Naujausios
– Kiekvieno žmogaus gyvenimas individualus, savitas ir kartu nepakartojamas. Nerašau autobiografijų, dienoraščių, memuarų. Nelengva, kad ir fragmentiškai sutalpinti vieno žmogaus 3 kartus po 25 metus gyvenimą į standartinio laikraščio formatą. Galima tik pasirinktinai, kaip amžininkui kalbėti apie laikmetį, žmones, įvykius.
Dalindamasis savo atviravimais, be archyvų, istorinių šaltinių ir dokumentų, pasikliauju savo asmeniniais prisiminimais ir įspūdžiais apie istorinius įvykius, įvairius renginius, kurių dalyviu ar stebėtoju man teko būti. Žinoma, prisiminimus papildau ir to meto užrašais, nuotraukomis, dokumentais iš asmeninio archyvo, iš viso to, ką sukaupiau per laiką ir kas neginčijamai gali patvirtinti mano teiginius ir išvadas. Mano pastebėjimai, įžvalgos, reminiscencijos – tarsi pro rakto skylutę pamatyti praeities vaizdai ir aidu iš praėjusio laiko į dabartį atskridę garsai.
Kol dar aštrus protas ir atmintis, kol dar nevėlu, ryžausi atvirauti, pasidalinti prisiminimais apie savo gyvenimą ir darbus. Savo pasakojimu ir atviravimu niekam nenoriu nei įtikti, nei primesti savo nuomonės.
– Jonai, bendraujame daugelį metų, žinote, kad ir mūsų laikraštis nesistengia niekam įtikti.
– Taip, su „Šiaulių kraštu“ bendradarbiauju daugiau kaip trisdešimt metų. Pasitikiu šiuo laikraščiu ir jo bendradarbiais. Te skaitytojas man atleidžia, jei mano atviravimai nebus visiems priimtini ar įdomus. Vis pastebiu, jog dažnai spaudoje ir socialiniuose tinkluose iškraipomi istoriniai faktai, pasitaiko suklastojimų, netikslumų, nutylimos atskiros detalės, faktai, įvykiai. Visiems ir nesiruošiu įtikti, noriu tik papasakoti kaip amžininkas tik apie tuos laikus ir įvykius, kuriuos man teko išgyventi, patirti, pamatyti ar pajausti. Stengsiuosi išlikti objektyvus ir nešališkas. Nesiruošiu nieko smerkti ar kaltinti. Sakoma, neteisk, ir nebūsi teisiamas. Kiekvienas gyvena taip, kaip išmano, ar kaip jam lemta. Ne visi gimėme po laiminga žvaigžde ar saule, kai kam lemta būti jų nemalonėje ar šešėlyje.
Gyvename globalizmo laikais, keičiasi ne tik įstatymai, tradicijos, papročiai, gyvenimo tempas, bet ir vertybės. Man asmeniškai nekinta tik meilė Lietuvai, gimtinei, kalbai, žmonėms ir šeimai. Tai amžinos ir nepakeičiamos vertybės ir jas būtina išsaugoti ateinančioms kartoms.
– Kokius vaikystės prisiminimus atmintyje saugote? Kokia buvo Jūsų šeima, kur gyvenote?
– Šiauliai mano gimtasis, ilgaamžis miestas, senesnis net už Vilnių, turintis visoje Lietuvoje garsią Šv. Petro ir Pauliaus katedrą. Gimęs ir augęs esu Šiauliuose. Besikeičianti Šiaulių dabartis verčia prisiminti praeitį, paklaidžioti miesto gatvėmis ir apžvelgti jo istoriją ir raidą.
Australijoje gyvenęs šiaulietis Aleksas Gabecas savo prisiminimuose rašė, kad tarpukaryje Šiaulių miesto gyventojai buvo vadinami šiauliškiais. „Anais senais laikais jaunystėje buvome gana išdidūs, kad gimę ir augę Šiauliuose. Net ir dabar, jei kas paklausia, iš kur kilęs, dažnai atsakau, kad esu šiaulietis, tada mes sakydavome – šiauliškis. Ne žemaitis, ne aukštaitis, ne dzūkas ar kapsas, nei žydas, nei koks arabas – o tiktai šiauliškis, atrodė, jog mes beveik nelietuviai – ypatingi lietuviai“.
Esu trečios kartos šiaulietis. Čia iš mamos Konstancijos pusės Pagyžių (dabar Vytauto) gatvėje mediniame ir šalia dar kitame namelyje gyveno senelio, Šiaulių vežiko, Bronislavo Šivickio šeima, tetos, dėdės, kiti giminaičiai.
Mano senelis Bronislavas Šivickis (1872–1957) Šiauliuose gyveno vienaukščiame mediniame name, Vytauto gatvėje Nr. 152. Turėjo nedidelę kalvę ir arklidę, kurioje laikė arklį, vežimą ir bričkelę. Jo sūnus Vincas, kol gyveno pas tėvą, dirbo kalviu, kaustydavo arklius. Kitas sūnus Stasys, grįžęs iš tremties, gyveno su šeima šalia esančiame namelyje. Po karo dvi tetos: Elzbieta ir Ona, jų abi šeimos buvo įsikūrusios kartu su seneliu tame pačiame, labai senus laikus menančiame mediniame name. Mano tėvai gyveno netoliese, M. Valančiaus gatvės pradžioje. Seniai jau nebėra nei senelio namų, nei namo, kuriame gyveno mano tėvai ir kur aš, su penkiais metais už mane vyresne seserimi Virginija gyvenome. Šie mūsų namai jau seniai nugriauti ir jų vietoje pastatyti penkiaaukščiai daugiabučiai.
Senelis Bronislavas prieškariu ir pokaryje buvo vežikas. Bemaž kiekvieną dieną jis vykdavo į Šiaulių turgavietę, kuri pradžioje buvo Turgaus a. (dabar Prisikėlimo a.), vėliau perkelta į dabartinę vietą tarp Vilniaus ir Žemaitės gatvių ir iš ten vežiodavo žmones arba prekes po miestą ir apylinkes. Jis buvo kresnas, tvirtas žmogus, augino ūsus, turėjo didelę šeimyną. Buvo linksmas, energingas ir mėgstantis bendrauti su keleiviais. Mokėjo penkias svetimas kalbas: latvių, rusų, vokiečių, žydų ir čigonų (romų). Jis sakydavo, kad vežikas turi susišnekėti su keleiviais jų gimtąja kalba.
Pokaryje senelis taip pat laikė arklį. Ankstį rytą pasikinkęs bėrį, namiškiams sakydavo: važiuoju „ant rinkos“ (į turgų – J. N.). Turguje jis laukdavo užsakymų, vežiodavo klientams įvairius krovinius, prekes. Pasibaigus turgui, senelis kartu su kitais vežikais užsukdavo į netoli turgaus esančią smuklę, kur kartu su kitais vežikais susėdę prie stalo, užsisakydavo pusbankiuką, išlenkdavo po stikliuką, aptardavo dienos įvykius, o atėjus vakarui, išsiskirstydavo. Sėdęs į ratus, senelis sukomanduodavo savo bėriui: arkliuk, vežk namo! Žirgas pastatęs ausis laukdavo šeimininko komandos ir ją gavęs, tuoj pajudėdavo iš vietos. Jis iš lėto, įprastu maršrutu Valančiaus gatve, saugiai partempdavo ratuose snaudžiantį senelį į namus. Sustojęs prie vartų, arklys garsiai sužvengdavo. Namiškiai žinodavo: Šivickis jau sugrįžo. Išėjęs į kiemą, kas nors iš namiškių atkeldavo vartus ir įleisdavo arklį ir jo šeimininką.
Aš vaikas būdamas, kartą irgi parvežiau senelį į namus. Mes gyvenome netoli senelio namų Valančiaus g. 2a (dabar to vienaukščio medinio namo, nebėra, apie aštuoniasdešimtuosius jį nugriovė ir pastatė penkiaaukštį gyvenamąjį namą). Senelis, grįždamas ratuotas iš turgaus, stabtelėjo pas mano tėvus. Užsivaišino ir aš, būdamas paauglys ir matydamas, kad senelis nelabai tvirtai laikosi, pasisiūliau pats važnyčioti arklį. Mano džiaugsmui, senelis sutiko. Arklys buvo pakinkytas ir pririštas prie medžio rupšnodamas pagriovyje žolę, kantriai laukė šeimininko. Nors mama baiminosi, kad ko neatsitiktų, tačiau senelis ją nuramino, sakydamas, kad jis prižiūrės ir viskas bus gerai. Įsėdome į ratus, paėmiau už vadelių ir daviau komandą arkliui: „No, noo!“. Bėriukas, pajudėjo iš vietos ir palengva truktelėjo vežimą. Neskubėdami privažiavome susikirtimą su Vytauto gatve, šiaip ne taip įsukau į Vytauto gatvę ir pravažiavę kokius 300 metrų pasiekėme senelio namus. Čia norėjau padaryti snaudžiančiam seneliui staigmeną ir nieko nelaukęs, pats atidariau vartus ir nekantraudamas pasukau iš gatvės į kiemą. Matyt ne visai tinkamai daviau arkliui vadžiomis komandą, kad vienas ratus užkliuvo už vartų stulpelio ir vežimas sustojo. Prabudo senelis, į kiemą išėjo dėdė Stasys, ir atitaisė mano klaidą. Iš antro sykio vežimas įvažiavo į kiemą.
– Kas buvo Jūsų tėvai, iš kurių vietų jie?
– Mano tėvas Jonas, gimė 1915 m. gegužės 26 d. Žemaitijoje, Kražiuose, mirė Šiauliuose, sulaukęs bemaž 97 metų. Jis augo didelėje šeimoje, buvo šeši vaikai: 4 broliai ir dvi seserys. Šeima vertėsi sunkiai, tėvas, kaip ir jo broliai ir seserys, anksti pradėjo uždarbiauti pas Kražių apylinkių turtingus ūkininkus.
Senelis Adomas, ieškodamas laimės ir darbo, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko vienas uždarbiauti į JAV. Netoli Čikagos dirbo nedideliame vinių fabrike, nuo sunkaus darbo, karščio, dulkių, susirgo ir pasiligojęs grįžo į Lietuvą. Čia už sutaupytus pinigus, netoli Kražių, nusipirko žemės ir pradėjo statybas. Tiesa, kol pasistatė trobesius, kartu su gausia šeimyna gyveno žeminėje. Paskui, nusipirkęs rastų, kitų statybinių medžiagų, pasistatė dūminę pirkią. Pamenu, kai su tėvu iš Šiaulių atvažiuodavome į Kražius aplankyti senelių. Aš niekaip negalėjau priprasti gyventi senelio dūminėje pirkioje, kurioje nuo krosnies sklindantys dūmai labai griaužė akis, kuteno kosuliui gerklę. Šioje troboje vietoj grindų buvo molinė asla ir man miesto vaikui, vaikščioti po aslą basam buvo nelengva, bet ilgainiui pripratau. Senelio troboje naktimis jausdavausi, kaip burtininko namuose. Čia viskas buvo paslaptinga ir kėlė savotišką baimę. Troboje naktimis kažkas vaidenosi, dejavo, krebždėjo, kaime naktimis garsiai lodavo šunys, šiurpą keldavo miške kaukiantys vilkai.
Pokariu du tėvo broliai, Benius ir Liudas už vengimą tarnauti rusų armijoje ir dalyvavimą pasipriešinimo kovose prieš sovietus, buvo ištremti į Sibirą. Dar vienas tėvo brolis Adomas, išėjo į mišką ir pokariu dalyvavo Lietuvos laisvės kovose. Žuvo mūšyje su sovietų armija. Bet apie tai aš iš tėvo sužinojau jau daug vėliau, kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė.
Mano tėvas, ieškodamas darbo, prieš Antrąjį pasaulinį karą iš Kražių atvyko į Šiaulius. Čia iš pradžių jis buvo „zimagoras“, kasė melioracijos griovius, vėliau įsidarbino Šiaulių pašte, prie ryšių linijų tiesimo. Karo metais, dirbo prie statybos darbų, vėliau duonos kepykloje, vokiečių laikais įsidarbino gaisrininku, kartu su kitais gaisrininkais Šiauliuose gesino nuo bombardavimų sukeltus gaisrus, valė griuvėsius ir vykdė kitus darbus. Todėl jis išvengė mobilizacijos: nebuvo nei rusų, nei vokiečių pašauktas į frontą.
Mama Konstancija, kilusi iš didelės šeimos, anksti mirus jos motinai, pradėjo savarankiškai dirbti šeimininke pas turtingus šiauliečius: lietuvius ir žydus. Užėjus vokiečiams, mama kartu su seserimi Ona buvo išvežtos priverčiamiesiems darbams į Vokietiją. Dirbo pas vokiečių ūkininkus, bet po kurio laiko iš ten pabėgo, ir visaip vargdamos ir besislapstydamos, pėsčiomis laimingai sugrįžo į Šiaulius. Užėjus rusų kariuomenei, ištekėjo už mano tėvo, susilaukė vaikų. Tėvas dirbo daugiausia prie statybų. Jis gerai mokėjo mūrininko, krosnininko, dailidės ir visus kitus statybinius darbus. Be to, tėvas grojo bandonija, su puikiu smuikininku iš Klevų gatvės grodavo vestuvėse, vardadieniuose ir kitose šventėse. Mama buvo puiki šeimininkė, turėjo gerą balsą, gražiai dainuodavo, buvo žmonių ir giminaičių mėgstama. Ji, kol augino vaikus, prižiūrėjo juos, nedirbo, šeimininkavo namuose.
– Kokie Jūsų šeimai buvo pokario metai?
– Šiauliuose trūko visko: drabužių, maisto, daržovių, susirgus vaikams, nebuvo galima gauti reikalingų medikamentų. Todėl du mūsų šeimos vaikai, broliukas Kastytis ir sesuo Dalytė, dar būdami labai maži, sunkiai susirgo kokliušu, ir, negavus reikiamų vaistų, mirė.
Mes su seserimi Virginija augome M. Valančiaus gatvės name, kuriame buvo nemažas kiemas, nedidelis daržas, sodas. Jame buvo keli dekoratyviniai medžiai, vaismedžiai: obelys, slyvos, kriaušės, augo raudonųjų ir juodųjų serbentų, agrastų krūmai, gėlės. Per mūsų kiemą ties riba su kaimynu tvora buvo iškastas atviras kanalizacijos griovys, kurį mes vadinome „ravu“. Juo nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens, iki kol jame vanduo sušaldavo į ledą, tekėjo drumzlinas lietaus ir dar kažkoks skystis. Toje miesto dalyje nei kanalizacijos, nei vandentiekio nebuvo. Rudenį šiuo grioviu atplaukdavo iš kaimynų sodų nukritę obuoliai, kriaušės, slyvos. Mums vaikams tai būdavo gardėsiai ir didžiulis malonumas. Kartą tame griovyje, vos nenuskendau. Kaip man pasakojo sesuo, aš, dar mažiukas, priėjau prie griovio krašto nusiskinti gėlytės, paslydau ir įkritau į griovį. Vanduo pradėjo mane nešti, užspringau vandeniu ir pradėjau skęsti. Sesuo Virginija pripuolė prie griovio ir ištraukė mane iš vandens.
Šiauliuose labai trūko ir duonos, cukraus, sviesto, mėsos, saldumynų ir dar daug ko. Pamenu, jog mes vaikai nuo ankstaus ryto prie kiosko, kuris buvo Vytauto gatvėje, laukdavome forminės duonos. Tekdavo stovėti ilgas valandas. Stovėdavo sesuo, po to aš, mus pakeisdavo tėvai.
Nors buvo sunkus pokario metas, tačiau mes vaikai visados buvome geros nuotaikos. Nuo ryto iki vakaro žaisdavome slėpynių, lauko žaidimų. Paaugus ir mums įsigijus kamuolį, dienų dienas leisdavome žaisdami krepšinį, tinklinį ir ypač futbolą. Netoli mūsų namų buvo „Žalgirio“ stadionas, kur vykdavo futbolo, lengvosios atletikos, kitų sporto šakų varžybos. Stebėdavome visas varžybas, ypač daug žmonių sutraukdavo į stadioną tada, kai čia žaisdavo visoje Lietuvoje garsėjusi „Elnio“ futbolą komanda. Žaidimai, sportas, vėliau knygos, buvo svarbiausias mūsų pokario vaikų laisvalaikio dalykas. Tada nebuvo nei televizoriaus, nei išmaniųjų telefonų, nei kompiuterių, mums žaidimus atstojo vaikų futbolo aikštė, laukas, kiemas, gatvė, medžiai, parkai, laukai, miškai, maudynės Talkšos ežere, Prūdelyje ir kituose vandens telkiniuose. Ir tai darė mūsų gyvenimą pokaryje įdomų, įsimintiną ir savaip prasmingą.
– Gyvenote netoli turgavietės. Ką ten matydavote?
– Daugiau maisto produktų galėjai gauti turguje. Kadangi gyvenome netoli turgaus, vaikystėje matydavau, kaip rytais iš įvairių vietų į turgavietę traukia ūkininkai, sėdintys vežimuose, prikrautuose įvairių prekių ir produkcijos. Su tėvais dažnai nueidavau į turgų. Ir su draugais retkarčiais atbėgdavau čia paspoksoti, pasmalsauti į prekeivius. Turgus traukė savitu gyvenimu ir vaizdų margumu. Čia virė gyvenimas, pilnas triukšmo, garsų, kvapų, kalbų, juoko ir paslapčių. Turgavietės centre ir pakraščiuose stovėjo keli mediniai paviljonai, daug mažų kioskų ir stoginių su prekystaliais.
Turgaus dienomis čia privažiuodavo su vežimais ir arkliais kolūkiečių ir žemdirbių (ūkininkų) iš aplinkinių kaimų ir miestelių. Buvo prekiaujama arkliais, karvėmis, veršeliais, kiaulėmis, įvairiais paukščiais ir kitais gyvūnais, taip pat grūdais, daržovėmis, vaisiais, kiaušiniais, lašiniais, dešromis, sūriais ir kitomis gėrybėmis. Paviljonuose buvo pardavinėjama mėsa, žuvys, maisto produktai, taukai, druska, prieskoniai ir kt. Čia plušėjo nemažai liaudies meistrų ir įvairių amatininkų: puodžių, račių, kalvių, pynėjų, mezgėjų, verpėjų ir kt.
Visa ši teritorija turėjo ir savo nerašytas taisykles. Čia žmonės jautėsi kiek laisviau, galima sakyti, buvo atskira respublika. Turguje vyko ir nelegali prekyba uždraustomis prekėmis, buvo perpardavinėjama valstybės monopolį turinčių prekių, viešpatavo ir įvairaus plauko vadinamieji spekuliantai, perpardavinėtojai, visokiausi sukčiai, lengvo pasipelnymo mėgėjai. Buvo pardavinėjamos deficitinės prekės: pipirai, „babkų“ lapai, nailoninės kojinės ir kt. Čia čigonės siūlydavo išsiburti. Vykdavo įvairios neoficialios loterijos, azartiniai lošimai, susirinkdavo kortuotojai. Buvo žaidžiamas žaidimas „trečias laisvas“ ir kita. Prisimenu, kad galėjai išsiburti laimę, kurią išdresiruota papūga ištraukdavo su snapu lapelį su laimės būrimu. Ypač aidėdavo garsai ir virė aistros toje turgaus dalyje, kur buvo prekiaujama arkliais. Čia galėjai sutikti čigonų – jie prekiavo, mainė arklius. Derantis keliamas triukšmas, kitiems nesuprantama kalba pasakyti žodžiai skatino aplinkinių smalsumą ir dėmesį, kėlė tam tikrą baimę ir susidomėjimą.
Iš turgaus su tėvais dažnai grįždavome su pirkiniais, tempdami pintines su bulvėmis, daržovėmis, mėsa, rūkyta žuvimi, pasidabinę riestainių (barankų) virtinėmis, pasipildę meduolių, sausainių ir saldainių atsargas.
– Suprantu, kad vaikui buvo sunku suprasti politikos procesus, juos vertinti. Visgi, kokie sovietinės santvarkos epizodai įstrigo, ką apie laikmetį kalbėjo tėvai, kiti suaugę žmonės?
– Sovietmečiu, kiek tada, aš kaip vaikas supratau, tiek tėvai, tiek kiti suaugusieji žmonės buvo atsargūs savo pokalbiuose ir vertinimuose apie tuometinę santvarką, sovietų valdžią ir politiką. Tiesa, viena, kita frazė ar užuomina apie gerą gyvenimą prieškario Lietuvoje prie Smetonos, pasiekdavo ir mūsų vaikų ausis. Tėvas, nepaisydamas sovietinės valdžios draudimų ir Dvaro gatvėje, prie senojo parko, buvusios užsienio radijo trukdymo stoties, vakarais slapta klausydavosi lietuvių kalba Amerikos balso iš Vašingtono, Laisvės radijo ar Vatikano radijo stočių transliuojamų laidų.
Tame pačiame mūsų name, už sienos iš gatvės pusės, gyveno stalius Antanas M. ir jo žmona, siuvėja Marija M. Ši šeima taip pat paslapčiomis klausėsi lietuvių kalba iš užsienio transliuojamų minėtų radijo laidų. Tėvas susitikęs su kaimynu Antanu dažnai aptardavo iš šių radijo stočių išgirstas žinias ir informaciją, kuri aiškiai skyrėsi nuo tos, kurią skelbė arba nutylėdavo miesto „oficiozas“ – laikraštis „Raudonoji vėliava“. Apie tėvo tokių užsienio radijo laidų klausymąsi mūsų kaimynai nepranešė saugumui. Aišku, ir tėvas neturėjo tokios minties kam nors prasitarti. Tėvai mums vaikams griežtai buvo prisakę laikytis „konspiracijos“: niekam nepasakoti apie tai, kad mes namuose ir mūsų kaimynai už sienos klausosi radijo laidų iš užsienio. Ir mes šventai tos ‚konspiracijos“ laikėmės, laikydami liežuvį už dantų. Kaip didžiausią paslaptį tai saugojome ir niekam neprasitarėme. Mes vaikai tada supratome, kad tėvams ir kaimynams labai svarbu ir reikalinga sužinoti laisvą žodį, transliuojamą radijo laidose iš užsienio.
Mano tėvas, visada už teisybę kovojantis žemaitis, retkarčiais įsikarščiavęs ir negalėdamas pakęsti tuometinės sovietų valdžios vykdomos politikos, neteisybės ir melo, kartais prarasdavo atsargumą ir imdavo keikti okupaciją, kolūkius ir nacionalizaciją. Laimei, ta jo „kritika“ nepasiekė saugumo ausų. Kartais aš iš suaugusiųjų pokalbių išgirsdavau pusę lūpų sakant ar pašnibždomis kalbant apie sovietų įvykdytus trėmimus, kurių metu žmonės su šeimomis buvo ištremti į Sibirą. Mums vaikams buvo uždrausta apie tai kam nors prasitarti. Prisimenu, mama pasakojo, jog dėdė Stasys grįžo iš lagerio. Aš tada vaikas nesupratau, kas iš tikrųjų yra tas lageris, galvojau, jog jis buvo pionierių stovykloje. Mat tuometiniuose laikraščiuose buvo rašoma, jog vaikai vasarą atostogauja pionierių stovykloje (rus. lageris – stovykla).
Antroji pokalbio dalis – kitose „Atolankose“
