Naujausios
Vasilijus Jerošenka buvo altruistas ir visada padėdavo akliems. Skolindavo pinigus ir nedrįsdavo paprašyti grąžinti skolą. Nesąžiningi žmonės tuo naudodavosi. Tačiau nuo savo altruizmo yra ir skaudžiai nukentėjęs. 1935 metais išvykdamas į Vidurinę Aziją, į savo butą įleido aklus jaunavedžius. Vasilijus Jakovlevičius manė, kad netaktiška nustatyti sąlygas, aptarti kai kurias teises į šią gyvenamąją erdvę. Bet minėti jaunavedžiai nebuvo tokie kuklūs. 1940 metais jie iškeitė butą į didesnį ir tapo pilnateisiais savininkais, o Vasilijus Jerošenka, tapęs benamiu, pirmąsias naktis Maskvoje praleido stotyje. Vėliau draugai jį parsivežė pas save, tačiau rašytojas prarado Maskvoje registraciją, kurią ilgai negalėjo atnaujinti (Щамина, 1961).
Rašytojas 1950 metais nusprendė aplankyti savo buvusius mokinius. Vien Turkmėnistane, kur jis įkūrė aklų našlaičių namus, susirinko apie penkiasdešimt jo mokinių. Vasilijus Jerošenka savo mokiniui Nurumui Mamijevui yra pasakęs, kad savęs tęstinumą jis radęs savo mokiniuose ir todėl esąs laimingas. Vasilijus Jerošenka Turkmėnistane išbuvo 11 metų, mokydamas mažuosius turkmėnus aklomis akimis pamatyti pasaulį. Mokyklą Kuškoje (Turkmėnija) jis laikė vienu iš pagrindinių savo gyvenimo dalykų.
Grįžęs iš Turkmėnijos Vasilijus ketino su šunimi vedliu iš Obuchovkos pėsčiomis nukeliauti iki Vladivostoko. Nepavyko. Norėjo apsigyventi raupsuotųjų kolonijoje ir ten su tais nelaimingaisiais praleisti likusį gyvenimą. Tačiau ir šį planą įgyvendinti sutrukdė liga.
Į Obuchovką Vasilijus Jerošenka grįžo 1951 metais. Rašė, sistemino savo darbus. Rašytojo sveikata smarkiai pablogėjo. Gydytojas, asistentui pagarsinęs mirtiną diagnozę „cancer“ (vėžys), net neįtarė, kad šis kuklus aklas kaimo ligonis moka daug Europos ir Rytų kalbų, įskaitant ir lotynų kalbą, kuria buvo paskelbtas nuosprendis. Vasilijus Jerošenka leidosi į paskutines keliones – atsisveikinti su artimaisiais. Jis aplankė Jakutiją, Kareliją, Charkovą ir Donbasą.
Galbūt tada sustiprėjo ir pasikartojo pesimistiškos mintys: „Aukščiau scenos nepakilau, buvau tiesiog nušluotas nuo jos. Kaip sakė šaškių žaidėjai, jie tai – „fuks“. Kodėl ne siužetas? Bet mes, pasakų kūrėjai, bjaurimės tokiomis tiesmukiškomis istorijomis: jos per daug aiškios, kad jomis tikėtume... Gyvenimas naktyje išmokė kitus akluosius viską priimti tikėjimu ir į nieką nesikišti. Dauguma mano bendražygių, kurie tikėjo viskuo, ką sakė mokytojai, dabar pasitiki kiekvienu valdžios žodžiu. Jie užėmė gerą padėtį visuomenėje, apsupti artimųjų rūpesčių ir meilės. O aš taip ir niekada nieko nepasiekiau. Klaidžiojau tamsoje, viskuo abejojau... Dvigubo kalėjimo – aklumo ir vienatvės įkaitas“ (cit. pagal Бухтияров, 2012).
Tikroji šio drąsaus ir tvirto žmogaus tragedija buvo ne aklumas, kurį jis įveikė savo gyvenime, o pakartotinis unikalių archyvų, kuriuose buvo saugomi jo nepublikuoti darbai, susitikimų su iškiliais Europos ir Azijos žmonėmis pasakojimai bei jo laiškų sunaikinimas.
Istorija žino ne vieną žymių žmonių tragišką rankraščių likimą: Ciolkovskio rankraščiai ne kartą buvo niokojami gaisrų, Zamenhofo kūrinius sudegino jo tėvas, pirmasis N. Ostrovskio romanas dingo siuntimo metu, dingo kai kurios Bacho ir Paganinio partitūros, Borodino Pirmosios simfonijos partitūrą prarado jo artimas draugas Stasovas (Мурашковска, Мурашковский, 1986-1987).
Jerošenkos rankraščių praradimai dar skaudesni. Jo buvęs mokinys Musa Amantasachovas pasakojo, kad tie neįkainojami jo kūriniai, kuriuos jis nemiegodamas rašė naktimis Turkmėnijos Kuškoje, dingo su siųstu bagažu 1945 metais, jam persikeliant į Maskvą. Apie tai asmeniškai Vasilijus Jerošenka jam pasakojęs beveik verkdamas ir šios netekties ilgai negalėjęs pamiršti (Патлань, 2019).
Kuškos ugdymo įstaigoje buvo likusios dvi spintos su knygomis iš Vasilijaus Jerošenkos asmeninės bibliotekos, kurias jis surinko per daugelį metų keliaudamas po įvairias šalis. Buvo daug draugų dovanotų knygų su autografais ir tik labai reti leidiniai. Vaikų globos namų auklėtiniai ir mokytojai turėjo padėkoti Vasilijui Jerošenkai, palikusiam šį turtą dar keleriems metams. Tačiau gavosi priešingai: kai rašytojas specialiai atvyko į Kušką pasiimti savo knygų, jis pasibaisėjo pamatęs, kad spintos tuščios. Jo mokinė Zinaida Tokareva savo atsiminimuose pacitavo liūdną frazę, kurią Vasilijus Jerošenka pasakė, pamatęs tuščias spintas: „Tai buvo praėjusių metų prisiminimai. O jie jomis kūreno krosnis“ (Пашнев, 1971).
Pajutęs paskutinės valandos artėjimą, Vasilijus Jerošenka baigė tvarkyti savo archyvą, surinko ir susistemino visus savo užrašus. Likus trims dienoms iki mirties, Vasilijus Jerošenka baigė paskutinį savo literatūrinį kūrinį. Rašytojas buvo numatęs savo archyvus palikti Aklųjų draugijai. Anksčiau jo archyvai Maskvoje ir Kuškoje jau buvo sudegę. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Aš galiu ramiai mirti. Čia yra mano ilgo svarstymo vaisiai“ (cit. pagal Першин, 1991, p. 9).
Dukterėčia Vera Serdiukova, dirbusi mokytoja Obuchovkos mokykloje, dėdės prašymu išsiuntė baigtą rankraštį į Maskvą Anos Lvovnos Sterlinos vardu. Taigi, baigęs rankraštį, po trijų dienų – 1952 m. gruodžio 23-ąją, eidamas 63-uosius metus, Vasilijus Jarošenka mirė nuo vėžio. Žinia apie jo mirtį Maskvą pasiekė greičiau nei rankraštis. Ana Sterlina, bijodama, kad vėžiu galima užsikrėsti net per popierių, įmetė jai atsiųstą rankraštį į krosnį. Tai buvo didžiausia neregio rašytojo netektis. Vadinasi, paskutinis Vasilijaus Jerošenkos rankraštis, kuriame jis iš tiesų įdėjo visą savo sielą ir širdį, virto pelenais, niekam neatskleisdamas savo turinio (Красюк, 1998). Rašytojas net neįtarė, kad jo ilgi paskutiniai apmąstymai dings, išnyks be pėdsakų, o paskutinis kūrinys niekada nebus perskaitytas.
Žinodamas, kad artėja pabaiga, Vasilijus Jerošenka surinko savo archyvą, supakavo ir surašė testamentą: archyvas buvo skiriamas Visos Rusijos aklųjų draugijai. Iki viršaus prikrautas ZIS-5 išvežė rašytojo archyvą iš Obuchovkos į Stary Oskol.
Pirmoji aprašyta archyvo likimo versija – dėl biurokratinio aplaidumo jo archyvas nebuvo perduotas aklųjų draugijai, bet nugabentas į Aklųjų draugijos įmonę Stary Oskol ir sudegintas katilinėje... Antroji versija – archyvas buvo sudegintas saugumo (КГБ) rūsiuose. Yra ir trečia versija. Viename 2011 metų sausio mėnesio laikraščio „Оскольский край“ („Oskolo kraštas“) numerių žurnalistas Vladimiras Žeretnikovas straipsnyje „Poetas, mokytojas, pilietis“ atskleidžia žmogaus, sudeginusio Vasilijaus Jerošenkos archyvą, vardą ir pavardę. Straipsnyje rašoma, kad rašytojas, sukrovęs archyvą į sunkvežimį ZIS-5, nusiuntė tuometiniam Staryj Oskolo aklųjų draugijos vadovui Vladimirui Bogdanovui. Pokalbyje, vykusiame prieš 25 metus, Vladimiras Bogdanovas pasakęs: „Karą praėjau, baimės nejaučiau, o čia išsigandau ir sudeginau visus popierius“. Ši versija buvo pagarsinta ir Svetlanos Matuškinos dokumentiniame filme „Garsusis neregys“ (Telekompanija „Мир Белогорья“, 2012).
Panašaus likimo susilaukė ir A. Charkovskio apysaka apie Vasilijų Jerošenką „Žmogus, kuris pamatė pasaulį“ ( Maskva, 1978), kuri buvo uždrausta emigravus autoriui. Tačiau knyga spėjo žengti žingsnį į laisvąjį pasaulį: 1983 metais Tokijuje išleistas jos vertimas į japonų kalbą, o pjesė apie Vasilijaus Jerošenkos gyvenimą „Blindsight“ („Aklas regėjimas“) sulaukė sėkmės Niujorko teatre „La Mama“ (Харьковский, 2012).
Galima sunaikinti rankraščius, sudeginti visus archyvus, tačiau užgesinti kūrybinės dvasios ugnies neįmanoma. Anot Vasilijaus Jarošenkos mokinio Viktoro Peršino, „jis praturtino sutiktus žmones, tarsi šildydamas juos papildoma šviesa ir šiluma. Jis buvo ir rečiausio vidinio perlo, kuris traukia kitas sielas, nešėjas“ (Першин, 1991, p. 9). Japonijoje ir Kinijoje Vasilijaus Jerošenkos parašyti kūriniai iki pat 1962 m. tuometinėje Sąjungoje nebuvo nei verčiami į rusų kalbą, nei publikuojami. Iki šiol KGB archyvuose lieka įslaptinta Vasilijaus Jerošenkos byla. Manome, kad žinios, slypinčios šiame dokumente, padėtų papildyti rašytojo biografiją.
Nenuostabu, kad rašytojui – simbolistui Vasilijui Jerošenkai buvo artima romantiko Michailo Lermontovo (1814–1842) kūryba. Neabejotinai jis žinojo romaną “Mūsų laikų didvyris”(1840), pasaką su aklumo motyvais „Ašik – Kerib“ (1837), o eilėraštį „Burė“ (1832), kurio iliustracijai M. Lermontovas buvo pats nuliejęs akvarelę. Vasilijus Jerošenka mėgo šį eilėraštį deklamuoti. Tolumoje boluojanti vieniša burė – amžino klajūno, vienatvės ir laisvės alegorija. Galimas dalykas, jog Vasilijus, skaitydamas šį eilėraštį, jautėsi pats kaip ta vieniša burė...
„Dieve mano, apie mane parašyta, ne kitaip! Tiesa sakant, priešingai nei įprastas žmogaus troškimas ramybės, mano siela visada ieškojo audrų“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Paskutiniais gyvenimo metais Vasilijus Jerošenka jautė didžiulę nuoskaudą: „Niekas, išskyrus mane, nepataisys akivaizdžios neteisybės, kurios vis dėlto negalima pavadinti neteisybe. Aš apraudu šį faktą būdamas šešiasdešimties, o ašarų priežastis yra tik viena: Vasilijus Jerošenka, tuščiai save priskiriantis prie literatų, neturi nė vienos, net mažytės knygelės rusų kalba. Rusams aš neegzistuoju. Mano knygos buvo išleistos japonų, kinų kalbomis ir esperantininkai skaitė mano kūrinius“... (cit pagal Поляковский, 2000).
Obuchovkoje, negaudamas invalidumo pensijos, Vasilijus Jerošenka gyveno skurdžiai. Sergantį rašytoją mažai kas lankė, nes vietiniai gyventojai bijojo užsikrėsti.
Vasilijaus Jerošenkos kolegė Zinaida Šamina, su kuria dirbo Turkmėnijos aklų vaikų namuose, 1952 m. rudenį iš rašytojo gavo, darytą vietos fotografo, paskutinę jo nuotrauką, Vasilijus Jakovlevičius sėdi gilioje pintoje kėdėje, atsirėmęs į pagalves. Susiraukšlėję, sudžiuvę pirštai tvirtai laiko Brailio rašto sąsiuvinį, tarsi bijodami kažką praleisti, kas vis dar sieja jį su gyvenimu. Veidas ramus, bet susikaupęs: tarsi klausytųsi praeities garsų, tarsi prisimintų nueitą kelią (Шамина, 1961).
Žemiškasis nenuilstamo keliautojo kelias baigėsi 1952 metų gruodžio 23 dieną Obuchovkoje, likus savaitei iki naujųjų 1953 metų, kai pasaulis išvadavo iš kruvino tirono Stalino. Vasilijus Jerošenka mirė, visų pamirštas, beveik skurde. Rašytojas buvo palaidotas Obuchovkos kaimo kapinėse. „Gyvenau, keliavau, rašiau“ – štai ką teks iškalti ant mano antkapio. Niekada negalvojau apie šlovę. Rašymas man visada buvo toks pat natūralus kaip kvėpavimas. Gyvenimas yra pagrindinis menas, nes pats gyvenimas yra drama, o jos didžiojoje scenoje kiekvienas žmogus atlieka savo vaidmenį (cit. pagal Поляковский, 2000). Tačiau šio žymaus rašytojo noras neišpildytas iki šiol... Obuchovkos gyventoja Klaudija Charitonova prisimena, jog laidojo rašytoją labai kukliai. Paminklo ilgą laiką nebuvo. Kita Obuchovkos gyventoja Ana Šapovalova teigia, kad paminklas rašytojui buvo pastatytas tik tada, kai atvykę japonai pradėjo domėtis Vasilijumi Jerošenka.
Tai patvirtina vieno Senojo Oskolo aklųjų organizacijos nario Aleksandro Agėjėvo interviu, kuris buvo panaudotas filme „Žalia Vasilijaus Jerošenkos žvaigždė“ (1990). Šis žmogus pasakojo, kad 1957 metais (mėnesio neprisiminė) pas jį atvyko rajono komunistų partijos sekretorius Aleksandras Achanosovas ir domėjosi Vasilijumi Jerošenka. Sekretorius buvo gavęs nurodymą iš Maskvos, surasti Jerošenkos kapą, pažiūrėti kokiame stovyje yra paminklas.
Šį nurodymą sekretorius perdavė Aleksandrui Agėjėvui, kuris nuvykęs į Obuchovką, tik su vietinio gyventojo pagalba vos surado rašytojo kapą, apleistose, gyvulių ištryptose su išvartytais kryžiais kapinėse. Padarė kapo kauburėlį, užsakė paminklą, nes buvo prašoma paminklo nuotraukos. Vėliau padarę paminklo nuotrauką nuvežė į Maskvoje buvusią rašytojų sąjungos būstinę, kurioje laukė keturi japonai, iš kurių vienas puikiai kalbėjo rusų kalba.
Japonas paklausė, kaip Vasilijus Jerošenka gyveno paskutiniaisiais metais, ar gaudavo invalidumo pensiją. Aleksandras Agėjėvas sumelavo ir pasakė, kad pensiją gaudavo, nors invalidumo pensijos rašytojas negavo. Likus trims mėnesiams iki mirties Vasilijus Jerošenka buvo gavęs vienkartinę materialinę pagalbą – 100 rublių. Sunku įsivaizduoti iš ko ir kaip gyveno į tėviškę grįžęs sergantis rašytojas, gaudamas tik labai mažą senatvės pensiją, kurios pragyvenimui neužteko. Jei ne japonų draugų domėjimasis, rašytojo Vasilijaus Jerošenkos tėviškėje niekas nebūtų jo prisiminęs.
(Pabaiga – kitose „Atolankose“)
