Naujausios
Istorijos pradžia
Artėjo iškili jubiliejinė Lietuvos valstybės atkūrimo data – 2018 metai. Miestas gyveno ir artėjančio 780-ojo gimtadienio nuotaikomis 2016 metais. Kaip visa tai įprasminti, aktualizuoti, kaip susieti praeitį su dabartimi? Juk 1918 metais Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą pasirašė net keturi didžiavyriais tapę Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtiniai: Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis ir Jonas Vileišis. Neliko politinių virsmų nuošalyje Šiaulių atstovai ir 1990 metais.
Apie tai ir galvojome 2015 metais Šiaulių miesto savivaldybėje. Kokią įprasminimo formą pasirinkti – pavadinti gatvę, pakabinti mieste dar keletą atminimo lentų, išleisti knygą su istorikų komentarais, amžininkų atsiminimais?
Nutarta ieškoti įdomesnio sprendimo, kuris tarsi liudytų gyvąją miesto ir valstybės istoriją, numatyti vietą, kurioje susidurtų praeitis ir dabartis. Apsistojome ties ALĖJOS – gyvasties, žalumos, judesio variantu. Prisimenu, kaip mes, alėjos sumanytojai ir krikštatėviai: Stasys Tumėnas (tuomet ėjau Šiaulių vicemero pareigas), istorikas, Tarybos narys prof. Arūnas Gumuliauskas ir architektė, Administracijos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Stuopelytė-Mendoza, važinėjome po miestą, rūpinomės parinkti tinkamą vietą, galvojome, kad ji nebūtinai turėtų būti miesto centre, kad įamžinimo ženklas praplėstų Šiaulių kultūrines lankytinas, traukos vietas.Ypač šios idėjos laikėsi G. Mendoza, kalbėjusi, kad miesto centras-bulvaras ir taip per daug perkrautas paminklais ir lentomis.
Tada miestas nedisponavo tokiomis didžiulėmis biudžeto ir Europos fondų, projektų lėšomis kaip dabar, todėl puikiai supratome, kad grandiozinio projekto tuomet neįgyvendinsime, todėl ėmėmės taktinių veiksmų: galvojome savo darbus atlikti žingsnis po žingsnio: vienais metais pasodinti ąžuolus pirmiesiems 4 miesto signatarams, kitais metais – 1990 m. Kovo 11-osios signatarams, kurie į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti Šiauliuose: Romualdui Ozolui, Algimantui Sėjūnui, Donatui Morkūnui, Mindaugui Stakvilevičiui, Kęstučiui Lapinskui bei Virgilijui Kačinskui. Daugelį iš naujosios Lietuvos kūrėjų, signatarų, išrinktų Šiauliuose, vėliau pavyko prišnekinti dalyvauti Signatarų alėjos atidarymo šventėje.
Alėjos sumanytojų galvoje kirbėjo mintys, kad tai būtų ne vienadienis projektas, galvojome apie tai, kad Alėja turėtų būti tvarkoma, įveiklinama. Būtų gyva.
Alėjos atidarymo iškilmėse tada dalyvavo tuometinis Lietuvos Respublikos Kultūros ministras, kilęs nuo Šiaulių, Šarūnas Birutis. Ministras didžiavosi, kad yra baigęs Šiaulių Juliaus Janonio mokyklą, kurioje mokėsi ir visi keturi 1918 m. Nepriklausomybės akto signatarai. Jis sakė: „Šiauliai rodo gerą pavyzdį visai Lietuvai ir žengia priekyje“.
Atidarymo metu kalbėjęs 1990 m. Nepriklausomybės akto signataras Donatas Morkūnas šiauliečiams suformulavo nelengvą, įpareigojančią vertybinę užduotį – kurti tokią Lietuvą, „kokios norime, tik pirma turime išsiaiškinti, kokios norime“.
Šventės dalyvius sveikino miesto meras Artūras Visockas. Garbė kalbėti teko ir man, tuometiniam Šiaulių vicemerui. Matydamas išsivaikščiojančią Lietuvą, tada sakiau: „Šis renginys rodo, kad Šiauliams rūpi istorija. Signataras Steponas Kairys, buvęs Šiaulių gimnazistas, vėliau gyvendamas išeivijoje, rašė jaunimui, kad nors ir kur jie gyventų, reikia stengtis nepamiršti savo tėvynės, dirbti ir kurti Lietuvai. Kai šiandien iš mūsų šalies išvažiuoja tiek daug jaunų žmonių, kviečiu įsiklausyti į signataro kvietimą. Svarbu, kad nepamirštum savo tėvynės, savo miesto, savo kaimo ir sugrįžtum čia fiziškai arba darbais, prisidėjimu gyvenant svetur“.
Šventės metu buvo atidengta atminimo lenta, žyminti 1918-ųjų ir 1990-ųjų istorinius dokumentus bei juos pasirašiusiųjų asmenų vardus. Atminimo lentos autorius bei kūrėjas – šviesios atminties Šiaulių menininkas Darius Augulis. Išsakyta ir pasiūlymų, idėjų, kaip ateityje plėsti Alėjos idėją. Štai signataras Virgilijus Kačinskas pasiūlė Signatarų alėjoje įamžinti ne tik Nepriklausomybės akto, bet ir kitus asmenis, pasirašiusius labai svarbius Lietuvai dokumentus.
Prie šiauliečių signatarų atminties įprasminimo prisidėjo ir greta Lieporių parko įsikūrusios miesto mokyklos: „Saulėtekio“, Lieporių gimnazijos, Gegužių ir „Rasos“ progimnazijos bei Šiaurės Lietuvos kolegija. Atidarymo metu koncertavo „Saulėtekio“ gimnazijos folkloro ansamblio „Vieversėlis“, Lieporių gimnazijos tautinių šokių kolektyvas, o renginį vedė Gegužių progimnazijos direktorė, aktyvi žemaitė Silvija Baranauskienė ir skautų vadovas, istorijos mokytojas Seržas Staponkus, į renginį pakvietęs būrelį patriotiškai nusiteikusių moksleivių skautų.
Nėra abejonės, kad pagrindinis Signatarų alėjos akcentas – pasodinti ąžuolai ir atminimo lentos signatarams, kūrusiais, įteisinusiais Lietuvos valstybę. Tose lentose daug taupių, bet reikšmingų teiginių-įpareigojimų šių dienų jaunimui. Vieną jų, vertybinį įpareigojimą, pacituosiu. Signatarui Romualdui Ozolui (1939–2015) skirtą ąžuolą pasodino jo mokinys prof. Arūnas Gumuliauskas ir Bazilionų (Šiaulių rajonas) mokyklos direktorius, Romualdo Ozolo lituanistikos centro Bazilionuose steigimo koordinatorius Rimantas Gorys. O Atgimimo vieną iš kūrėjų signatarą R. Ozolą primena jo žodžiai, įspausti atminimo lentoje: „Tik viskam ryždamasis, gali tikėtis būti”.
Paminėįtas Signatarų alėjos 10-metis
Puiku, kad idėją parėmusi Lieporių bendruomenė iki šiol ja rūpinasi, čia organizuoja valstybei svarbių datų minėjimus, eisenas, į jas įtraukia aplinkinių mokyklų moksleivius, pedagogus.
2026 m. rugsėjo 18 d. Lieporių bendruomenės centras gražiu renginiu Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje paminėjo Signatarų alėjos 10-metį, kurį vainikavo pristatytu miesto 790-ajam gimtadieniui ir Signatarų alėjos 10-mečiui parengtu projektu „Atmintis vienija bendruomenę“, kurį finansavo Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Buvo išleistas informatyvus bukletukas, pristatyta darbštuolės alėjos fotometraštininkės Birutės Musneckienės fotografijų paroda „Signatarų alėjai – 10”.
Fotografė B. Musneckienė nuo pat alėjos atsiradimo pradžios nepraleisdavo nė vieno čia vykusio renginio, lijo ar snigo, ji fiksavo alėjos istoriją nuotraukose. Kad darbų fotografės archyve susikaupė daug, liudija iki šiol veikianti parodos ekspozicija. Joje eksponuojami darbai primena Signatarų alėjos – gyvosios Lietuvos istorijos ir mūsų pagarbos Nepriklausomybės Akto signatarams ženklus. Nuotraukose – 10 pasodintų ąžuolų, skirtų su Šiauliais susijusiems 1918 metų Vasario 16-osios ir 1990 metų Kovo 11-osios aktų signatarams atminti, sodinimo atspindžiai, dalyvių veidai, nuotaikos, šventės detalės.
Paroda sustiprina tikėjimą, kad lietuviui ąžuolas simbolizuoja stiprybę, ilgaamžiškumą ir tvirtas šaknis. Tokia yra ir mūsų valstybės istorija, auganti iš žmonių drąsos, atsakomybės bei pasiryžimo kurti laisvą Lietuvą.
Paroda kviečia prisiminti Signatarų alėjos atsiradimą, jos kūrėjus ir žmones, kurių atminimui ji buvo įkurta. Kaip kalbėjo parodos atidarymo metu Lieporių bendruomenės centro vedlė nepavargstančiokji Elvyra Užkuraitienė, kartu tai proga pasvarstyti, kaip saugome istorinę atmintį ir kaip perduodame ją jaunajai kartai.
Alėjos 10-mečio iškilmėse kalbėjo istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, išsamiai priminęs alėjos genezę; signataro Algimanto Sėjūno atstovė, Sąjūdžio Šiauliuose pirmeivė Irena Vasinauskaitė, perdavusi nuoširdžius signataro sveikinimus ir linkėjimus dalyviams, Regina Kvedariene , Lietuvos Respublikos Seimo nario Eimanto Kirkučio ir Europos parlamentaro prof. Aurelijaus Verygos padėjėja; meninės programos dalyviai: šokių kolektyvas „Gytarė“ (vad. Irma Katilienė), smuikininkė Emilija Petrulevičiūtė, meninio žodžio skaitovė Jolanta Uzkuraitienė.
Šiaulių istorinės atminties simbolis
Šiauliai skambiai paminėjo miesto 790-ąjį gimtadienį. Daug kukliau – Signatarų alėjos 10-metį, kuris, regis, buvo tik grupės Lieporių bendruomenės centro reikalas. Galima daug retoriškai kalbėti apie istorinę atmintį, priminti, kad praeitis stiprina dabartį, bet tai bus tik retoriniai obalsiai. Štai kodėl sugrįšiu ir akcentuosiu lieporiškių projekto pavadinimą „Atmintis vienija bendruomenę“.
Nebus tos geidžiamos Atminties, jei nebus susivienijusių bendruomenių, miestelėnų, tėvynainių. Ir ta vieta, kur visi susivieniję galime dalyvauti – Signatarų alėja – labai svarbus Šiaulių istorinės atminties simbolis, primenantis, kad istorine atmintis Šiauliuose neišnykusi, neužgesusi, tik ją reikia priminti, aktualizuoti. Tam, kad istorija nebūtų iškraipoma, trinama.
Tokių tendencijų, deja, kartais pastebime, nors nuo unikalios Signatarų alėjos įkūrimo Šiauliuose praėjo tik 10 metų. Viena detalė – džiūsta, nežaliuoja vienam signatarui skirtas ąžuolas. Ir taip norisi, kad Šiaulių savivaldybė tai girdėtų, matytų, įvertintų ir išgelbėtų ąžuolą.
––
Autorius – dr. Stasys Tumėnas, 2015– 2016 metų Šiaulių savivaldybės vicemeras, vienas iš Alėjos steigimo iniciatorių, 2016–2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys, laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys.