Naujausios
Šiaulių meno mokyklos fenomeno ieškojimai ir atradimai
Vladas VERTELIS
Gal prieš mėnesį Šiaulių universiteto leidyklos išleista Arūno Uoginto knyga „Menų fakulteto fenomenas (Šiaulių universiteto absolventai dailininkai (1972-2012)“ galėtų pretenduoti į geriausios šiaulietiškos metų knygos titulą, jeigu tokį kas sugalvotų įsteigti. Juolab kad tai viena iš nedaugelio paskutiniojo dešimtmečio knygų apie Šiaulius, liečiančių ir miesto tapatumo aspektus.
Knygos autorius žymus Šiaulių viduriniosios kartos dailininkas, universiteto Menų fakulteto docentas A.Uogintas sudėliojo įvairiapusį solidaus formato (287 psl.) leidinį.
Iš pirmo pavartymo – tai Menų fakulteto veiklos apžvalga, ataskaita su skaičiais, programomis, šaltiniais. ("Šiaulių universiteto Menų fakultete jau studijavo per 2600 studentų, daugiau nei 200 jų žinomi Lietuvos dailininkai, kai kurie pasiekė ženklių laimėjimų Europos vizualiųjų menų erdvėje").
Tai ir knyga apie fakulteto istoriją nuo 1972 m., „kai tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto piešimo, braižybos ir darbų specialybę baigė pirmieji 18 dailės mokytojų“. Vardydamas pirmųjų vardus, o kituose knygos skyriuose ir kitų metų absolventus, autorius neretai pasuka jų kūrybos ir gyvenimo takais.
Taip pat ši knyga - ir enciklopedija, nes skyrelyje „Biografijos“ sudėliotos kelios dešimtys fakulteto auklėtinių, menininkų biografijų, trumpų kūrybos vertinimų ir spalvotų kūrinių reprodukcijų: nuo Albino Kavaliausko 1972-aisiais iki Renatos Murauskaitės 2012-aisiais.
„Biografijų“ reprodukcijos kartu su spalvotomis įklijomis knygą daro panašią ir į meno albumą, suteikia jai solidumo ir reprezentatyvumo.
Tačiau didžiausia knygos paslaptis, na, ir vertė, slypi „fenomeno“ (Menų fakulteto fenomenas) paieškose. Apžvalginė leidinio struktūra trukdo užgimti platesniems dailėtyros tekstams, įžvalgoms ir apibendrinimams. Todėl autorius ir leidinio skaitytojas tenkinasi surastomis fenomeno detalėmis, iš kurių ir bandoma sunerti platesnei auditorijai suprantamą struktūrą.
Kitaip sakant, A. Uogintas ieško įrodymų, kad Šiauliuose (universitete) veikia ne tik Menų fakultetas kaip mokslo įstaiga, bet ir meno mokykla kaip meno ir kultūros reiškinys.
Labai vargti įrodinėjant nereikia, nes per 40 metų fakultetas į Lietuvą ir į pasaulį išleido didžiulį būrį kūrėjų, dailės pedagogų, kultūrininkų, kurie įvairiomis formomis ir skirtingais metodais įsilieja į šalies kultūros erdvę.
Kaip tik žymi knygos dalis ir skirta miestams ir miesteliams, kuriuose veikia Šiaulių meno mokyklos žmonės. Rokiškio dailininkų klubas „Roda“ ir jų garsusis langinių pleneras, Veisiejų, Žiemgalos plenerai, Dusetų dailės galerijos dailininkai, Biržai, Utena, Druskininkai... Kultūros misijos prasme Šiauliuose „pagimdytų“ inteligentų kūrėjų darbas provincijoje yra daug reikšmingesnis nei įsitvirtinimas tarp Vilniaus dailininkų.
Knygoje surasime ir keliolika pastraipų, skirtų amžinai Vilniaus ir likusio pasaulio santykiams, suponuojančiais labiau mentalinę nei struktūrinę centro ir periferijos problemą. Tai dar iš sovietmečio, kai sostinės dailėtyrininkai kartą per penkmetį desantuodavo į Šiaulius, kad ir po keliasdešimt metų memuaruose galėtų prisiminti, kaip sudirbinėjo provinciją.
Todėl ir šiais savos kultūros (savi kritikai, savi leidiniai) laikais tikėtis, kad kas nors kur nors, o ne šiauliečiai kultūrininkai išpopuliarins Šiaulių meno mokyklą kaip reiškinį, neverta. Posakis, kas pakels šuniui uodegą, šiame kontekste tikrai netinka, nes Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje erdvės vertinimams, apibendrinimams ir populiarinimui – į valias.
Kad ir paskutinės keturios universiteto Dailės galerijoje surengtos aukščiausios prabos meno parodos (šiauliečio Vaidoto Janulio konceptualios grafikos, vilniečių Mindaugo Skudučio ir Broniaus Gražio tapybos, druskininkiečio Andriaus Mosiejaus asambliažai) iliustruoja ne tik galerijos atgimimą ir solidumą, bet ir reprezentuoja dvi meno – Vilniaus ir Šiaulių – mokyklas.
