Naujausios
Antrojoje šio straipsnio dalyje – įdomiausios istorijos iš apsišaukėlių ir vaiduoklių gyvenimo. (Pradžia – 2023 09 12)
https://www.skrastas.lt/atolankos/stebukladariai-nepavaldus-nei-laikui-nei-krizems-1
Caraitis aplankė Šiaulius
Prieškario metais Šiauliai turėjo visus didmiesčio, viso ko centro požymius – ne tik prekybą, mediciną, pramonę, teatrą, bet ir savo marginalinį – paraščių – pasaulį: žydus kaip kitokius žmones, plėšikus, visokiausius stebukladarius, būrį žymių finansinių sukčių. Tarpukariu Šiaulius kelis kartus aplankė ir apsišaukėlis Rusijos caraitis. Žinia, apsišaukėliai bazuojasi tik ypatingose vietovėse – miestuose, kurių gyventojams netrūksta fantazijos ir ryžto.
1932 metų rudenį savaitraštis „Momentas“ informavo, kad policija į daboklę uždarė „Jo didenybę Rusijos sosto įpėdinį Aleksiejų Romanovą, caro Mikalojaus II-jo sūnų“.
„Prieš kiek laiko, netoli Rygos esančiam Menlužių kurorte, tūla moteris naktį išgirdo kažką jūroj dainuojant. Pro langą ji pamatė, kad iš laivo išlipo trys vyriškiai, kurie atėję pas ją ir prašėsi įsileisti. Moteris juos įleido, o vėliau jie atsinešė daug degtinės ir visą naktį girtuokliavo. Vienas tų vyriškių nuo to laiko, pasivadinęs save „caro sūnumi“, pasidarė tos moters nuolatiniu svečiu“, – policijos surinktą medžiagą paviešino Šiaulių laikraštis.
Caro įpėdinio draugai prieš jį stovėjo įsitempę „ramiai“ ir nuolat jį titulavo „vaše veličestvo Aleksiej Miakolajievič“. Vėliau Aleksiejus paaiškino, kad jis esąs rusų caro sūnus ir renkąs medžiagą apie Pabaltijų valstybes.
„Paaiškėjo, kad tai yra Aleksandras Romanovskis, Latvijos pilietis. Jis, suklastavęs savo dokumentus, pradėjo gastroliuoti po Lietuvą. Policija pas jį rado „Vilniaus pasą“, kuriame įlipdyta fotografija, permušta Šiaulių miesto savivaldybės antspaudu, o apačioje pasirašęs Šiaulių burmistras p. J. Valančius. Be to, tame pase yra beveik visų Šiaulių apskr. valsčių policijų antspaudai ir viršininkų parašai“, – rašė viską žinantis laikraštis.
Tąkart caro sūnų vėl etapu išgabeno į Latviją, bet, tikėtina, jis Didžiuosius Šiaulius aplankė dar ne kartą. („Mūsų momentas“,1932 m. spalio 30 d.)
Dievo „apaštolas“
Šiauliuose, Motiejaus Valančiaus gatve, iš bažnyčios ėjo dievobaiminga moterėlė, ji buvo pakylėta, skaičiavo, ar visas nuodėmes išpažino, ar teisingai atliko atgailą už buvusias, todėl iškart ir nepastebėjo prie namo, pašalėje, sėdintį žmogų. Kažkodėl stabtelėjo, grįžo kelis žingsnius atgal ir įdėmiau pažvelgusi įsitikino: kažkoks – ne toks. Aukštas, labai liesas, ilga juoda barzda, jau pradėjusią žilti, basas, įvairiais blizgučiais apsikarstęs. Tokio Šiauliuose dar nebuvo mačiusi: lakstė juodukai, vežikas vežiojo vokiečių kino žvaigždę Olgą Čiokovą, bet tokio – nebuvo.
Moters būta ir ganėtinai smalsios. Užkalbino nepažįstamąjį. Šis pasisakė esąs „Dievo apaštolas“, vaikšto žeme ir stebi pasauliečius. Pasinaudodamas suteiktomis nepaprastosiomis galiomis, spėja ateitį, vertina praeitį, gydo visas ligas ir suteikia palaiminimus.
Šiaulių metraštininkai, aprašę šį nutikimą, mums nepaliko žinių, kaip moteriškė, išvydusi svečią iš aukštybių, jautėsi, ką mąstė. Turbūt pakirto kojas ir liežuvis pradėjo pintis. Nieko nelaukus, ji apaštolą pasikvietė pas save, paruošė pietus, pavalgydino ir pasiūlė savo kuklią pastogę, kol Dievo tarnas atgaus jėgas, ir jo nežemiškos galios sustiprės.
Moteris šventąjį vyrą gerai užlaikė: skaniai maitino ir šiltai migdė, todėl aiškiaregys greitai sutvirtėjo, net barzda pradėjo spindėti.
Nepaprasta naujiena apie pranašą ir gyduoklį plačiai pasklido žaibo greitumu. „Pamatyti „stebuklingąjį“ ir sužinoti savo ateitį plaukte plaukė žmonių, ypatingai moterų, gimnazisčių...,“ – pranešė „Įdomus mūsų momentas“.
Dievo apaštalas nebuvo labdaringos organizacijos narys, todėl įkainavo savo nežemiškus sugebėjimus. Ėjo 1934 – ieji, pasaulį ir Lietuvą krėtė krizis, todėl ir apaštalo pranašysčių ir gydymo bei sveikatinimo kainos buvo kriziškos – iki pusės lito.
Apaštalui itin gerai sekėsi, todėl mieste jis planavo pasilikti ilgam. Tačiau jo sėkmės kortas sumaišė moteris, atėjusi sužinoti tikros teisybės apie savo vyrą. Toji pranašystė ir pakišo apaštalui koją. Išgirdusi, kad jos vyras ne tik serga džiova, nors yra ir diktas, ir raudonskruostis, bet dar ir didelis mergišius, moteris namuose pakėlė uraganą: daužė indus ir sutuoktiniui liepė nešdintis. Vyrelis tai ir padarė, pasukęs į policijos būstinę.
Šiaulių policijai gana sunkiai sekėsi kovoti su plėšikais, arkliavagiais ir šamarlako gamintojais, bet su elgetomis ir įvairaus plauko burtininkais – kalba buvo trumpa. Šventasis žmogus vieną parą praleido šaltojoje, paaiškėjus jį esant Latvijos piliečiu, buvo palydėtas iki sienos.
O Šiaulių laikraštis savo pasakojimą apie šventojo vyro nuotykius paskanino daug sakančia informacija, jog pastarasis ir ūgiu, ir barzda, ir ypatingu vyriškumu buvo panašus į Grišką Rasputiną, „tad nenuostabu, kad tuo „Rasputinu“ buvo susižavėjusios šiaulietės...“ („Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. rugsėjo 23 d.)
Velniava zakristijoje
Kurtuvėnų parapijonys suglumo, kai staiga iš pareigų pasitraukė klebonijos zakristijonas Adomaitis, čia ištarnavęs net 30 metų. Nors klebonas primygtinai prašė pasakyti pasitraukimo priežastį, bet Adomaitis atsisakė paaiškinti.
Po kurio laiko paaiškėjo – kaltas paslaptingas vaiduoklis.
Adomaitis netoli Bazilionų nusipirko nedidelį žemės sklypą ir pasistatė namuką. Garbaus amžiaus žmogus ruošėsi baigti gyvenimą atsiskyręs nuo pasaulio ir žmonių. Tačiau po kelių mėnesių ramybės giliai sukrėstas pamaldus vyras kreipėsi pagalbos į bažnyčios tarnus. Kunigų jis prašė, kad dar kartą pašventintų jo namus, kad anapusybės tarnai išsinešdintų. Tada ir paaiškėjo, kodėl staiga Adomaitis atsisakė zakristijonauti.
Pasirodo, ir paskutiniais jo tarnystės Kurtuvėnuose metais zakristijoje vyko keisti dalykai. „Kas vakarą jis, atidžiai patikrinęs visus daiktus, užrakindavęs stalčius ir zakristijos duris, bet rytą rasdavęs viską apverstą aukštyn kojom: zakristijos durys būdavo atrakintos, stalčiai ištraukyti, o bažnytiniai rūbai išvartyti ir išmėtyti ant grindų, „ – taip rašė Šiaulių spaudos lyderis „Įdomus mūsų momentas.“
Zakristijonas, manydamas, kad jį apstojo piktosios dvasios, nutarė pasitraukti. Tačiau ir Bazilionuose paslaptingasis vaiduoklis senuko nepaliko ramybėje. Vakarais ėmė daužyti namuko sienas. Beldimas nesiliovė kelias dienas. Įsidrąsinęs vaiduoklis ėmė trankyti namo duris. Ką daryti?
Laikraštis informavo, kad Adomaitis apie velniavą pranešė Bazilionų klebonui ir meldė išvaryti nelabuosius. Klebonas paliepė savo zakristijonui važiuoti ir įsitikinti, ar tikrai ten vyksta keistų reiškinių.
Zakristijonas grįžęs patvirtino, kad Adomaičio namuose iš tikrųjų kažkas nepaprasto vyksta. Tačiau pats klebonas nesiryžo susigrumti su velnio išperomis ir patarė Adomaičiui vykti į Šiaulius pasiieškoti senesnio kunigo.
„Dabar apie „vaiduoklį“ plačiai kalba visa apylinkė ir laukia, ką pasakys policija, kuriai apie įvykius irgi pranešta'', – baigia istorijos pasakojimą laikraštis. („Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. spalio 9 d.)
Ir vaiduokliai gauna lazdų
Šiaulių valsčiaus, Lukšelių kaime, miręs ūkininkas sūnums Petrui ir Stasiui paliko nemažą ūkį su trobesiais. Po tėvo mirties broliai gyveno santaikoje, bet, kai į jų gyvenimus atėjo moterys, prasidėjo barniai ir net muštynės. Teismuose prasidėjo bylos.
Broliai, kaimynų paraginti, susitarė dalytis ūkį pusiau ir gyventi atskirai. Žemę pasidalijo be kivirčių, bet dėl trobesių vėl kilo karai. Abi šeimos norėjo gyvenamojo namo, todėl teko glaustis po vienu stogu.
Tada brolis Petras prisiminė, kad prieš keletą metų prie jų namų autobusas suvažinėjo žmogų. Petras pradėjo kaimynams pasakoti, kad jo žmona ir jis pats beveik kas naktį matą tą nelaimingąjį vaikštinėjant apie namą.
Kaimo žmonės, gyvendami nuolatinėje Dievo baimėje, patikėjo ir pradėjo vengti brolių namo. Tačiau Stasys į visus tuos svaičiojimus numojo ranka ir ramiai gyveno. Bet dvasia nenurimo – nuolat naktimis ėmė belsti į sienas, kaukti įvairiais balsais, mėtyti pro langus akmenis ir bulves. Brolis Petras pasikvietė iš kito kaimo bobutę, kuri mokėjo varyti iš namų velnią, bet jai neužteko galių, nes paslaptingasis taip ir neišėjo savais keliais.
Kaimas gyveno baimėje, žmonės nežinojo, ko griebtis, o velnio dvasia visai suįžūlėjo.
„Vieną dieną „vaiduoklis“ kambary buvusius žmones net vandeniu apipylęs. Buvę taip: į kambarį susirinko didelis būrys to kaimo moterų ir pradėjo visus kambario kampus šlakstyti šventintu vandeniu. Tada staiga, nuo suolo pakilęs pilnas kibiras vandens, ore porą kartų apsisukęs ir apipylęs visus buvusius kambary vandeniu...“, – skaitytojų vaizduotę kaitino spauda.(„Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. balandžio 21 d.)
Matyt ir brolis Stasys patikėjo, jog jų namuose kažkas tokio apsigyveno, todėl kartu su Petru buvę atvežę dvasininką, kad tas pašventintų jų namus. Vaiduoklis nepabūgęs ir į kunigą paleido supuvusią bulvę.
Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ nuosekliai papasakojo, kaip baigėsi ši paslaptinga istorija.
Vieną naktį, lygiai dvyliktą valandą, atsidarė Stasio buto durys ir vidun įėjo balta būtybė. Ji sustojo prie Stasio lovos ir suriko: „Jei tu neišsikraustysi, žūsi!“ Stasys neišsigando ir, pagriebęs lazdą, smogė baltajai viešniai į galvą.
„Vaiduoklis“ nuo smūgio išsitiesė be sąmonės ant grindų, ir nuo jo galvos nuslinko balta paklodė. Uždegęs šviesą Stasys pamatė ant grindų gulintį savo brolį, apsisiautusį balta paklode“, – teisybę parašė to meto laikraštis.
Stasys iškėlė Petrui bylą. „Vaiduoklio“ reikalo ėmėsi teisėjai.
(„Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. balandžio 14 d.)
––––
„Kvailiams – vaiduoklis, protingiems – kvailių būrys“, – taip straipsnį apie vaiduoklių šėlsmą Lukšelių kaime pavadino „Įdomus mūsų momentas“, neleisdamas net įtarti lojalumu „vaiduokliams“, stebukladriams, apsišaukėliams ir pranašams.
To meto spauda atliko garbingą švietėjišką misiją, todėl, nuogąstaudami, kad išdėstytos istorijos faktai daliai skaitytojų gali pasirodyti „visai galimi“, paaiškindavo, pasakydavo, jog kvailystėmis nereikia tikėti. „Jei dar kur tasai neprašytas ir nepažįstamas „stebūklingasai daktaras“ atsilankys, tai kaimo vyrai turi jį drąsiai suimti ir su visu jo „kromeliu“ pristatyti jį artimiausios policijos viršininkui“, – patarė „Šiaulių naujienos.“ („Šiaulių naujienos“,1924 m. liepos 11 d.)
„Momento“ laikraščiuose reguliariai pasirodydavo jumoristinis – satyrinis skyrelis „Klemas su Padurka šneka“, kuriame neretai originaliai, šmaikščiai, tiesa, kartais nuvažiuojant į pakluones, buvo aptartos svarbiausios Šiaulių aktualijos, įvykiai, gandai ir apkalbos. Temos „iš vaiduoklių gyvenimo“ šiame skyrelyje buvo mėgiamos.
– Šį kartą, brangūs mūsų prieteliai, pakalbėsime apie tą „baisųjį vaiduoklį“, kuris visus šiauliečius sukėlė ant kojų. Mes patieksime daug tikresnius faktus, negu mūsų redaktorius teikėsi jums nušviesti. Buvo šitaip:
Pirmų dienų – veislinis katinas, šokdamas nuo pečiaus, užšoko ant bulvės, o toji iš po jo kojų išsprūdo ir pataikė gaspadinei į kaktą.
Antrą dieną – po apylinkę pasklido gandas, kad tokio ir tokio ūkininko sodyboj vaidenasi. Juk žinot, kad liežuvis minkšta mėsa.
Trečią dieną – buvo išaiškinta, kad vaiduoklis užsodino gaspadinę ant stogo, įkišo į kaminą ir toji nukrito ant petelnės ir iškepė.
Ketvirtą dieną – paaiškėjo, kad nelabasis iš gaspadinės iškepė kotlietus ir su muštarda pasigardžiuodamas suvalgė. Pasistiprinęs gi, pradėjo kilnoti namo stogą ir laidyti nuo pečiaus plytas.
Penktą dieną – komisijos buvo nustatyta, kad vaiduoklis visiems apylinkės šunims suraitė į kringelius uodegas, o visas apylinkės karves pavertė ilgaliežuvėmis karvėmis. O tuo metu ten buvusį inteligentą, pavierijusį tokiems zababonams, pavertė asilu.
Šeštą dieną – paaiškėjo, kad aukščiau paminėtų inteligentų Šiauliuose devynios galybės ir jie pradėjo net automobiliais važiuoti pamatyti vaiduoklio.
Septintą dieną – visi ilgaliežuviai ir ilgaausiai apturėjo didžiausią sarmatą. („Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. balandžio 21 d.)
Taigi, po tokio laikraščio linksmųjų komentatorių paaiškinimo tikėjimas vaiduokliais turėjo prislopti. Gal ir taip. To mes nežinome, nes Šiaulių šaunusis laikraštis ėjo dar du mėnesius ir vėliau nebepasirodė. Pasikeitus santvarkai ilgiems dešimtmečiams vaiduoklių ir pranašų temos dingo iš laikraščių repertuaro.
(Trečioji straipsnio dalis – kitose „Atolankose“)