Tarp Niujorko ir Paryžiaus. Michaelio Brennerio grįžimas į Šiaulius

Jack LEISSRING archyvo nuotr.
Michaelis Brenneris 1908 metais Paryžiaus studijoje.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Freneklio viloje pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama iš Šiaulių kilusio litvakų skulptoriaus Michaelio Brennerio (1885–1969) kūryba. Parodoje „Michaelis Brenneris. Laisvas kritimas. Šiauliai–Niujorkas–Paryžius–Šiauliai“ pristatomos skulptūros, eskizai, parodą lydi M. Brennerio sūnaus Josepho eilėraščiai, perteikiantys tėvo gyvenimo istoriją. Nors M. Brenneris įamžino ne vieną garsią asmenybę, jo kūrybą pripažino Paryžiaus kultūros elitas, meno pasaulyje liko mažai žinomas. Ši paroda – žingsnis iš užmaršties. Pasaulyje garsus jo brolis medalistas Viktoras Davidas Brenneris (1871–1924), sukūręs JAV 1 cento monetą.

Palikimą perdavė sūnus

Oficialus parodos atidarymas Chaimo Frenkelio viloje turėjo vykti sausio 27-ąją, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, bet dėl pandeminės situacijos renginys nukeltas vėlesniam laikui.

Parodoje lankytojams pristatoma penkiolika subtilių, tapybiškų, ekspresyvių skulptūrų ir keletas eskizų, daugiausia moterų aktų. Tarp skulptūrų yra ir M. Brennerio autoportretas, ir sūnaus Josepho biustas.

Lankytojams pateikiama ir videomedžiaga su M. Brennerio sūnaus pasakojimu.

Pirmąją M. Brennerio parodą organizuoja Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ ir Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos vyriausioji kuratorė Milda Jakulytė-Vasil sako, kad muziejus jau kurį laiką palaiko ryšius su M. Brennerio sūnumi Josephu, gyvenančiu Šveicarijoje. Praėjusių metų vasarą sūnus pasiūlė darbus padovanoti.

„Mes, aišku, labai apsidžiaugėme, kad pasitiki mumis, kad galime priimti šią dovaną ir ją parodyti visiems. Kūryba pirmą kartą pristatoma ne tik Lietuvoje – buvo bandymas parodą rengti Amerikoje, bet taip ir neįvyko. Menininkas buvo labai uždaras, kuklus, galbūt savimi nelabai pasitikėjo, sunku nurodyti tiksliai, kodėl, bet darbų jis niekam nerodė“, – sako M. Jakulytė-Vasil.

„Tai, kad mano tėvo darbai bus eksponuojami būtent Lietuvoje ir Šiauliuose, man reiškia labai daug. Tai – proga man iš naujo pažinti savo tėvą“, – cituojamas J. Brenneris.

Pasak M. Jakulytės-Vasil, archyviniai duomenys apie Brennerių šeimą yra labai fragmentiški, mažai išlikę ir skulptoriaus nuotraukų, nedaug apie itin uždaro būdo tėvą ir jo artimuosius žino ir sūnus. Savo žinias, pasakojimų fragmentus iš tėvo gyvenimo J. Brenneris sudėjo į eilėraščius – poezija, tarsi tėvo biografija, lydi parodą (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas).

Jis gimė mažame gete

Žydiškoj miesto daly...

Neišgarsėjo dėl uždaro būdo

M. Jakulytė-Vasil pasakoja M. Brennerio biografiją. Gimė Šiauliuose, augo kūrybingoje žydų šeimoje, tėvas ir turbūt senelis gamino antspaudus, juvelyriką bei antkapinius paminklus. Pirmasis iš Šiaulių į JAV 1890 metais išvyko Viktoras Brenneris, vyriausias Brennerių šeimos sūnus (per savo gyvenimą sukūrė daugiau nei 200 medalių, žymiausias darbas – JAV 1 cento moneta). Kiek vėliau, 1895 metais, parsikvietė visą šeimą. Michaeliui, kai persikėlė į Niujorką, buvo 10 metų. Mokėsi meno mokyklose, o būdamas šešiolikos, paskatintas savo mokytojų, 1901 metais persikėlė į Paryžių studijuoti prestižinėse The École Des Beaux-Arts ir The Académie Julian meno mokyklose.

Nuo to laiko gyvenimą susiejo su dviem miestais – Paryžiumi ir Niujorku, turėjo studijas abiejose miestuose.

Gyvendamas Paryžiuje, menininkas sutiko įdomių asmenybių, jas įamžino skulptūrose. Vienas pirmųjų įamžintas buvo Alisteris Kroulis, magas, okultistas, rašytojas, alpinistas, seksualinis revoliucionierius. M. Brenneriui pozavo rašytoja Gertrūda Stain, žymus ginekologas, Nobelio premijos nominantas ir ilgametis draugas Izidorius Rubinas.

„M. Brenneris buvo griežtas ir sau, ir kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, ši skulptūra – Gertrūdos Stain, jo rėmėjos, – rodo eksponuojamą kūrinį Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus vedėja Jūratė Kaučikaitė. – Jis darė ir biustą, ir viso ūgio jos skulptūrą, bet dėl kažkokių neaiškių priežasčių nutraukė bendravimą. Kita istorija – apie Albertą Einšteiną. Vienas iš rėmėjų I. Rubinas buvo sudaręs galimybę sukurti A. Einšteino biustą, sutarė susitikimą. I. Rubinas su A. Einšteinu atėjo, M. Brenneris neatėjo. Ir iki šio nežinoma, kodėl. Ko gero, buvo labai savito charakterio, labai griežtai vertino ir kitų menininkų darbą, ir savo kūrybą. Jis vis manė, kad jo darbai nepabaigti, vis tobulino, dailino.“

Paryžiuje M. Brenneris gyveno iki 1938 metų.

„Iš karto po Krištolinės nakties susikrovė daiktus ir išvažiavo, kaip nujausdamas, kad Europoje nieko gero nebus. Studiją užrakino ir paliko. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugrįžo, studija stebuklingu būdu išliko, nebuvo išvogta, kaip paliko, taip ir rado. Ir toliau gyveno bei dirbo tarp dviejų miestų, kol jam leido sveikata. Į gyvenimo pabaigą dirbtuves Paryžiuje uždarė ir gyveno tik Niujorke, kur ir mirė“, – sako M. Jakulytė-Vasil.

Studiją Paryžiuje uždaryta 1962 metais, po M. Brennerio mirties duris užvėrė ir Niujorko studija.

„Nors menininkas yra įamžinęs ne vieną garsią asmenybę, o jo kūrybą pripažino Paryžiaus kultūros elitas, M. Brenneris meno pasaulyje yra mažai žinomas, – sako M. Jakulytė-Vasil. – Nors buvo labai vertinamas kitų menininkų ir litvakų, neišgarsėjo dėl itin uždaro būdo. Jis nenorėjo priklausyti nuo užsakovų norų, ar ateinančios ir praeinančios mados, tad nerengė personalinių bei nedalyvavo bendrose parodose ir, apskritai, retai įsileisdavo svečius į savo studiją.“

Atradimas ne tik Šiauliams, bet ir Europai

M. Jakulytė-Vasil sako, kad M. Breneris turėjo du sūnus. Pirmasis sūnus buvo pavadintas Viktoru – pagal žydišką tradiciją suteikiamas mirusio giminaičio vardas naujam šeimos nariui (pagal brolį Viktorą). Pirmagimis mirė būdamas mažas, liko tik Josephas.

Muziejui „Dingęs štetlas“ J. Brenneris yra perdavęs devyniolika tėvo darbų – dalį kūrybos. Tikimasi, kad likusi dalis Lietuvą iš Šveicarijos pasieks šiemet.

Ateityje M. Brennerio darbai bus saugomi ir eksponuojami muziejuje „Dingęs štetlas“ Šeduvoje, jį planuojama atverti 2023 metais.

Dabar šios kolekcijos ir būsimo muziejaus rinkinių saugotojas yra „Aušros“ muziejus.

J. Kaučikaitės manymu, jei M. Brenneris nebūtų vengęs viešinti savo kūrybos, nebūtų taip griežtai savęs vertinęs, būtų stojęs į vieną eilę su praėjusio amžiaus pradžios modernaus meno kūrėjais – ir su P. Pikaso, ir su skulptoriais.

Jo kūrybai būdingas dramatiškumas – drama regima visose skulptūrose. J. Kaučikaitė cituoja M. Brennerio žodžius, jog turi stengtis dar labiau, nes atsidaro fotografija – vengė, kad darbai nebūtų natūralistiški, fotografiški, stengėsi rasti nuotaikos, charakterio išraišką.

M. Brenneris, įsitikinusi J. Kaučikaitė, yra atradimas ne tik Šiaulių kraštui ar Lietuvai, bet ir Europai.

Pagerėjus pandeminei situacijai, Chaimo Frenkelio viloje parodą planuojama pristatyti lankytojams. Tikimasi, kad į susitikimą atvyks „Dingęs štetlas“ muziejaus vadovas, Šeduvos žydų memorialinio fondo iniciatorius ir steigėjas rašytojas Sergejus Kanovičius, parodos ir muziejaus „Dingęs štetlas“ ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė-Vasil, menotyrininkė dr. Vilma Gradinskaitė.

Paroda Chaimo Frenkelio veiks iki gegužės 16 dienos.

Modernus ir plačiai mąstantis dailininkas

Dr. Vilma Gradinskaitė, menotyrininkė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodų kuratorė:

– Pasvalyje, o vėliau Šiauliuose, gyvenusioje Geršelio ir Saros Margolis Brennerių šeimoje augo keturi sūnūs Avigdoras-Viktoras, Mauša-Michaelis, Mejeris-Morris bei Samuelis ir viena dukra Miriam. Visi Breneriai buvo labai kūrybingi ir turėjo polinkį menui. Vaikų senelis Leiba, kilimo nuo Lygumų, buvo kalvis, tėvas Geršelis – juvelyru ir antspaudų gamintoju, o Michaelis, Viktoras ir Samuelis tapo dailininkais.

XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Rusijos imperijoje sustiprėjus antisemitizmui ir ieškant geresnio gyvenimo, Brenneriai emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. Vaikai baigė vidurines mokyklas, o pasirinkę dailės studijas broliai mokėsi Niujorko dailės studentų lygoje, kuri buvo ypač populiari tarp litvakų dailininkų. Čia dailę studijavo Markas Rothko, Irvingas Normanas, Maksas Weberis, Viljamas Zorachas ir kiti.

Paryžius viliojo dailininkus iš viso pasaulio. Tad Michaelis ir Viktoras pasinėrė į Paryžiaus meno ir bohemos gyvenimą. 1900 m. Viktoras Brenneris eksponavo savo medalius Pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir gavo apdovanojimą, o garsus prancūzų skulptorius Ogiustas Rodenas išpranašavo jaunuoliui šlovingą ateitį. Vėliau Viktoro sukurtas prezidento Abraomo Linkolno profilis dešimtmečiais puoš vieno cento JAV monetą.

1909 m. Michaelis Brenneris Paryžiuje įkūrė savo studiją, kuri veikė iki 1962 m. Tarp studijos svečių buvo dailininkai Chaimas Sutinas, Michaelis Kikoinas, Pinchus Kremenis, Isaakas Pailes ir kiti. Michaelis Brenneris priklausė garsios rašytojos modernistės Gertrūdos Stein draugų ratui, kurio nariais buvo rašytojai Ernestas Hemingvėjus ir Frensis Skotas Ficdžeraldas, dailininkai Pablo Pikaso ir Anri Matisas bei daug kitų garsenybių.

Ilgus metus Michaelis Brenneris dirbo savo studijoje Paryžiuje, tačiau parodose nedalyvavo. Sunku atsakyti, kodėl? Ar tai buvo kuklumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, intravertiškas charakteris? O gal dailininką labiau domino pats kūrybos procesas, o ne jo rezultatas ir viešinimas?

Išlikusios autoriaus skulptūros byloja jį buvus labai modernų ir plačiai mąstantį dailininką. XX a. 1–2 dešimtmečiuose M. Brennerio kurtos skulptūros tikrai būtų sukėlusios sensaciją parodose. Žmonių figūros ar portretai pasižymi itin ekspresyvia plastika ir emocionalumu. Dailininkas puikiai valdo formą ir perteikia vaizduojamų asmenų – Gertrūdos Stein ar mago Alisterio Kroulio – charakterius.

M. Brennerio skulptūrose matosi kiekvienas autoriaus rankos prisilietimas ir kūrybos eiga, bylojanti apie skulptoriaus vidinę laisvę, profesionalumą ir talentą.

 

Eilėraščių autorius – Michaelio Brennerio sūnus Josephas Brenneris (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas)

Lietuvoje

Jis gimė mažame gete

Žydiškoj miesto daly

Miestelyje, kuris, regis virto

Trijų šimtų tūkstančių žmonių

Sovietiniu miestu

Sovietinėje Lietuvoje

Vadinamu Šiauliais, turinčiu batų siuvimo fabriką

Šiaip ar taip, mes jį žinome kaip Šavle

Ir keletas išlikusių, dažnai kartojamų, ankstyvų

Jo gyvenimo įvykių

 

Bus užrašyti čia:

Labiau nei motinos glėbys

Šilumą skleidė didžiulė rusiška krosnis

O palaimą nusakydavo jos artumas

Ledas buvo vaizdinys tėvo

Neriančio žiemą paplaukoti

Lediniame upelyje

 

Augti reiškė prarasti mažiausio vaiko privilegijas

Lova tapo dviem kėdėmis

Suglaustomis sėdynėmis – miegojimui

Privalau turėti omenyje ir vaiko

Gyvenimo Paryžiuje ir Niujorke formas

Apie jas aš galiu papasakoti.

 

Jis pasakë tiek mažai.

Jis sunkiai tai išgyveno.

 

Geriant actą

Jis pasakojo, kad tik atvykęs į Paryžių

Vertėsi labai skurdžiai,

Net teko gerti actą, kad išgyventų.

 

Ar jis gėrė actą?

Jei taip, kiek kartų? Kiek tai truko?

 

„Gėriau actą, kad gyvenčiau“.

 

„Teko gerti actą“.

 

Maisto turėjau mažiau nei Modiglianis,

Kurį jie paliko mirti badu“,

Ir t.t.

Juk skauda – gerti actą.

 

Terminai

Negalėjome patikėti

Kad jis galėjo dirbti pagal solidžių piliečių

Nustatytus terminus

Jo... klientai

Turbūt atrodė jam

Išpaikinti vaikai,

„Norėčiau savo skulptūros iki...“

O fone, visados,

„Jei ką, atsiimsiu pinigus“

Arba jie buvo tikras amerikietiško

Neišprusimo, arogancijos

Ir pinigų lydinys

„Qui se croit tout permis“

Bet į dirbtuvę Paryžiuje

Jis galėdavo neįsileisti visokių

Vulgarių teksasiečių ir neįsileisdavo

 

Rezultatas aiškus

Visuomenė nėra labai maloni

Tiems, kurie atsisako atnašauti

Jos šventyklose.