Sekiotoja

Sekiotoja

Vytautas KIRKUTIS

Ji visada šalia mūsų, su mumis, nė per žingsnį neatsitraukia. Nors atrodo, jog kažkur nubėgo, nuskriejo, pradingo tolių toliuose. Kiekviename žingsnyje ji neleidžia savęs pamiršti, mūsų mintis kreipia savo pusėn. Ji – nuolatinė mūsų palydovė, tylioji įkyruolė, priverčianti mus gręžiotis atgal.

Ji galėtų praeiti, nutolti, pasimiršti, nurimti. Galėtų ramiai tūnoti senose knygose, užrašuose, fotonuotraukose, prisiminimuose, daiktuose. Bet ne – vis kalbina mus, vis ką nors sako, vis primena, vis ragina atsigręžti ir vėl išvysti tai, kas jau bėgo nubėgo.

Iš tiesų jos nebėra, likę tik įvairių pavidalų atspindžiai, įrašai, ženklai, kurie žadina mūsų atmintį. Ne, ten mūsų nebėra, tačiau ten likusi dalis mūsų. Kartais liūdnai suvoki, kad ten jau likusi didesnė dalis tavęs, tavo minčių, tavo gyvenimo. Ir tu ten surandi daugiau draugų, pažįstamų, labai artimų ir brangių žmonių negu čia ir dabar.

Bandai rekonstruoti, atkurti, kad geriau suprastumei, kad ryškiau pamatytumei tai, kas nyksta būtojo laiko rūkuose. Statai paminklus jai, bandai ją nutapyti, įgroti į muzikos kūrinį, išsaugoti nuotraukose, kino kronikose, laiko raštuose. Užgriebi tik fragmentus, tik punktyrą, tik taškų liniją.

Ji tolsta, nyksta, trupa, bet kartais taip norisi, kad nors akimirkai priartėtų, dar pabūtų šalia. Nes ten, jos platybėse – mums artimi žmonės, mūsų tėvai, seneliai. Nes ten – ir mūsų vaikystė, kurios šviesa apšviečia visą mūsų gyvenimą.

Nuolat savęs klausi: kas buvo tuomet, kai dar mūsų nebuvo? O dar giliau į praeitį? O dar? Ir taip vis tolyn į laiko gelmes, kurios kas akimirką tolsta nuo mūsų. Ką gi ten matome? Ar tai, ką matome, iš tiesų buvo? Ar tai tik miražas?

O kartais, net nežinai, kaip ji atrodė. Neaprėpiami jos horizontai, išblukę vaizdai, likę tik mažučiai fragmentėliai – didelio paveikslo draiskanos. Bandymas atkurti praeitį labai panašus į dėlionę, kurioje kartais trūksta dalies figūrėlių. Žiūri į fragmentus ir bandai suprasti, kaip iš tiesų buvo. O kai supranti, niekas negali tvirtai pasakyti, jog tai – neginčijama tiesa.

Tokia jau ji, mūsų sekiotoja praeitis, kuri niekada nepraeina, visada būna su mumis, šalia mūsų, mumyse. Nors ir manome, kad ji tolo nutolo nebūtin...

__________________________

Straipsnius „Atolankoms“ siųsti elektroniniu paštu atolankos@skrastas.lt arba P. Višinskio g. 26, LT-77155 Šiauliai.