Naujausios
Naujienos iš Anapusybės užėmė nemažą prieškario laikraščių „produkcijos“ dalį. Stebukladariai, magai, žiniuonys, pranašai, regėjimai, apsišaukėliai ir šiaip burtininkai, rodos, knibždėte knibždėjo. Dažną sodietį ar miestietį aplankydavo vaiduokliai, įvarydavę didelės baimės. Jų išvarymu užsiimdavo kunigai, tačiau darydavo tai senoviškai, todėl vaiduokliai nekreipdavo dėmesio į specializuotas maldas, šventą vandenį ir kitokius užkeikimus. Policija dirbo profesonaliau. Šįkart „Spaudos archyvo“ skyrelyje – stebuklai – nemari visų laikų žiniasklaidos tema.
Šikšnosparniai Žeimelyje
Žeimelis – miestelis šalia Latvijos – nors ir nelabai toli nuo Berlyno – Rygos trakto, bet Dievo užmirštas kampelis, iki šiol saugojantis skirtingus krikščioniškuosius tikėjimus, pagonių dievybių garbinimo vietas ir šventųjų žalčių išnarų dvasią. Išskirtinė vieta. Todėl ir tenykštės istorijos, papasakotos šiaulietiškos spaudos, ypač įsimintinos.
„Žeimeliečiai, o ypač jauni vaikinai ir mergaitės, kurių daugumas čia yra atsibastę iš Žemaitijos, didelės reikšmės teikia šikšnosparniams, tikėdami, kad šie padeda žmogui „laimę įsigyti“, – rašė „Įdomus mūsų momentas“ (1934 04 29).
Kad tai padarytų jaunuoliai, dažniausiai – merginos, išpjaudavusios šikšnosparnio širdį ir ilgą laiką ją nešiojosi su savim ant kaklo pakabintą. Kartą, melžiant karves, viena mergina šikšnosparnio širdį pametė, todėl labai sielojosi, nes supratusi, kad dėl to negalinti ištekėti. Jos draugės, kurios nepraganė savo šikšnosparnio, jau sūpavo pirmagimius.
Žeimeliečiai žinojo daug stebuklingų šikšnosparnio galių. Jei panori žmogus, kad kažkas jį pamiltų, reikia gyvą šikšnosparnį aklinai užtaisyti moliniame puode. Saulei leidžiantis tą puodą nunešti į skruzdėlyną ir ten įstatyti. Atgal bėgti reikia kiek kojos neša ir nesižvalgyti atgal. Jei žvilgtelėsi atgal, apkursi arba apaksi.
„Rytą, kai skruzdės šikšnį bus sudorojusios, puode rasis toks kabliukas ir šakutės, kurių pagalba pasieksi savo simpatijos ir net gali turtingas tapti; reikia tik einant pro šalį vienu ar kitu iš jų užkabinti už skverno reikiamam asmeniui ir viskas bus tvarkoje...“, – šikšnosparnių galias paaiškino laikraštis.
Reikia manyti, kad skraidančių pelių magija veikė Žeimelio ir apylinkių žmones, nes tūlas vaikinas net laikrašty buvo pasiskelbęs ir už kiekvieną jam pristatytą gyvą šikšnį mokėjo po 4 lt.
Gydytojai stebukladariai
Žeimelis Šiaurės Lietuvoje garsėjo ne tik stebuklingomis šikšnosparnių savybėmis, bet ir unikaliu gydymo būdu. Vyresnieji žeimeliečiai nuo seno žinojo, kaip teisingai pasinaudoti gamtos galimybėmis. Štai laikraštyje rašoma, kad senesnieji žmonės vartoja gydymui tokius „naminius vaistus“, kurių net kiaulė negertų. Prie žolių viralo „gydytojai“ maišo žmogaus, arklio, kačių mėšlų ir... geria tuos „vaistus“ su pasigardžiavimu. Kodėl gi ne? („Įdomus mūsų momentas“, 1934 10 14.)
Matyt to krašto sveikatinimosi patirtis buvo ypatinga, nes, pervertęs 1910 metais Liudo Jakavičiaus išleistą „Daktarišką knygą“, receptų iš mėšlų neradau.
Tuo metu Gruzdžius aplankė aklas stebukladarys, pagarsėjęs, gydytojas – masažistas. Pats sakėsi, jog esąs tikras medicinos daktaras, regėjimo netekęs per karą. Objektyvioji Šiaulių spauda pranešė, kad šį gydytoją ypatingai garbina moterys, nes daktarėlis jas labai rūpestingai gydo: ligos diagnozę nustato apklausinėdamas ir čiupinėdamas, o po to – vaistai ir masažavimai pirtyje.
„Kaip gyd. moteris brauko – masažuoja pirtyje, tikrų žinių nėra, nes statistų kartu nesivesdavo“, – pastebėta žinutėje.
Žurnalistams „neteko patirti“, kiek Gruzdžių stebukladarys buvo pagydęs žmonių, bet „kad ne vieną į kapus nuvarė, tai visi šneka.“ Tačiau gydytojas „ir šiandien moteris brauko ir iš gruzdiečių nemano kraustytis, nors iš policijos jau ir protokolą gavo.“(„Mūsų momentas“, 1932 12 04 d.)
Matyt stebuklingasis gydytojas masažuotojas buvo labai populiarus, nes apie jį sužinome jau po kelerių metų Šiauliuose.
„Prieš kiek laiko į Šiaulius atsibastė aklas rusas, kurs apsigyveno vadinamame Kalnely ir paskleidė žinią, jog jis esąs stebukladaris daktaras, galįs pagydyti ligonis, kurių negali išgelbėti tikrieji daktarai. Na, ir ėmė plūsti pas jį lengvatikių minios – sekretorių ir viršininkų žmonos, fabrikantės ir t. p. „inteligentai“, – rašė vietos laikraštis.
Straipsnelyje pastebėta, kad daktaras atvažiavo kone be kelnių, o netrukus iš lengvabūdžių poniučių prakuto: ir drabužius padorius įsitaisė, baldais apsistatė ir keliom jaunom pagalbininkėm apsirūpino. („Įdomus mūsų momentas“, 1938 04 24.)
Gerokai anksčiau kaimuose apie Šiaulius vaikščiojo dar vienas daktaras stebukladarys, gydąs ne tik žmones, bet ir gyvulius.
„Kiekvienam žmogui, pažiūrėjęs į ranką, pripažįsta kokią nors ligą. Išgydyti apsiima visas ligas, tiktai reikia nupirkti pas jį „vaistų“ už 6 litus nuo kiekvienos žmonių ligos“, – rašė „Šiaulių naujienos“. – Galįs ir receptus rašyti, tiktai gailisi žmonių, kad nuo jų vaistinėse labai brangiai nulups.“
Daktaras šeimininkėms piršo „vaistų“, kad karvės greičiau pasibėgtų ir kad smetonos daug duotų. „Nuo jo vaistų smetonos būsią pusė puodynės, ir ji būsianti tokia tiršta, kad su peiliu reikėsią pjauti.“ („Šiaulių naujienos“,1924 07 11.)
Neįtikėtina, bet ... buvo
Mūsų senelių ir tėvų laikais Šiaurės Lietuvoje nutikdavo daugybė įvairiausių keistenybių – tik spėk tokias naujienas rinkti ir spausdinti. Ar neskaitysi apie keistą nutikimą, įvykusį Šiauliuose, viename Skerdyklos gatvės name. Sena motina pasiligojo, nors ir kaip sūnus stengėsi ją pagydyti – nuolatos kvietė gydytojus, bet ir jie nieko negalėjo pagelbėti, senutė kasdien vis silpnėjo.
Vieną dieną senoji mirė. Sūnus sielojosi dėl motinos mirties ir, uždegęs žvakes, ruošėsi ją tinkamai aprengti ir paguldyti ant lentos. Po dviejų valandų, kai sūnus atėjo su pagrabiniais rūbais ir pajudino numirėlę, ši pravėrė akis ir pradėjo kalbėti. Sūnui trenkė didžiulis išgąstis.
Po kiek laiko grįžęs jis rado motiną, sėdinčią lovoje. „Apie šį įvykį buvo pranešta gydytojams, kurie pradėjo aiškintis šio keisto įvykio aplinkybes. Senutė, pagyvenusi vieną parą, vėl mirė, ir daugiau jau nebesikėlė“, – rašė „Įdomus mūsų momentas“, (1938 m. kovo 13 d.)
Nuostabus sapnas. Pašiaušės gyventoja Emilija atsigulė pailsėti ir užmigus sulaukė nuostabaus sapno. Moteriškė susapnavo prieš ketverius metus mirusį savo vyrą Joną, kurs jai pasakė: „Kam skolinate iš kitų skustuvą, kad yra mano paties padėta ant durų, už šono. Ten yra du skustuvai...“
Būtų Emilija ir toliau klausiusi protingų savo Jono kalbų, bet nenaudėlis katinas šoko nuo stalo ant lovos ir išbudino moteriškę. Pakilusi iš lovos Emilija ieškojo ten, kur jai buvo pasakyta. Ir tikrai skustuvai buvo ten, kur amžinatilsi Jono padėta. Nuostabus sapnas. („Momentas“,1929 m.gruodžio 31 d.)
Chiromantai ir kitokie burtininkai
Prieš šiek tiek mažiau nei prieš šimtą metų į Radviliškį atvyko žinomas Lietuvoje chiromantas Antanas Strungis ir užtruko ten kelias dienas. Laikraščio „Šiaurės Lietuva“ žurnalistui žmonės, patyrę žiniuonio galias, pasakojo, jog šis chiromantas gana gerai nuspėja žmogaus būdą, praeitį, dabartį ir galbūt net ir ateitį. Todėl Radviliškyje jis turėjo labai didelį pasisekimą. „Daugiausiai iš lankytojų teko matyti poniučių, kurios teiravosi apie savo ir savo vyrų „nuodėmes“. Teko pastebėti, kad burti ėjo ne tik paprasti žmoneliai ar bobelkos, bei dažnai būdavo matyti ir inteligentų“, – reziumuota žinutėje. 9„Šiaurės Lietuva“,1932 m. gruodžio 18 d.)
Vėl grįžkime į Žeimelį. Čia anais laikais buvo apsigyvenęs chiromantikas – kortininkas. Aiškiaregys pranašavimus dalindavo parduotuvėje ir turėjo nepaprastai didelį pasisekimą. „Žmogeliai, kartais iš tolimesnių apylinkių, traukia skaitlingai pas tą ateities „pranašą“, „ – informavo „Šiaurės Lietuva“.
Ir kam gi neįdomi ateitis? Ja domisi jauni, seni, turtingi ir vargšai. Be to, chiromantas juk ne plėšikas, kiek kas gali tiek duoda. „Žinoma, kas geriau sumoka, to ir ateitis geresnė...“, – pastebėjo laikraštis.
Savo pranašavimus chiromantas varė viešai, net iškabas pakabino. „Atrodo, kad tam tikras įstaigos su jo pranašavimais sutinka, nes leidžia viešai žmones mulkinti, „ – tautininkų organas gana griežtai įvertino tokią stebukladario veiklą, o parduotuvė, manau, klestėjo. Sužinai, kokia graži ateitis laukia ar ko reikėtų pasisaugoti, ir palepini save ar savo šeimynykščius kuo nors iš parduotuvės lentynų. Geras verslo planas. („Šiaurės Lietuva“, 1930 m. rugpjūčio 12 d.)
––
Ar prieškario Lietuvos stebukladariai galėjo jaustis užtikrinti dėl ateities? Manau, jų teikiamos paslaugos buvo labai populiarios, o ypač, jei atstovaudavo kuo nors išsiskiriančią burtų sritį, pavyzdžiui, chiromantiją. Buvo ir išimčių. Apie vieną tokį atvejį papasakojo Šiaulių laikraštis „Mūsų kraštas“.
„Šiomis dienomis iš Žemaitijos užsuko kažkoks „burtininkas“ ir pasėkmingai ėmė konkuruoti vietinę burtininkę. Nors Lygumų miestelis ir gaisro yra sunaikintas ir apylinkės žmonės suvargę, bet „burtininkams“ čia geras pelno šaltinis. Girdėti, kad tik per viena dieną šis „specas“ iš žmonių išbūręs apie 130 litų“.
Vietinė „specė“ turėjo pasitempti. Kaip jai sekėsi konkuruoti, sunku pasakyti, nes informacijos apie tai Šiaurės Lietuvos metraščiuose nerasta.
Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas savo rinkiniuose saugo prieškario žurnalisto J. Žymanto juodraščių sąsiuvinį, kuriame suradau štai tokią pastabėlę: „Gruodžio mėnesio 20 d. iš Žagarės išvažiavo burtininkas „chiromantas“. Žagarėje išbuvo apie savaitę laiko ir nemažai išviliojo pinigų iš įvairaus plauko žmonių“. (1933 m. Žagarė.) Galima manyti, kad stebukladariai apsilankydavo kiekviename miestelyje, bažnytkaimyje. Buvo paklausa, atsirado ir pasiūla.
Prasidėjus ketvirtajam dešimtmečiui visą civilizuotą pasaulį ištiko ekonominė krizė, tačiau burtininkai sunkmečio nepajuto. Galbūt net atvirkščiai – jie tapo labiau paklausūs, laukiami.
Žmonės ėmė labiau spaustis dažniau pasnikaudami, rūkydami savo tabaką ir gerdami šamarlaką, rečiau lankydavosi žydų parduotuvėse, bet stebukladarių paslaugų retas atsisakydavo.
To meto burtininkai kažkuo panašūs į dabartinius „kaučerius“ – gyvenimo mokytojus. Ateis chiromantas, atvers delną ir kaip iš knygos perskaitys, koks ilgas mūsų laukia gyvenimas.
(Antroji straipsnio dalis – kitose „Atolankose“)