Kokie žmonės įsiminė Jūsų gyvenimo kelionėje?
– Dar vaikystėje iš tėvų pasakojimų sužinojau apie dailininką ir pedagogą Gerardą Bagdonavičių (1901–1986). Vėliau susipažinęs su šio dailininko kūryba ir jo sukurtais ekslibrisais, pats užsikrėčiau šia aistra – pradėjau kolekcionuoti knygos ženklus, juos tyrinėti ir populiarinti. Su dailininku G. Bagdonavičiumi artimiau susipažinau 1984 metais, susirašinėjau, organizavau jo parodas, lankiausi dailininko namuose ir studijoje. Man dirbant Pakruojyje 1985 m. organizavau respublikinį ekslibrisų konkursą „Ex libris. Pakruojui-400“. G. Bagdonavičius dalyvavo šiame konkurse, parodos atidarymo dieną lankėsi Pakruojyje, jam, kaip vyriausiajam konkurso dalyviui, buvo suteikta garbė atidengti kraštiečio Klemenso Kupriūno sukurtą skulptūrinę kompoziciją iš girnų „Ex libris“.
Iš Šiaulių krašto kilęs, Australijoje gyvenęs dailininkas Adolfas Vaičaitis (1915–2015) buvo dažnas svečias Lietuvoje, paskutiniuosius dešimt metų lankydavosi Šiauliuose, kur Ginkūnuose gyveno jo giminaitė. Dailininkas buvo aktyvus parodų dalyvis, kūrė grafiką, ekslibrisus, dovanojo didžiulę savo sukauptą meno biblioteką tuometinio Šiaulių universiteto bibliotekai. Su dailininku susirašinėjau, keisdavausi ekslibrisais, jam būnant Šiauliuose aptardavome kultūros ir meno įvykius, parodas, renginius. Šiam dailininkui esu dėkingas už išmintį, suteiktas žinias apie meną.
Dailininkas Vladas Vaitekūnas (1906–2002), kai kuriuos savo kūrinius pasirašinėjęs Vlado Kūno vardu, buvo vienas iš tų retų lietuvių menininkų, kurio originalūs dailės darbai pagrįsti etnine dvasia, kurioje išryškėja subtilus ir švelnus aistiškas žmogaus būties traktavimas, mistinis matomo ir nematomo pasaulio susilietimas. Jis gimė 1906 m. lapkričio 1 d. Titonių k. prie Mūšos, netoli Sosdvario, Pakruojo rajone. Iki 1944 m. dailės dalykus dėstė Suvalkų Kalvarijos progimnazijoje, Mažeikių, Pasvalio, Kauno gimnazijose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1945-1949 m. dirbo Miuncheno lietuvių gimnazijoje. Nuo 1949 iki 1995 m. gyveno JAV, Čikagoje, Floridoje. 1995 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Šiauliuose, 1996 m. persikėlė į Vilnių, kur gyveno iki mirties. Surengė parodas Žeimelyje. Buvo „Žiemgalos“ draugijos narys, aktyviai domėjosi savo kraštu. Šis kūrėjas man buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti Lietuva, savo tautą. Jis sakė: „Lietuva – mano tikėjimas, tauta – mano religija. Lietuva atgimė senosios kultūros žmonių pastangomis. Aš myliu tautą, nes per tautą aš išeinu į Visatą. Tauta yra mano motina, viskas yra tauta…“
JAV, Čikagoje gyveno ir kūrė lietuvių grafikas, tapytojas Vytautas Osvaldas Virkau (1930–2017). Su šiuo Šiauliuose gimusiu dailininku teko bendrauti nuo 1999 m. Su dailininku susirašinėjau, surengiau jo parodas Pakruojyje ir Šiauliuose. Pirmąją personalinę V. O. Virkau parodą Lietuvoje surengiau 1989 m. Pakruojo dvaro rūmuose, kur buvo eksponuojama šimtas jo sukurtų ekslibrisų. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Šiaulių inžinierių namuose surengėme jo kūrybos parodą, kuri buvo skirta Šiaulių miesto dienoms. Jis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje ne kartą lankėsi Lietuvoje.
Pažintis ir ilgametis bendravimas su dailininkais Gražina Didelyte (1938–2007), Klemensu Kupriūnu (1951–2022), Savinijumi Katausku (1936–2020), Valerijonu Vytautu Juciu (1930–2016), Vincu Kisarausku (1934–1988) ir kitais menininkais man paliko neišdildomų prisiminimų. Su dailininku Vincu Kisarausku man teko laimė bendrauti nuo 1982-ųjų iki 1988 m., susitikinėti ir susirašinėti laiškais, surengiau ne vieną jo parodą Pakruojyje ir Šiauliuose.
Su lietuvių kultūros veikėju, vertėju ir rašytoju, JAV gyvenusiu kraštiečiu Alfonsu Šešplaukiu-Tyruoliu (1909–2006) teko bendrauti nuo 1991 m., susirašinėti laiškais, susitikti Šiauliuose. Savo laiškuose jis domėjosi Pakruojo rajonu, gimtąja Linkuva, Šiauliais, Juliaus Janonio gimnazija, kurioje prieškaryje dirbo mokytoju.
Įsiminė bendradarbiavimas su Paryžiuje gyvenusiu lietuvių grafiku Žibuntu Mikšiu (1923–2013), su kuriuo susirašinėjau nuo 1988 m., Dailininkas sutiko surengti savo ekslibrisų parodą Pakruojyje ir Šiauliuose.
Su dailininku Algimantu Jonu Švėgžda (1941–1996) susipažinau 1989 m. vasarą jo tėvų sodyboje netoli Rozalimo, Plaučiškiuose. Vėliau su A. Švėgžda dar ne kartą buvome susitikę Vilniuje, Vokietijoje, Švalenberge, susirašinėjome, keitėmės laiškais, sveikinimais. Savo kolekcijoje saugau Švėgždos ekslibrisų ir grafikos rinkinį. Iš šios kolekcijos surengiau A. Švėgždos grafikos ir ekslibrisų parodas Pakruojyje ir Šiauliuose.
Man, kaip teisininkui, didelį poveikį padarė advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė (1902–2017). Jos veikla ir praktika visados išsiskyrė įžvalga, profesionalumu, teisės išmanymu ir kompetencija. Ne kartą lankiausi jo namuose Šiauliuose, S. Daukanto g. 43, užrašiau jos prisiminimus apie jos tėvą, iškilų visuomenės ir kultūros veikėją advokatą Kazimierą Venclauskį (1880–1940).
Gyvenimo keliai ir pomėgiai suvedė su Japonijos dailininke Sumiko Ueki, pas kurią 1992 metais teko svečiuotis jos namuose Niigatoje, o 1996 m. spalio mėn. ji apsilankė Lietuvoje, Pakruojyje ir Šiauliuose. 1996 m. spalio mėn. nedidelėje miesto kavinėje „Vilas“ buvo atidaryta jos ekslibrisų paroda.
– Jonai, o kaip be italų! Prisimenu, kai tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo keliavome po Italiją, Jūs prie mūsų prisijungėte Florencijoje, atvažiavęs iš kažkurio Italijos miesto, kur svečiavotės pas bičiulį dailinin- ką ir kolekcininką. Dar broliai dailininkai Rosamilia, nuo kurių parodos ir prasidėjo Šiaulių „Laiptų“ dailės galerija...
– Taip, garžūs prisiminimai... Daug metų susirašinėjau su italu finansininku, kulinaru, kolekcininku Mario de Filippiu (1939–2018) iš Areco miesto. Jis, privataus restorano „Buca di San Francesco“ savininkas, buvo žinomas ekslibriso pasaulyje, kaip bibliofilas ir kolekcininkas, sukaupęs vieną didžiausių pasaulyje knygos ženklų kolekciją, kuri buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Teko pas Mario de Filippis ne kartą lankytis Arece, surengti jo restorano galerijoje lietuvių grafikos ir ekslibrisų parodą. Mario de Filippis ne tik savo gimtajame Arece, bet ir visoje Italijoje propagavo lietuvių autorių kūrybą, buvo surinkęs didelę lietuviškų knygos ženklų ir grafikos darbų kolekciją.
Ypač graži draugystė užsimezgė su italų menininkais broliais Enzo, Nando, Peppe Rosamilia iš Castel San Georgio miestelio, Rafaelo Lucci, juvelyru Enrico Rossi, Remo Wolfu. 1990 m. pabaigoje Pakruojyje ir Šiaulių inžinierių namuose surengiau italų fotomenininko Enzo Rosamilia fotografijos parodą, 1991 m. pradžioje Pakruojyje ir tų pačių metų vasario mėnesį Šiaulių inžinierių namuose buvo eksponuojami italo Peppe Rosamilia dailės darbų paroda. „Laiptų galerija“ savo veiklą 1992 m. gegužės 19 d. pradėjo italų brolių Enzo, Nando ir Peppe Rosamilia fotografikos, koliažo ir monotipijų paroda. Tąkart į šios parodos atidarymą buvo atvykę jos autoriai kartu su dailininku ir menotyrininku iš Salerno Andrea Napoletano.
Daug yra nuveikęs Lietuvos kultūrai ir kitas italas Enzo Pellai (1931–2021). Šis vaikų gydytojas iš netoli Milano, esančio nedidelio Somma Lombardo miestelio buvo gerai susipažinęs su Lietuvos daile ir kultūra, namuose buvo sukaupęs didelę lietuvių dailininkų darbų kolekciją. Mokėjo lietuvių kalbą, man laiškus rašė lietuviškai. Su šiuo kolekcininku teko bendrauti ir susitikti Milane.
– Žinau, Jonai, kad esate daug bendravęs su žymiais keliautojais, papasakokite apie juos.
– 1989 m. pirmąkart susitikau su keliautoju Antanu Poška. Jis Pakruojyje skaitė paskaitas, susitiko su „Žiemgalos“ draugijos nariais. Nuo 1989 m. susirašinėjau su A. Poška. Tais pačiais metais vasara lankiausi jo namuose Vilniuje, Antakalnyje. Klausiausi pasakojimų apie keliones, ekspedicijas, baltų istoriją. Nedidelis A. Poškos kambarys buvo užverstas knygomis, leidiniais, žemėlapiais, įvairiais spaudiniais. Ant sienų ir lentynose galėjai matyti dailės kūrinių, nuotraukų, suvenyrų ir visokiausių eksponatų iš įvairių šalių.
2013 m. lapkričio 10-28 dienomis dalyvavau Lietuvos ambasados Indijoje, Lietuvos-Indijos forumo, Lietuvos keliautojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos kelionių ir pramogų klubo surengtoje ekspedicijoje „Indija’13 A. Poškos keliais“. Ši ekspedicija į Indiją ir Andamanų salas buvo skirta Antanui Poškai atminti bei jo vardui Lietuvoje ir Indijoje garsinti.
Su keliautoju, fotografu, poetu Pauliu Normantu (1948–2017) teko bendrauti daugiau kaip dvidešimt metų. P. Normantas gimė 1948 m. birželio 8 d. Šiauliuose, nors jo gimimo liudijime tėvai užrašė Kalniškiai, Akmenės rajonas. Pirmąkart su P. Normantu susitikau 1995 m. vasarą Nidoje, kur jis, grįžęs iš sudėtingos ir sunkios kelionės į Tibetą, ilsėjosi ir kaupė jėgas būsimai ekspedicijai į Himalajus. Prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Rengiau jo parodas, knygų pristatymus Šiauliuose. Dažnai skambindavome vienas kitam telefonu. Su juo nemažai susirašinėjau laiškais. Jis Šiauliuose pirmąkart lankėsi 1997 m. Viename iš savo laiškų, iš Katmandu rašė: „ Jau du mėnesius dirbu Nepale, Mustango Karalystėje. Ant Dhaulagirio kalnu žuvusiam kauniečiui Dainiui Makauskui užnešiau atminimo lentelę. Kitą savaitę per Tailandą veršiuos į Kambodžą. Ši kelionė labaI sunki ir brangi – nepaprastai… Grįšiu kitais metais. Namisėda Paulius“.
2000 m. rugsėjo mėn. grįžęs iš ekspedicijos iš Himalajų ir viešėdamas Šiauliuose P. Normantas pasakojo, kad jam įprastu būdu su kuprine ant pečiu ir fotoaparatu keliavo per visą Vakarų Nepalą, fotografuodamas vietines tauteles. Šalies sotinėje Katmandu, Indigo galerijoje surengė fotografijų parodą, apie kurią rašė visi Nepalo laikraščiai. Iš jo aš sėmiausi ištvermės, ryžto, atkaklumo. 2021 m. liepos 16–30 dienomis kartu su Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubu surengėme ekspediciją „Lai Vėjus’21 Pauliui Normantui atminti“ šio žymaus keliautojo ir fotografo keliais po Lietuvą ir Vengriją, aplankėme tas vietas, kurios yra susijusios su šio keliautojo gyvenimu ir veikla.
Atradimai ir praradimai Šiauliuose
– Patyriau, kad kelionėje geriausiai pajauti namų trauką. Prsimenu, po dviejų savaičių kelionės Mongolijoje: po Ulan Batoro chaoso ir gyvenimo stepėse – grįžtant namo iškilo įvairiausių netikėtumų: vėluoja lėktuvas, nežinia, ar spėsi į kitą – ir, rodos, namai, kurių pasiilgai, atitolsta dar leiais tūkstančiais kilometrų. Ar pritariate, kad visur gerai, bet namuose – geriausia?
– Kiekvienakart iškeliaudamas iš Šiaulių į dar neaplankytą šalį patiriu jaudulį ir smalsumą. Prieš kelionę svarstau kas manes ten laukia, kokius patirsiu įspūdžius, išgyvensiu nuotykius, sutiksiu žmonės. Kaskart sugrįžęs iš kelionės įsitikinu, kad visur gerai, bet namuose geriausia, nes čia mano gimtinė, mano namai. Žinoma, aplankytos šalys atveria akis ir į tai, kas ten yra svarbaus, gražaus, pamokančio, pažintinio, kas suteikia malonumo, pasigerėjimo, iš ko galima pasimokyti. Sugrįžęs kitomis akimis vėl pradedi matyti tai, kas buvo įprasta, bet kas Šiauliuose, Lietuvoje turi būti taisytina, keistina.
– Kokia Lietuva, kokie Šiauliai nusileidus nuo „pasaulio stogo“?
– Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metai mums atnešė atradimus ir praradimus. Ypač džiugina šiame laikmetyje Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbai išsaugant kultūrinį paveldą. Miestas rūpinasi parkais ir skverais, prisideda išsaugant Botanikos sodą, Techninės kūrybos centrą, Jaunųjų gamtininkų stotį ir kt. Gaila, tik kad Savivaldybė tik iš dalies perdavė Gerardo Bagdonavičiaus ekspozicijai nedidelę dalį patalpų iš šio dailininko namo. Būtina kuo greičiau visas patalpas atiduoti valdyti Šiaulių „Aušros“ muziejui ir paversti šiuos namus dailininko G. Bagdonavičiaus namais-studija. Juk to savo laiku pageidavo ir pats dailininkas, ne kartą apie tai rašęs ir užsiminęs kolegoms dailininkams ir miesto visuomenei.
Šiauliuose liko labai mažai istorinių pastatų, kurie dar nėra praradę savo paskirties. Uždarytas istorinis centrinio pašto pastatas Aušros alėjoje. Prieškariu pastatytas paštas yra neįkainuojamas istorinis ir architektūros paminklas, išliekamosios vertės kultūros paveldas. Iš dalies praradome „Žiburio“ knygyną Vilniaus gatvėje (tiesa, jame dabar įsikūręs Šiaulių turizmo informacijos centras), įvairiu laiku buvo atiduoti privatizavimui ir prarasti mieste buvę kino teatrai, netekę savo tiesioginės paskirties. Reorganizavus Šiaulių universitetą į Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją uždaryta Dailės galerija, nefunkcionuoja Didždvario rūmai Aušros alėjoje. Dar praeitais raginau Šiaulių visuomenei atverti miesto Savivaldybėje esančią „Šviesos“ kino salę (istorinius „Liaudies namus“) (Žiūr. J. Nekrašius. „Liaudies namų“ vietoje atidarykime „Šiauliečių namus“. „Šiaulių kraštas“. „Atolankos“, 2023 m. gegužės 27.). Praradome galimybę mieste turėti meno inkubatorių. Dabar pastatas vaiduoklis, pasidabinęs žaliu apsiaustu, gąsdina ir glumina.
Visados pagalvoju, kad gimtinės nepasirinksi, nepakeisi. Tai yra tavo kraštas, tavo žmonės. Gali tik įvertinti ir jame pritaikyti galbūt tai, kas yra pažangaus ir pamokančio kitose šalyse. Visados norisi, kad miestas nesustotų gražėjęs, būtų įdomus ir įsimintinas ne tik vietiniams, bet ir atvykstantiems. Daugiau parodykime išmonės, įveiklindami miesto aikštes, ypač Prisikėlimo aikštę. Akis bado ant pastatų prikeverzioti graffity. Mieste pilna vaizdo kamerų, tačiau neteko girdėti, kad būtų sulaikyti ir nubausti grafičių keverzetojai ir šiukšlintojai ir įpareigoti padengti žalą.
Daug vaikštau Šiaulių miesto gatvėmis. Neretai kojos užkliūna už kai kurių gatvėse išsikraipusių šaligatvių plytelių, bulvare paspirtukų nudaužytų laiptų. Nesmagu matyti, kad kai kurių daugiabučių namų sienos prašyte prašosi remonto, dažų, atsinaujinimo. Bulvare nuo kai kurių pastatų balkonų, namų fasadų, byra tinkas, lupasi dažai, krinta plytos. Labai prastas vaizdas Vilniaus gatvėje prie neseniai restauruotos vasaros estrados, esančios pastato sienos. Vaizdas ne koks, ypač kai šioje estradoje vyksta koncertai, koncertuoja vietos muzikiniai kolektyvai ir svečiai iš užsienio. Ypač nemalonu vaizdas yra Vilniaus gatvėje pastato fasade, ant kurio yra pavaizduotas senasis miesto herbas. Atsilupęs nuo sienos ir nutrupėjęs tinkas kelia nemalonų vaizdą. Visų trūkumų ir neišvardinsi. Yra ir daugiau tokių pastatų mieste, jie apleisti ir atrodo, kad niekam neįdomūs ar nereikalingi.
Sakoma nėra namų be dūmų, o miesto be praradimų. Norėtųsi, kad tokių praradimų mieste būtų kuo mažiaus, ar išvis jų nebūtų. To ir palinkėčiau Šiauliams.
