Naujausios
Įžanga prieš knygos apžvalgą
Pakalbėkime apie tai, ką „sveiko proto“ lietuviai arba nutyli viešose diskusijose, arba, netekus kantrybės ar išgaravus išminčiai – kerta iš peties. Apie Holokaustą ir apie Rūtą Vanagaitę – teatrologę, talentingą kultūros vadybininkę (tai iš praeities) ir knygų autorę, beje, gerai skaitomą, kol ... nepasirodė „Mūsiškiai“. Pokalbių knyga apie žydų žudynių Lietuvoje organizatorius ir vykdytojus. Kas tie „mūsiškiai“: kurie žudė ar kuriuos išžudė? Ir tie, ir anie, juolab, kad pastarieji – tie patys per keliolika mėnesių dvi okupacijas patyrusios Lietuvos gyventojai, mūsų, t. y. lietuvių, bendrapiliečiai, tačiau daugelis jų – ne to tikėjimo, juodaplaukiai ir ilgesnėmis nosimis.
Manau, kad R. Vanagaitei laužas imtas krauti po jos „Mūsiškių“ pasirodymo, kurioje atsakymo į Holokausto nežinomuosius ieškojo kartu ir su nemėgstamiausiu Lietuvoje žydu Efraimu Zuroffu, nacių medžiotoju, ne kartą neigiamai atsiliepusiu apie Lietuvą. Žinome, kad Lietuvos juodintojais mūsų valstybėje vadinami visi, kas bando suabejoti ar kritiškai vertinti oficialią užsienio politiką ar, apsaugok viešpatie, pokario rezistenciją ar lietuvių vaidmenį žydų persekiojime ir žudynėse. Bet koks „laisvamaniškas“ pasamprotavimas ar požiūris jų autoriams garantuoja vietą paraštėse ir specialias etiketes. Galima prisiminti ir prieškario „žydmergę“ ar „žydbernį.“
Taip yra ir nelabai tikiu, kad, dešimtmečiais gyvenant apkasuose, greit pasikeistų viešosios diskusijos manieros. Visuotinis nesusikalbėjimas. Ir nereikia tuo stebėtis, nes turbūt nuo 1991 metų rugpjūčio, kai Borisas Jelcenas Maskvoje pergalingai nulipo nuo tanko, Lietuvoje pradėti galąsti kirviai visuomenės skaldymui: patriotai – raudonieji; gryni lietuviai – mišrūnai; valstybininkai – „valstiečiai“, o naujausia įvardyta priešprieša – vakseriai ir antivakseriai. Prieš 15 metų pradėjo pulti rusai, o visai neseniai – sproginėti Astravas. Tautos mobilizacija, kai karas – jau rytoj. Manau, kad į apkasus suvarytiems kariams vadai ir politrukai nekalba apie kokias nors tolerancijas, draugystes ar kitokius iš 10-ies Dievo įsakymų išvestinius sentimentus.
Todėl R. Vanagaitę po „Mūsiškių“ tikrai privalu buvo įtraukti į juoduosius „juodintojų“ sąrašus, tačiau, žinant, kokia Lietuvoje „slidi“ ir pavojinga Holokausto tema, autorės dar nepulta deginti, tik paauklėta, jog „ne istorikui“ nederėtų viešai diskutuoti ta tema, juolab rašinėti knygų, todėl ir neišvengta netikslumų, nes veikta ne pagal metodologijas. Dar ir todėl, kad „Mūsiškiai“ susilaukė skaitytojų dėmesio: pasirodė keli knygos leidimai bendru 19 tūkstančių tiražu. Nors ir pareikšta, jog šio leidinio negalima leisti skaityti jaunuomenei. “Tai labai pavojinga knyga“,– sakė to meto Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas. Valstybės saugumo departamentas tam pritarė, nes knyga diskredituoja Lietuvos partizaninį judėjimą ir yra grėsmė nacionaliniam saugumui.
Argi mes – NATO ir Europos Sąjungos valstybė – tokie silpnučiai, kad publicistės ne pagal metodologijas parašyta knyga gali tapti nacionaline grėsme? Vėliau R. Vanagaitė kitoje savo knygoje parašys, kad JAV ambasada nuramino Saugumo galvas: „grėsmės ši knyga nekelia.“
Tai kitokia knyga – ne tik apie aukas, bet ir apie žudikus, žudynių organizatorius ir apie žydų gelbėtojus. „Mes nepažįstame laikmečio, kuriame įvyko tai, kas yra protu nesuvokiama. Ši knyga yra kitokia, ji verta, kad ją skaitytų kiekvienas Lietuvos pilietis ir pats savo širdyje ieškotų tiesos“,– leidinį apibendrino Tomas Šernas, Medininkų žudynių liudininkas, stebuklingai išvengęs mirties.
Ar „Mūsiškiai“ galėjo šokiruoti dalį skaitytojų? Manau, kad tik tuos, kurie galbūt pirmąkart susimąstė, kas tada vyko. „Esu tipinė paprasta lietuvė. Gyvenau apie Holokaustą žinodama tiek, kiek žino dauguma mūsų, tipinių paprastųjų. Esu tipinis tarybų valdžios melo ir laisvos Lietuvos tylėjimo produktas. Homo sovieticus lituanus“, – tokiais žodžiais autorė pradėjo knygą.
Nežinojimas, mitai, nenorėjimas suprasti. Nors ir esu toks pat homo sovieticus lituanus, bet apie „žydų klausimą Lietuvoje“ dar iki „Mūsiškių“ žinojau nemažai. Iškart turiu pasakyti, kad nesu žydas nei pagal jokią liniją, nors tokiu ir aš pats bei mano vaikai neretai laikomi. Gal dėl šiek tiek neįprastos pavardės, tamsesnio (buvusio) gymio, nosies ar ausų formų. Tas mūsų šeimos tariamas žydiškumas kažkaip man net nejaučiant to iškilo jau Nepriklausomybės metais, kai žydų tema vėl tapo labai aktualizuojama – su perlenkimais į abi puses. Atsitiktinai sužinodavau, kad šeimos žydiškumas kažkur kažkieno buvo aptarinėjamas. Įdomiausia, kad bandyta net įtikinėti, jog esu žydas, nors to ir nežinau... Nebent iš karaliaus Dovydo giminės:)
Jau ankstyvojoje vaikystėje girdėjau daug pasakojimų apie žydų žudynes: kas ir kaip šaudė, kaip po visko atvira lengvąja mašina atvažiavo vokiečių karininkai, kad nufotografuotų, o vykdytojai – ne tik kaimo bernai – susėdę ant aukų drabužių ryšulių grįžo dvikinkiais vežimais ir iki ryto uliavojo miestelio klebonijoje. Vėliau išgirdau istoriją, kaip Žagarės aikštėje, kilus panikai, vidury baltos dienos buvo nušauti keliasdešimt ar net keli šimtai pasmerktųjų. Sako, grindiniu, kuris prieš kelioliką metų kruopščiai sutrinkelizuotas, tekėjo kraujo upeliai.
Daug ta tema kalbėjausi su ilgamečiu Šiaulių žydų bendruomenės vadovu Leiba Lipšicu (1925–2020), iš kurio išgirdau miesto žydų bendruomenės sunaikinimo istoriją; nuo pirmosios karo dienos, kai iš jų buto atėję jaunuoliai – mokyklos draugai iš berniukų gimnazijos – išsivarė dviračius, paėmė radijo aparatą, iki mirties žygio iš Dachau koncentracijos stovyklos, kai daugiatūkstantinėje kalinių kolonoje buvo varomas per Alpes Austrijos link ir kai, vieną rytą daržinėje pabudęs, pajuto laisvę: juos lydėję esesininkai pasitraukė. Tėvą atrado Dachau miestelio ligoninėje, kurioje jis ir mirė.
Leiba nutarė grįžti į Šiaulius, gal ras ką iš artimųjų. Neberado... Mama, buvusi privačios žydų progimnazijos direktorė, ir jaunesnysis brolis Uris žuvo mirties žygio metu, likviduojant Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kartą L. Lipšicas nustebino palankiai atsiliepęs apie aukštą SS pareigūną Rygoje, kuris pasirūpino, kad Šiaulių odų fabrikas gautų daugiau užsakymų, o tai reiškė pratęstą gyvybę ten dirbusiems žydams ir jų šeimoms. Ypač neigiamai vertino to meto civilinę Šiaulių valdžią, policiją, o kai mėginau suabejoti lietuvių vaidmeniu Holokausto procesuose, susilaukiau itin griežtos reakcijos. Tada ir supratau, kad samprotauju kaip visiškas profanas, susigraibęs šiek tiek žinių, o prieš mane – žmogus, išgyvenęs pragarą ir ten netekęs visos savo šeimos.
Vaikystėje kaime augau kartu su visiems to meto vaikams žinomomis skaičiuotėmis: lipo žydas kopėčiom... arba eidavome prie vandens žydų karti – kas daugiau nušokdins plokščią akmenuką... Dar visokiausi perspėjimai: būk geras, nes atiduosiu žydui etc. Vėliau pasakojimai apie macus iš krikščionių kraujo. Mokykloje eidavome prie karių kapinių, bet prie tarybinių žmonių žudymo vietų – niekada. Tarsi ten tik vieta, bet ne žmonių (tarybinių) kapai. Kartais kildavo klausimėlis, kodėl ten tarybiniai žmonės, o ne žydai? Miestelio centras buvo visas raudonų plytų, o kiną rodydavo salėje, kurią labai vėlai indentifikavau kaip sinagogą. Klasės valandėlėse kalbėdavo apie 1941 metų vasarą sušaudytus pirmuosius mokyklos mokytojus komjaunuolius, tačiau neprisimenu, kad tarp jų būtų minimas ir žydų tautybės jaunuolis, bent jau pionierių draugovė ir būriai nebuvo jo vardu vadinami; ir apie gyvenusią ir išnykusią žydų bendruomenę – nė žodžio.
O Šiaurės Lietuvos miesteliai išties buvo žydiški. Paėmęs knygą iš savo „judėjiškos“ lentynos nesunkiai suradau keletą skaičių. Prieš nacių okupaciją Pakruojyje gyveno 454 žydai, Lygumuose – 240, Pašvitinyje po emigracijos į Pietų Afriką (išvyko 274) – 25 šeimos, Linkuvoje – 625. (Arūnas Bubnys. Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities žydų likimas.) 1941 metų vasarą jų nebeliko.
Gyvenome vilniečio dailininko tėvų name. Atvykęs pasisvečiuoti šeimininkas tėvui pasakojo buvęs savo pusbrolio, dalyvavusio žydų žudynėse, teisme. Ilgus metus slapstėsi Ukrainoje, bet buvo susektas. Tai buvo gal 1972–1973 metais. Dar vėliau perskaičiau beveik visas man prieinamas knygas apie Holokaustą Lietuvoje, todėl „Mūsiškių“ temos ir faktai man nebuvo atradimai. Skaitau ir iki šiol.
„Mūsiškiai“ – šventvagiškas knygos pavadinimas. Ir todėl, kad šaudė tik kažkokie vokiečiai ir grupelė vietos padugnių, kurie negali būti mūsiškiai. Ir todėl, kad žydai, kažkodėl pavadinti „mūsiškiais“. Ne to tikėjimo, ne tokio gymio, ir nesvarbu, kad jie čia – nuo Gedimino laikų, kad nemažai žydų tautybės vyrų kovojo ir pasižymėjo Nepriklausomybės kovose (1918– 1920), kad kartu su lietuviais ir kitų tautybių Lietuvos gyventojais 1940 m. birželį buvo tremiami į Sibirą. Ką jau žydai, jei net rusiškas pavardes nešiojantys mūsų piliečiai, kurių tėvai ir seneliai jau gyveno Lietuvoje, tebevadinami „ruskeliais“, ir jie – ne „mūsiškiai.''
Minėjau, kad R. Vanagaitė po „Mūsiškių“ dar nebuvo įtraukta į juoduosius sąrašus – neapšaukta nei Lietuvos, nei tautos prieše ar Rusijos parankine. Tikriausiai tik dėl to, kad ''žydų klausimui“ yra labai jautrios JAV ir Izraelis, o su šiomis valstybėmis Lietuva stengiasi palaikyti ypač gerus santykius, todėl demonstruoja ne tik lojalumą, bet ir paklusnumą. Pjudymas skalikais neprasidėjo, nes vengta tarptautinio skandalo. Ar galite įsivaizduoti, kad a la labai liberalūs tikrieji europiečiai, modernūs, išsilavinę ir kultūringi viešosios nuomonės tvarkytojai imtų skandinti „Mūsiškių“ autorę, o prokuratūra keltų bylas? Buvęs Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Adas Jakubauskas viešai informavo, kad jo darbo Centre pradžioje apsilankę JAV ir Izraelio ambasadoriai nurodinėjo, kaip ir ką tirti.
Tačiau R. Vanagaitei užteko neatsakingai, gal ir kvailai suabejoti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago (1918–1957) biografijos skaidrumu ir viešuoju temos naratyvu, ir laužas buvo bemat sukrautas. Lyg pagal komandą pakilo didysis patriotas, Lietuvos sąžinė Nr.1 Andrius Tapinas, kiti menkesnio kalibro visuomenės protų tvarkdariai. „Šiandien raštu kreipiausi į „Alma littera“ leidyklos, kuri leidžia ir Vanagaitės, ir mano knygas, vadovybę klausdamas, koks yra leidyklos požiūris į situaciją ir kaip ji vertina tokius Vanagaitės knygų reklamos metodus. Tokį klausimą jiems galite užduoti ir visi jūs, kurie perkate ir skaitote „Alma Littera“ knygas. Daug neprašom – tik aiškios socialiai atsakingu save vadinančio verslo reakcijos. Jeigu jiems viskas gerai ir jokios reakcijos iš „Alma littera“ pusės nebus, tada sakau labai aiškiai – gavę daug reklamos vienam autoriui, jūs praradote kitą autorių, nes mano knygų „Alma littera“ daugiau neleis“, – savo feisbuke rašė A.Tapinas. Raginimas plačiai pasklido. Štai taip: arba aš – Tapinas arba ji – Vanagaitė. Taikliai ir talentingai.
Bemat leidykla, kuri iki tol labai sėkmingai pardavinėjo Vanagaitės knygas, atšaukė vakare turėjusią vykti jos knygos „Vištos strimelės galva“ prezentaciją, knygynai ėmė išiminėti jos knygas, tyrimo ėmėsi prokuratūra, o kiek užgaulių epitetų Vanagaitės link paleido ne tik ultrapatriotai, bet ir a la nuosaikūs politikai, kultūrininkai. Skubėjo pasižymėti: jei keikiu Vanagaitę – esu tikras lietuvis. Pagal naratyvą. Tiesi ir gili vaga.
Sudeginta kaip ragana R. Vanagaitė atsiprašė, prokuratūra, neradusi šmeižto požymių, neiškėlė jai baudžiamosios bylos. Akmenų primėtyta kaip niekada didelė krūva. Ir įdomiausia toje medžioklėje dalyvavo grupės draugų iš skirtingų politinių daugumų, opozicijos ir paraščių, radikalai ir nuosaikieji.
Dar apie akmenis. Minėta „Višta strimelės galva“ galėtų būti visiškai nekalta, autobiografinė, talentingai, emocingai sudėliota knygelė, jei ne keli skirsniai apie „Mūsiškius“. Ten ir sužinome, kad Vilniaus knygų mugėje „Mūsiškius“ pristatęs tas pats A. Tapinas pasiūlė visiems prezentacijos dalyviams išdalyti po akmenį: „Tas, kuris tikrai žino, kad jo giminėje niekas neprisidėjo prie Holokausto, temeta akmenį į Rūtą.“ Taikliai ir talentingai.
R. Vanagaitės situaciją straipsnyje „Juozas Baltušis kaip lietuvių nacionalizmo veidrodis“ ( Naujasis židinys. Aidai. 2020. Nr. 6) aptarė ir Tomas Venclova, klausdamas, kodėl J. Baltušio dienoraščiuose minimas Ramanauskas-Vanagas, kaip „kruvinas nuo galvos iki kojų banditas“, nesukėlė Lietuvoje jokios reakcijos. „Nei vienas patriotiškai nusiteikęs seimūnas ar žurnalistas netarė nė žodžio, užtikęs populiariame tekste tokį partizanų vado paniekinimą. Nei vienas nepareikalavo nurašyti knygos į makulatūrą, nei vienas neapkaltino leidėjų, nei vienas paprasčiausiai nepasipiktino, kad vėl, dargi dideliu tiražu, skleidžiami „dušanskiški“ šmeižtai", – svarsto straipsnio autorius. T. Venclova mano, kad viena iš tokio tylėjimo priežasčių yra ta, jog Baltušis neparašė „Mūsiškių“. Jis mano, kad svarbiausia Vanagaitės pjudymo priežastis yra ne partizanų vadas, o „troškimas ištrinti iš tautos atminties nepatogią knygą.“ Tiesiogiai pulti knygą nebuvo drąsos.
–-
Ilgoka sugulė įžanga apie dar vieną R. Vanagaitės akibrokštą – pokalbių knygą „Kodėl taip įvyko?“. Knyga – taikliai paleista strėlytė, nes šįkart R. Vanagaitės pokalbininkas ir bendrakeleivis ne jau minėtas Zuroffas, bet garsus vokiečių istorikas, Holokausto tyrėjas Christoph'as Dieckmannas. Knygos pirmuosiuose puslapiuose detaliai išvardyta, kuo žymus šis vokiečių istorikas. Šiuolaikinės Europos istorijos specialistas, nuo 2000 m. dalyvauja Tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. 2011 m. dr. Ch. Dieckmannas išleido veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941– 1944“. („ Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m,“), kuris po metų pelnė Tarptautinį Jad Vašem knygos apdovanojimą už tyrimą Holokausto tema.
„Holokaustas buvo europinis reiškinys. Rimtam istorikui, kad gerai suprastų, kas, kaip ir kodėl atsitiko, geriausia būtų mokėti skaityti dokumentus dvidešimčia kalbų... Man pasisekė atlikti studijas vokiečių, jidiš, hebrajų, anglų, rusų ir lietuvių kalbomis“, – į vieną iš pirmųjų R. Vanagaitės klausimų atsakė vokiečių istorikas.
Dar knyga prasideda ir Ch. Dieckmanno mintimi: „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių.“
Tokia štai įžanga į knygos „Kaip tai įvyko?“ apžvalgą, kurią pradėsim spausdinti kitose „Atolankose.“ Ji specialiai tokia ilga, kad jau susierzinusieji skaitytojai negaištų laiko, o ta tema besidomintys galėtų susirasti minėtą knygą, o kuriems nepavyks to padaryti – pamėginsiu pateikti svarbiausius jos aspektus. Bus ir juoda, ir balta, ir pilkos spalvos... Prieš sėsdamas prie šios knygos apžvalgos atlikau mini eksperimentą: pasiūliau R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbių leidinį dviems išsilavinusiems vyrams: studentui ir mano bendraamžiui humanitarui. Abu pamanė, kad juokauju arba provokuoju, todėl dar labiau panižo pirštai. Matyt, esu labiau provokatorius nei žydas...
