Naujausios
Įsiveržė Antanas į meno erdvę staiga, netikėtai, bet stipriai. „Ar matėte?“, – apie jo darbus vienas kito klausė dailės gerbėjai.
Dailininkų, kurie iškart sužavėtų, šiandien retai pasirodo, todėl Antano Šerono ryškus pasirodymas iškart ir buvo pastebėtas. Vienas šiaulietis dailės kolekcininkas, pamatęs tapytojo paveikslus, vienu ypu nupirko jų gal dešimt. Dabar būdamas pas šį kolekcininką jo namus vadinu „namais pilnais Šerono“.
Parodęs Antano nutapytą paveikslą vienam vilniečiui kolekcininkui, paklausiau ar atskirs, kuris tai dailininkas. Šis ilgai žiūrėjo, svarstė ir prisipažino, jog tiksliai nepasakys, bet, anot jo, tai vienas iš lietuvių dailės klasikų, gal Algimantas Kuras, o gal Augustinas Savickas. Tuomet ir prisiminiau Ričardo Vaitiekūno žodžius.
Žvelgdamas į tapytojo kūrinius tikrai regi ir jauti tą lietuvių dailės klasikų braižą, storą dažų sluoksnį. Aišku, nepatartina, bet palietus paveikslą jauti dažų kalnelius, o svarbiausiai ilgai neišgaruojantį kiekvienam dailės mylėtojui mielą dažų kvapą.
Antano Šerono dirbtuvė jo bute tylioje Miglovaros gatvelėje šalia Sukilėlių kalnelio. Čia su juo ir kalbamės. Jaunasis tapytojas pasakoja prisijaukinęs dirbtuvę viename buto kambarių. Ne, jis nėra namisėda, lanko veik visas mieste vykstančias parodas ir kitus meno renginius, išgirdęs apie išskirtinį meno įvykį kitame mieste, vyksta ten, tačiau tapyti dažnai užsinori čia ir dabar.
Dirbtuvės centre, arčiau lango, stovi molbertas, dažų paletė, kelios dailės albumų lentynos, muzikinis centras. Nors sako, jog jis stovi iš senų laikų ir tiek, o tapyti nori tyloje.
Ant molberto tik baigtas paskutinis paveikslas – laiptai Sukilėlių kalnely, kuriame jis dažnai vaikšto. Tapytojas dar nesugalvojęs jam pavadinimo. Tiesa, laiptai Antano mėgstama tema. Įsiminiau jo tapytus laiptus kylant nuo Auksinio berniuko į miestą, link katedros. Pats paprasčiausias palyginimas, jog laiptai susieti su kilimu, jo įveikimu, aukščio siekiu, tačiau dailininkas išskiria dar vieną sąsają, o būtent laiptų su laiku. Netikėta, bet kai giliau pamąstai – taiklu ir prasminga. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. O kodėl negalėtų būti laiptų pakopos.
Paveikslai dirbtuvėje tvarkingai paremti prie sienų. Keli atskirai, nes Antanas svarsto, ar dar reikia prie jų padirbėti. Daugelyje Antano Šerono paveikslų – buitiniai kaimo vaizdai, šalia daržinės palikti lauko darbų rakandai, palėpėse voratinkliais aptraukti įvairiausi daiktai: seni baldai, išmestos durys, surūdijusi vonia. Kai kas tai pavadins šiukšlynu, o iš tikro šie išmesti, niekam nebereikalingi daiktai turi savito žavesio, o svarbiausia savo istoriją, kurią tarsi patys norėtų papasakoti. Pastaruoju metu dailininko paveiksluose ryškėja valtis, tad giliau pasikrapščius, galima rasti net filosofines sąsajas su tikėjimu ir viltimi.
Priešingai jo paveiksluose kambarių interjerai. Čia viskas turi būti gražu. Daiktai – stalas, kėdės, aukšta atkalte sofa, pianinas, dargi gėlių vaza irgi ne pirmos jaunystės, tačiau nublizginti, anei vienos dulkelės. Kambarys, kuriame norisi būti.
Antanas savo pirmąjį paveikslą vadina Sidabravo mokyklos 10 klasėje nutapytą kaimo peizažą. Aišku, piešė jis ir anksčiau, bet reiklus jaunuolis tik šį paveikslą drįsta vadinti pirmuoju savo dailės kūriniu. O paskatino jį tapyti dailės mokytoja Rūta Lužaitė, kuri pastebėjusi jo piešinius, iškart pasakė „Iš tavęs padarysiu tapytoją“.
Kodėl kaimo peizažas? Nes Antano gimtinė – Prasčiūnų kaimas Radviliškio rajone. O kas labiausiai leidžia naudotis turtinga spalvų palete? Be abejo, gamtos grožis. Nors šiaip jau įsivaizduoju, kad net peizaže Antanas lieka ištikimas tikrovei – nepagražintai aplinkai, realistiniai manierai, pastangoms perteikti kiekvieno gamtos objekto medžiagines ypatybes.
Antanas Šeronas studijas pradėjo Panevėžyje, kur 2006–2010 m. studijavo dailės ir technologijų pedagogiką. 2010–2011 m. Šiaulių universitete tęsė išlyginamosios Dailės ir technologijos studijas, o 2011 – 2013 m. tapybos magistrantūrą taip pat Šiaulių universitete.
36-ešerių metų dailininkas jau surengė 18 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų, 11 respublikinių ir tarptautinių plenerų, 2018 ir 2019 m. dalyvauta garsioje Art Vilnius mugėje, jo kūriniai nukeliavo į Taraso Ševčenkos nacionalinį dailės muziejų Ukrainoje.
2014 ir 2019 m. Antanui Šeronui suteikta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendija, tris kartus stipendija iš Lietuvos Kultūros tarybos. 8-ojoje pasaulio žemaičių parodoje laimėtas medalis „Už pagarbą tradicijoms ir temos aktualizavimą, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė įteikė padėką už koloristinės tapybos puoselėjimą, savitumą šiuolaikiniame mene, organišką žvilgsnį į lietuvių tapatybės įvaizdžius.
Lankantis Antano Šerono dirbtuvėje šis džiaugėsi išvakarėse Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaryta miniatiūrų paroda, kur rodomomis ir jo miniatiūros, be to, neseniai pasiekusia žinia, jog jam skirta šių metų Šiaulių m. kultūros ir meno premija.
Antanas darbas susietas su geležinkeliais – dirba kelio meistru AB „LTG Infra“. Klausiu ar negalėtų pragyventi vien parduodamas paveikslus, nes jais besidominčių yra. Tapytojas atsako optimistiškai: „Kol kas ne“. Tuo tikrai reikia tikėtis, nes ir minėtas šiaulietis kolekcininkas, manau, įsigijo dailininko paveikslus ne tik todėl, kad jie jam patiko, bet jausdamas, kad ateityje šie paveikslai kainuos brangiau.
Ir paskutinė mūsų trumpo pokalbio tema apie tą Dievo malonę. Ar pakanka dailininkui Dievo malonės? Ar išvis jos reikia, o viską galima pasiekti darbu? Antanas atsako trumpai ir aiškiai – reikia abiejų.
