Naujausios
Sumanęs parašyti laišką Šiaulių „Atolankoms“, akimirką sustingau. Nes ūmai prabilo mano vidinis balsas, ir šūktelėjo: „Palauk, kodėl „Atolankoms“?! Dievaži, tikrai — kodėl?“ Mano vidinis balsas be reikalo nešūkčioja, tad sunerimau. O jis tęsė: „Juk galėtum parašyti ir kitiems regioninės kultūros leidiniams. Kad ir „Jurbarko laikui“, kur rašo tavo draugė Giedrimė Didžiapetrienė, ar Rokiškio „Prie Nemunėlio“, kur Alicija Matiukienė saugo Juozo Keliuočio palikimą ir laukia tavo laiškų“. Taip tarė balsas.
Tačiau... Ak, tas mano balsas! Po kelių tylos akimirkų jis ištarė jau daug ramiau: „Bet juk su Šiauliais tu dabar pabendrauji daug mieliau negu su Vilniumi ir Kaunu, ar ne taip?“
Vadinasi, tebus laiškas „Atolankoms“ ir Vladui Verteliui. Nes dingstis rimta – laikas man išpažinti savo seną regėjimą.
Šiauliai man šviečia kaip Pranciškaus Asyžiečio „Saulabrolio giesmė“. Kitados skaičiau ją apledijusia siela, vienuolyno celėje, skaičiau 1944 metų lapelį, paruoštą kapucinų vienuolio primicijoms, vadinasi, pirmosioms mišioms išeinant į apaštalavimo kelią. Tai buvo „jaunesnionjo brolio“, mūsų tėvo Stanislovo pasirinktas tekstas-kelias, pasirinktas visam gyvenimui. 2005 metų saulės atokaidos dieną, birželį, tėvą laidojant Paberžės šventoriuje, perskaičiau „Saulabrolio giesmę“ prie kapo duobės.
„Saulabrolio giesmėje“ sudėta „gyvybės-mirties“ misterija, visas dieviško žmogaus gyvenimas. Gyvenimas, verdantis saulės spinduliuose.
Taip verda ir Šiauliai.
Šiaulių saulės spinduliuose verda lietuvių civilizacija. Bent jau ji čia tikrai užvirė. Tiems, kas nesupranta Lietuvos lemties, to nesupras. Bet... turėtų akyliau pažinti saulės miestą – Šiaulius.
Senokai lioviausi stebėjęsis, kodėl Šiauliai pulsuoja kaip „saulės mazgas“ Lietuvos krūtinėje. Šiauliuose akivaizdus vidurys, vidurkis, centrinė svarstyklių padala. Argi gali būt kitaip, kai Vilniaus gatve lyg peiliu Žemaitija atriekta nuo Aukštaitijos? Argi gali būti kitaip, kai visi didieji Lietuvos rinkimai – Šiaulių veidrodis? Ir net kai prireikia būsimo Lietuvos prezidento, jo šlepetes randa vienoje iš Šiaulių gatvių!
Šiaulių apygardose biuletenių skaičiuotojai randa stebėtinus sutapimus su visos šalies galutiniais rezultatais. Žodžiu, sociologams reikia atidžiai stebėti Šiaulius, ir jie matys Lietuvėlės pokyčius. Paklaida būna labai nežymi.
Aš senokai pagavau Šiaulių saulės spindulį.
Latvija
Pirmiausia, pažvelkime į žemėlapį. Šiauliai – vienintelis mūsų didmiestis, arčiausiai pasislinkęs prie Latvijos. Ištiesei ranką, ir tu jau Latvijoje. Visas Šiaulių kraštas, visi jo keliai veda į Žiemgalą ir Kuržemę, o ten nuolat atkelti vartai.
Latvija lietuviams buvo brolių baltų tauta per amžius. Buvo ir darbo aruodas sunkiais laikais. O visą XIX–XX amžių ruožą Latvija – palankiausia mums kaimybė ir valstybė. Jos net negalime palyginti su jokio kito pasienio kaimyne ir valstybe – ji palankiausia. Pabudę šimtmečiu anksčiau negu mes, latviai pamokė mus. Paskatino pabusti ir prisikelti. Spauda ir knygos pamokė, dainų šventės pamokė, ūkininkavimas, o pagaliau – civilizacija. Latviai vis skatino ir skatino mus keltis, krapštytis akis, skubėti paskui juos.
Kas geriausiai šitai žinojo? Ne kas kitas – Šiauliai.
Miestai nėra dabarties padaras, jie kyla šimtmečius, jie sulydo šimtmečius. Šiandien tardami „Jelgava“ latviai tarsi ištaria ir „Mitava“. Žiemgalos ir Kuržemės hercogystės sostinė Mittau šešėlis guli ant latvių jausmų. Tai buvo galinga hercogystė, turėjusi kolonijas Afrikoje ir Karibų jūros pakrantėje. Tikra jūrų valstybė, kokia net Lietuvos imperija su stepėmis šalia Juodosios jūros niekada nebuvo. Mitava, Mintauja, Jelgava – ir hercogo rezidencijos rūmai. Dveji – Jelgavoje ir Rundalėje. Jelgavos centre tebestovi žiemos rezidencija, nors apniokota ir griauta Bermonto armijos, bombarduota Raudonosios armijos, aviacijos ir patrankų.
Pasiseka miestui ir kraštui, kai jis tampa sostapiliu, tampa amatų, verslo ir mokslo židiniu. Tokia tapo Mittau, Mitava, Mintauja, Jelgava. Šis miestas Šiaulių kraštui buvo net svarbesnis už Rygą.
Ne vien Šiaulių, o Lietuvos istorijoje Mintauja suvaidino išskirtinį gyvybės vaidmenį.
XVII–XVIII šimtmečiais, kai LDK grimzdo į sutemas, stipriausi mūsų žemių valdytojai, nusisukę nuo Lenkijos, gaudė manufaktūrų ir verslų, mokslo ir kultūros šviesos spindulius iš šiaurės. Mitavos Petrinos akademijos, tapusios Rusijos imperijos elitine gimnazija, šviesa kvietė šimtus lietuvių kaimiečių įžengti į mokslo ir civilizacijos rūmus. Būsimai Lietuvos valstybei ši gimnazija davė dešimtis valstybės vyrų. Kas jeigu ne Šiaulių kraštas pirmas gavo šią šviesą?
Padėję ant svarstyklių visą mūsų XX šimtmetį, matome, kad Sūduva ir Šiaulių kraštas tapo stipriausiais lietuvybės židiniais, iš kurių maitinosi Vilniaus ir Kauno lietuvybė. Ir kilo Lietuvos valstybė.
Šiauliškis Steponas Kairys, bene pagrindinis 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataras, sugiedojo savąją Saulabrolio giesmę, pasakydamas taip:
Kai budome, Šauliai nebuvo lietuviški; vienok jie buvo apsupti aukso žiedo – tyro lietuviško kaimo; paprasti kaimo berneliai, išalkę mokslo, žinių ir kultūros išmoko miesto civilizacijos, ir jie, išsimokslinę Mintaujoje, griebėsi Lietuvos valstybės. Šiauliai pradėjo lietuvinti Lietuvos pasaulį kartu su Suvalkais. Štai tas aukso fondas, pakėlęs Lietuvą.
Iš Šiaulių pašonės išniro ir Povilas Višinskis, ir Žemaitė, ir Šatrijos Ragana, ir Lazdynų Pelėda. O Maironis? Ir jis ne per toliausiai subrendęs. Ir šaulių-gynėjų pirmasis vadas Vladas Pūtvis-Putvinskis.
Bet laukė ir iššūkis: po 1915–1918 metų Karalių karo Šiauliams teko pakilti iš griuvėsių.
Iš karo griuvėsių pakilti padėjo Latvijos sūnus Karlis Reisonas.
Konstruktorius Karolis
Žmogaus proto ir rankų darbas siekia tvirtų pamatų. Tie pamatai turi būti rimta sąranga, konstrukcija, antraip mūsų žemės kelias bus bergždžias, išnyks mums pasitraukus į Anapilį. Tam ir skuba žmogus kurti tautinę kultūrą ir valstybinę civilizaciją, kad negyventų veltui.
Žodžiai „archeologija“ ir „architektūra“ kyla iš senosios graikų žodžio „archė“, reiškiančio „pradinę medžiagą“. Tokios medžiagos aistringų ieškotojų – drąsių ir darbščių vyrų – ypač reikia statant miestus ir kuriant valstybes.
Šiauliuose toks kūrėjas atsirado laiku ir vietoje.
Tai buvo latvis Karlis Reisonas, tapęs lietuviškuoju konstruktoriumi Karoliu.
K. Reisonas buvo daugiau negu inžinierius, daugiau negu architektas – buvo tikras civilizacijos pamatų konstruktorius. Tikras civilizacijos pamatų konstruktorius.
K. Reisonas toks ir buvo. Išaugęs ir subrendęs Latvijoje, išsimokslinęs Petrapilyje, jis atidavė savo gyvenimą Lietuvai. Be jokių garsių žodžių – darbais atidavė.
Jau 1922 metais K. Reisonas visa siela puola prie mūsų civilizacijos darbų. Ir ne kur kitur, o Šiauliuose. Šiauliuose jo proto, energijos ir rankų labiausiai reikėjo, nes miestas buvo gerokai suniokotas.
Vyriausias inžinierius ir savivaldybės statybų skyriaus vedėjas K. Reisonas Šiauliuose dirbo nelyginant griausmavaldis graikų dievas. Tas dievas buvo ir danguje, ir ant žemės, ir po žeme. Be jo žinios nepakibdavo elektros ir telegrafo-telefono laidai, neiškildavo pastatai, po žeme nebūdavo nutiesiamos komunikacijos.
Bet šalia to K. Reisonas – tikrų tikriausias architektas, jugendstiliaus šedevrų kūrėjas. Jo suprojektuoti namai net šiandien blizga Šiaulių karoliuose kaip perlai. Kilo iš jo minties ir brėžinių kino teatrai, turgaus halė, ugniagesių depas, bendrabučiai, „Birutės“ saldainių fabrikas. O ir Amatų mokykla nebūtų atsiradus be jo indėlio.
O labiausiai jo darbus vainikavo Šiaulių kultūros židinys – Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namai. Šie „Baltieji rūmai“ tapo Šiaulių pasididžiavimo ir viso krašto tvarumo židiniu. Tvarumo ypač nelaisvės metais, kai ant miesto nusileido okupacijų metai ir dešimtmečiai.
Šiauliuose K. Reisonas plušo iki 1930. Ar galėjo ilgiau, ar buvo reikalingas ilgiau? Žinoma! Betgi negalėjo Kaunas nepastebėti galiūno! Tokio žmogaus verktinai reikėjo ir valstybės sostinei kelti. Jo prireikė ne juokais – Lietuvos simbolio statybai, Prisikėlimo bažnyčiai. Lietuva norėjo katalikiškai atsidėkoti dangui už savos valstybės stebuklą, pasistatydama didžiausią moderniausią bažnyčią. Ir ji iškilo, iškilo prašaudama net Rygos bokštus.
Taip latvio, evangeliko ir liuterono projektas tapo ryškiausiu, aukščiausiu katalikiškos Kauno Lietuvos ženklu. Ženklu, puošiančiu valstybės dangų iki šios dienos.
Šiaulių Don Kichotas
Nūnai Šiauliuose Algirdui Juliui Greimui sugiedota gražiausia giesmė. Vyrui kaip kokiam Odisėjui, praleidusiam mieste ketverius atoilsio metus, kur pergyventa neganda, lyg ir per daug. Bet, matyt, ne per daug.
Ūsuota A. J. Greimo galva, su cigarete tarp vario lūpų, užkelta ant postamento Povilo Višinskio gatvėje. Deja, jau prie uždaryto Universiteto durų. Bet! Bet jau be jokio Universiteto šešėlio iškelti į dangų jo žodžiai ant plikos namo sienos. Lyg kokio apaštalo šūkis. Tai didžiulėmis raidėmis ant įtempto transparanto parašyti A. J. Greimo žodžiai: „Kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – žmogaus kultūra“. Tai bent... Net kvapą užima... Kokia beprasmybė! Žmogaus kultūra? Hm... Žmogus užstoja gamtą, užstoja šiandien ir patį žmogiškumą, virsta gyvuliu... Reikia paaiškinimo! Koks gudročius sumanė tokią kvailystę be paaiškinimo? Net Imanuelis Kantas, kurio pusėn, į Karaliaučių, važiuojame iš Šiaulių, sutriktų. Jis juk su klaustuku parašė: „Kas yra žmogus?“
Jeigu mūsų filosofas būtų žinojęs, kaip taip jį nuogai išrengs, būtų sočiai pasijuokęs! Prancūzijos padangėje, išgirdęs, kad tokia plika jo mintis pakabinta ant stalinistinės architektūros namo, tikrai būtų susiėmęs pilvą. Ir pakėlęs taurę burgundiško vyno. Centrinėje miesto alėjoje? Vilniaus gatvėje? Ar tik toji siena nebuvo naudojama šviesaus komunizmo propagandai? Matyt.
Bet – tegul nors taip apie pasaulinio garso filosofą sužinos dauguma šiauliečių, kurie apie jį nieko negirdėję. Juk pusę amžiaus anei žodžio, anei kvapo, o dabar – prašau. Tikras „apaštalas“.
A. J. Greimo mintį galima perskaityti ne tik pėstute pėdinant, bet ir ant ratų riedant. Tilžės gatve į pietus, link Karaliaučiaus. Vos pravažiavęs Dramos teatrą, stabtelėjęs ant pavojingiausios sankryžos – žvelk į dangų ir į kairę, skaityk. Bet! Pavojinga skaityti važiuojant, nes ant pėsčiojo žmogaus užlėksi, ar priekyje riedantį auto bakstelėsi. Bet – kultūros jėgą pajusk!
Užplūdus raudonajam marui, užgriuvus vokiečių okupacijai, A. J. Greimas Šiauliuose praleido ketverius metus. Kūrybingiausius metus išgyveno čia, kas galėtų pagalvoti. 1917 metais gimusiam vyrui išpuolė tas amžius, kai sielai pasiutiškai reikia kūrybos. Karo metai sproginėjo jo krūtinėje kultūrine ir patriotine veikla, mokytojavimu mergaičių gimnazijoje, o svarbiausia – rašymo valandomis. Mušė į jo galvą geriausios mintys, jis rašė ir rašė. Ir kartu su bičiuliais pradėjo leisti žurnalą „Varpai“, kuris prašovė Vilniaus, o ir Kauno kultūros šulų leidinius. Pirmajame „Varpų“ numeryje A. J. Greimas paskelbė rašinį apie Don Kichotą. O, koks tai stebuklėlis! Parašė ir apie Kazio Binkio, išėjusio Anapilin, kūrybą, – o, kokia tai buvo gaiva.
Lygiai po 40 metų Vilniaus universiteto profesorių skaitykloje skaičiau „Varpus“ su A. J. Greimo paradoksais apie Don Kichotą kaip apie Saulabrolį. Už langų lingavo L. Brežnevo epochos sutemose Universiteto beržas, o Šaulių saulė kilo mano širdyje. Ir pats A. J. Greimas kilo mano pasaulyje kaip tikras Šiaulių Saulabrolis.
O dabar – kas dabar?
Dabar reikėtų aprašyti apie naujus laisvės metus.
Apie 1989 metais atgimusius „Varpus“ parašyti, vadinasi, ir apie Sąjūdį. Parašyti apie Inžinierių namus ir šviesųjį Vytenį Rimkų. Ir apie legendinį plaukimo trenerį Apolinarą Dambrauską parašyti. Šis, pirmasis mano treneris, regis, 1967 metais iš Vilniaus išvyko į Šiaulių „Delfino“ baseiną ir išplukdė į gyvenimą tūkstančius Šiaulių krašto vaikų.
O apie Vilių Puroną – argi neparašius? Jis išplukdė miesto veidą į šviesiuosius vandenis.
Jūsų –
Arvydas JUOZAITIS
2024 metų rugsėjo 1 d.