Naujausios
„Supranti, jau 1988 metų birželio pradžioje R. Ozolas numatė, kad LPS iniciatyvinė grupė gyvuos iki spalio mėnesio. Gi taip ir nutiko...“, – nuoširdžiai savo atradimu pasidalino signataras. Spalio 22–23 dienomis Vilniuje įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas suformavo organizacijos struktūrą. Tačiau Lietuvos Mokslų akademijoje įsteigta pirmoji iniciatyvinė grupė visiems laikams įžengė į Lietuvos Atgimimo istoriją, o birželio 3 – oji paskelbta Sąjūdžio diena.
Yra išlikę unikalūs filosofo tekstai, liudijantys jo analitinį protą, dešimtmečius siekiančias įžvalgas, kurios tų pamąstymų atsiradimo laiku amžininkams galėjo būti nesuprantamos ar net nerealios. Tačiau gilesnės R. Ozolo rašytinio paveldo studijos suponuoja mintis, kad signataro gebėjimas numatyti Lietuvos ir pasaulio raidą, gana tikslios jo strateginės prielaidos, padėjo iškilti talentingiems taktikams. Pastarieji, stumtelėję į šoną mąstytoją, galėjo keisti ir įgyvendinti pačių stipriai pakoreguotas strategines kryptis. Sakyčiau, jau pirmosiomis Aukščiausiosios Tarybos [Atkuriamojo Seimo] darbo dienomis valstybėje ėmė tarpti makiavelizmas t.y. tokia politinė doktrina, kuri yra paremta principu „tikslas pateisina priemones“. Paprasčiau – tai tokios nerašytos taisyklės, kuomet galima nepaisyti jokių skrupulų, naudoti klastą, veidmainystes, emocinį šantažą, net smurtą. Todėl dažnai, diskutuodama su draugais apie visuomeninio-politinio gyvenimo raidą, aš visada prašau prisiminti, ką tais klausimais sakė ar mums parašęs paliko Romualdas Ozolas. Tiesiog norisi įsitikinti – Lietuvoje dar nėra taip, kad valdžios galias gavę politikai vieną galvoja, kita viešai sako, o daro kaip savai chebrai naudingiau. Reikia pavyzdžių?
Veidaknygėje klaidžioja unikali Sąjūdžio kūrėjo R. Ozolo citata, kuria dalijasi socialinių tinklų komentatoriai:
“Turi būti sukurta lietuviška mokykla, kuri dvasią ne niokotų, o ugdytų ir ugdytų ne bet kokią – lietuvišką. Turi būti padėti pagrindai lietuvių tautos kultūros atgimimui ir tokiam ugdymui, kad ji būtų pajėgi reprodukuotis kaip tautinė kultūra. Ši kultūra turi pagimdyti meną, kuris remtųsi ne melu, o tiesa, ir reikštų gyventi norinčios bei džiaugsmingai gyvenančios tautos dvasios sielą“. [„Tautinis mentalitetas : istoriofilosofiniai apmąstymai“, 1989m.]
Ar pavyko? Lietuvos politiniame gyvenime pragmatiškiems taktikams išstumdžius į pašalius strategus –idealistus, signataro R. Ozolo įžvalgos, sąlygojusios valstybės tautinės kultūros ir sklandžios nacionalinės švietimo sistemos klestėjimą, liko neįgyvendintos. Kodėl taip atsitiko?
Visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį tik ir girdisi skambių švietimo sistemos reformų pavadinimai: tautinė, profilinė, krepšelinė...Kol sulaukėme gana kosmopolitiškų, kitoms šalims įprastų ir tinkančių naujovių – žinių patikrinimo rinkinių. Tradicinių egzaminų sistemoje įsipynė – „tarpiniai“ , o pagal jiems rengti paruoštas mokomąsias programas dar nė vadovėliai neišleisti.
Ne veltui sakoma, kad žuvis pūna nuo galvos. Gal dėl šios priežasties reformų iškankinta sistema liko be Švietimo ministro? Artėja baigiamieji egzaminai bendrojo lavinimo mokyklose, į aukštąsias ir specialiąsias mokyklas plūstelės naujokų banga, o nuolatinio ministerijos vadovo net neieškoma.
Apie tautines mokyklas nė pasvajoti nebelieka jėgų, kuomet Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė paskiriama švietimą kuruoti. Nežinau, kokiu genijumi reikia būti, kad gebėtum tvarkytis dviejose sudėtingose srityse. Ponia savo ministerijoje per jai skirtą kadenciją nesugebėjo socialinės atskirties sumažinti. Bene pusė milijono Lietuvos piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Be to, nederėtų pamiršti, kad M. Navickienė atstovauja partiją, kurios prioritetų sąrašuose šeimos sampratos deformacijos, istorinio paveldo niokojimas bei naikinimas, gimtosios kalbos skurdinimas ir t.t.
Na, nėra Tautinės mokyklos mūsų šalyje. Gal vienoje kitoje ugdymo įstaigoje ir rastume kokią užuomazgą, kuri priklauso nuo pavienių lituanistikos, etikos, tikybos, dailės ar kt. pedagogų asmeninių iniciatyvų. Draudimų ir vienadienių reformų vajai veja mokytojus iš darbų, moksleivius ir jų tėvus iš Tėvynės, o kai jau nebelieka vaikų net vadinamiesiems multifunkciniams centrams, regionuose švietimo įstaigos tiesiog uždaromos.
Labai trūksta Lietuvai Romualdo Ozolo ar į jį panašių sekėjų, nebijančių liudyti tautinės kultūros agonijos. Dažnai pagalvoju, kad sovietmetyje jautresni žmonės galėjo prarasti protą ir viltį išlikti. Buvome okupuoti, o kolaboruojanti valdžia cenzūravo tikėjimą, žodžio laisvę, spektaklių, koncertų repertuarus ir t.t.
Su kuo dabartinis Kultūros ministras Simonas Kairys kolaboruoja? Kai tik prasižioja vyras, tuoj nustebina į prosovietinę panašia leksika ar elgesiu, nederamu Nepriklausomos valstybės tarnautojui. Patys ministerijų biurokratai nė nebejaučia, kad nešioja savyje po vidinį cenzorių, įtakojantį jų darbinę veiklą. Lietuvos kultūros darkytojų paniekintas pasaulinio garso režisierius Rimas Tuminas paskutiniojo savo žemiškojo jubiliejaus proga išgirdo artimojo užsienio teatro aktorių kolektyvą lietuviškai dainuojant „Dangus tau dovanojo aukštį“, o gimtosios šalies kultūros kuratorius jam mestelėjo palyginimą... su girtu rusų kareiviu...
Kaip vertinti savivaldos politikų elgesį? Kokiai valstybei jie dirba? Konservatorių liaupsinamas Vilnius randa pinigų pusplikių asmenų pasidemonstravimams remti, stadiono statybai, tačiau rikiuoja į eiles neįgalius asmenis, kad šie dėl lėšų stokos iki mirties lauktų asistentų- pagalbininkų, sumažinančių kenčiančiųjų atskirtį nuo civilizacijos.
Visai neįmanoma paaiškinti, kodėl ant pačių gyventojų privatizuotų butų namo sienos neleidžiama net už savus pinigus pasigaminti ir pakabinti kaimyno, mylimo aktoriaus Regimanto Adomaičio atminimo lentos. Iš sostinės „ištremti“ „Vyčio“ skulptūra, Justino Marcinkevičiaus ir Antano Smetonos veiklą įamžinantys paminklai. Tiesa, pastarieji rado vietą kitose savivaldybėse, juos priglaudė regionų žmonės. Kai valdantieji skęsta narciziškoje didybėje, žinomų, Lietuvą garsinusių žmonių atminimo įamžinimu rūpinasi šeimos. Taip Panevėžyje iškilo Donato Banionio talentą liudijanti skulptūra. Ir taip toliau...tyliai toleruojame pačių renkamų veikėjų mums brukamą tautinę degradaciją.
Įdomu, kokia bus Lietuvos rašytojų sąjungos, kūrybinių, pilietinių organizacijų reakcija į dar vieną akiplėšišką Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nutarta panaikinti Vinco Mykolaičio – Putino ir Vinco Krėvės – Mickevičiaus butuose veikusius memorialinius muziejus. Po euroremontų patalpose bus įsteigti reprezentaciniai butai iš užsienio atvykstantiems rašytojams pagyventi. Kur padės istorinius daiktus – baldus, knygas, rankraščius, asmeninius kūrėjų daiktus sostinės politikai dar nenusprendė. Todėl GALIMAI gresia relikvijų sunaikinimas. Be to, tų dviejų rašytojų likimus Vilniaus galvos ciniškai supynė su sovietų saulę į Lietuvą gabenusio, politikavusio ir su okupantais kolaboravusio poeto Antano Venclovos nekilnojamojo turto paskirties reforma.
O gal reiktų atsakyti bent sau: su kuo kolaboruoja Lietuvos valdžia, niekinantį talentus, chamiškai besielgianti su tautinės minties puoselėtojais, apdovanojanti premijomis besityčiojančius iš valstybinių simbolių? Tarkime, atėjo laikas grąžinti patiems jų taip noriai kitaminčiams, asmeninę nuomonę turintiems žmonėms lipdomą „vatninkų“ pravardę? Kodėl? Pagalvojau, kad po 2024-ųjų prezidentinių rinkimų, kuomet valdantieji ir juos aptarnaujanti informacinė propagandinė sistema Lietuvoje „vata“ aplipins jau šimtus tūkstančių šalies piliečių, skerdikas Volodia iš anapus sienos patikės, kad jau pakankamai rėmėjų savo taip nekenčiamos valstybės viduje turi...
Buvęs pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, kuravęs švietimą ir kultūrą, R. Ozolas turėjo tokią viziją:„ Kultūra turi pagimdyti meną, kuris remtųsi ne melu, o tiesa, ir reikštų gyventi norinčios bei džiaugsmingai gyvenančios tautos dvasios sielą“. Kiek vatninkų valdžios struktūrose turėjo prisiveisti, kad būtų sudarkyta Tautinė mokykla ir kultūra?
–
Kuo tikėjo Romualdas Ozolas?
Žmonės, atidžiai analizuojantys Sąjūdžio idėjinio lyderio signataro R. Ozolo rašytinį palikimą, suranda tiesiog pranašiškų filosofo įžvalgų. Jo paties įkurtame istorijos ir kultūros žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ Nr.2[44] išspausdintas toks 1986-aisiais gruodžio 9 dieną užrašytas ateities nuspėjimas „Kuo aš tikiu. Pasaulis ir Lietuva 2025 metais“: „Tikiu, kad pro nesudygusius termobranduolinius grybus išeisime į metacivilizacijos erdvę. Pasaulį tvarkys SNO ir pasaulinė vyriausybė. Tautos toliau tobulins savo geoetnologines savybes ir mokysis gyventi stabiliuose parametruose.
Tikiu, kad per visą pasaulį nepersiris geltonoji ar juodoji banga, bent jau taip, kaip persirito baltoji, ir rasių erdvės išliks iš esmės nepasikeitusios. Žymiausių pakitimų, matyt, galima tikėtis Azijoje, nes ji kol kas labiausiai neazijatiška, ir Amerikoje, kuri į deramą vietą iškels raudonąją rasę. Tie pakitimai nulems būsimąjį pasaulio vaizdą.
Nuolat grės didelio mąsto rasių susimaišymo pavojus, gimdantis tokius konglomeratus, kaip Pietų Amerikos tautos arba azijatiniai [totorių kraujo turintys] rusai, kurie priešingai nei jų indoeuropietiškieji tautiečiai, rimti ir pastovūs, yra dvasiškai nesubalansuoti, mesianistinio tipo svieto perėjūnai.
Nuolat grės visuotinis totalitarizmo išplitimas – tiek pasaulinės valstybės pavidalu, tiek ir kaip kovos su tokia valstybe būdas, besireiškiąs terorizmu, tampančiu netgi ištisų tautų ir regionų gyvenimo būdu. Fašizmas kaip ideologija daug kam bus labai priimtina, ypač jaunystės metais. Su metais dauguma šių žmonių taps komunistais.“
Gana tiksliai R. Ozolas spėjo pasaulio algoritmus beveik keturiems dešimtmečiams į priekį. Pasikeitė tik pavadinimai. Buvusi Suvienytųjų nacijų organizacija [SNO], dabar Jungtinių tautų organizacija [JTO], iš tiesų bando atlikinėti savo svarbiausiąją misiją, dėl ko ir buvo 1945 – aisiais, po Antrojo Pasaulinio karo, įkurta. 193 valstybes vienijančios organizacijos [gen.sekretorius Antono Guterres] tikslas yra palaikyti tarptautinę taiką ir siekti tarpusavio bendrystės. Šiuo metu tai yra didžiausia ir labiausiai pasaulyje žinoma tarptautinė organizacija – vienintelis tokios apimties tarpvalstybinis darinys, kuriame tariamasi dėl pasaulinio saugumo, ekonominio bendradarbiavimo, sveikatos, ekologinių ir kitokių visoms valstybėms svarbių problemų.
JTO bando užkardyti 3- iąjį pasaulinį karą. Įvairiuose regionuose nuolat žiebiasi kovų židiniai. Ukraina. Gazos ruožas... Diktatoriški Šiaurės Korėjos režimo kėsinimaisi į Pietų Korėjos Nepriklausomybę, Kinijos kovinių pajėgų demonstracijos prie Taivano krantų... Tarsi didysis tautų persikraustymas į Europos žemyną plaukia, bėga, skrenda karo ir ekonominiai pabėgėliai iš Afrikos ir Azijos. Jungtinės Amerikos valstijos vis tebestato didžiąją sieną, kad atsitvertų nuo geresnio gyvenimo ieškotojų iš Meksikos. Rusijos žemėmis driekęsi mongolų-totorių ordos vietiniame geno fonde paliko gilų pėdsaką, todėl rusai nuolat kėsinasi į svetimų valstybių teritorinį vientisumą, siekdami teroristinių – grobikiškų tikslų.
JTO priklausančios valstybės, susirinkusios į aktualius sambūrius, tėra pajėgios tik konstatuoti situaciją, įvertinti padarinius ir pasiekti daugumos dalyvių sutarimą. Tačiau ne visuotinį. Tarkime, Jungtinių Tautų asamblėjoje priiminėjant rezoliuciją dėl Rusijos armijos išvedimo iš Ukrainos teritorijos tik 6 šalys iš visų 193 palaikė agresorę [įskaitant ir pačią Rusiją].
Taigi, mažne 200 pasaulio valstybių jungiančioje organizacijoje jau beveik keturis dešimtmečius formuojasi R. Ozolo prognozuotos pasaulio valdymo tradicijos, kuomet bandoma visuotinai susitarti dėl gyvybiškai svarbių žmonijos egzistavimo klausimų.
Karas Europoje – šiandienos aktualija ir svarbiausioji veikimo sfera. Prieš 20 metų, 1994 – aisiais signataras Romualdas Ozolas straipsnyje „Ukraina – Europos ateities garantas“ rašė: „ Pasaulio demokratizuoti nebus įmanoma, kol nebus demokratizuota Rusija. Demokratizuoti Rusijos nepavyks, kol ji iš eurazinės netaps europine valstybe. Europine valstybe Rusija netaps tol, kol nuo jos neatsiskirs Ukraina kaip nepriklausoma valstybė. Greta Lenkijos tapdama antra laisva didžiąja slavų valstybe Ukraina galėtų sunaikinti rusiškąjį imperializmą ir padėtų trečią tikrai laisvą slavų didžiavalstybę – Rusiją. Vienai Rusijai to niekada nepavyktų padaryti – gera valia ilgaamžių imperialistinių tradicijų paprastai neatsisakoma, imperialistiniai siekiai paprastai yra sunaikinami panaikinus jų galimybes. Tai padaryti gali tik Ukraina, padedant visoms šitai suprantančioms ir kartu su Ukraina veikti galinčioms valstybėms.“
1991 metais Ukraina paskelbė Nepriklausomybę. Tačiau 2014-aisiais Rusija pradėjo sekinančią Ukrainos Donecko ir Luhansko sričių, Krymo pusiasalio okupaciją. Trečius metus tęsiasi visa naikinantis karas Ukrainos žemėje. Šimtai tūkstančių žuvusių ukrainiečių kraujo siena atitveria Europą nuo rusiškojo maro. Todėl būtų logiška, kad kiekvienas JTO posėdis tarsi malda prasidėtų Europos valstybių iš NATO Rytų bloko priminimu apie 1994-ųjų Budapešto memorandumą. Pagal minimą susitarimą, Ukraina perdavė visą savo teritorijoje turėtą branduolinę ginkluotę Rusijai, o už tai gavo šios, JAV, Jungtinės karalystės, o atskirais pareiškimais ir Prancūzijos bei Kinijos garantijas į valstybės Nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, ekonominę paramą.
Signataras R. Ozolas visos Europos stiprybę ir išlikimo perspektyvas siejo su demokratinių pasaulio valstybių pastangomis „sunkumus įveikti tveriant Vidurio Europą“. O toje vidurio Europoje, greta didžiųjų ES senbuvių yra ir kandidatė į tarptautinius ekonominius bei gynybinius aljansus – Ukraina.
–-
Kuo plačiau studijuoju R. Ozolo rašytinį paveldą, tuo suprantamesnė tampa šiandiena. Todėl tenka dar kartą kviesti: pasikartokime rašytinį filosofo palikimą ir susigrąžinkime šį signatarą iš istorinės užmaršties paribio. Geopolitinė situacija verčia nebeieškoti kaltų, kas jį ten nustūmė ir stengiasi, kad taip ir liktų. Patys kalti, kad leidžiame ignoruoti verčiausius.
Šiemet minėsime Baltijos kelio 35- metį. Sąjūdžio gimtadienio išvakarėse, vartydama R. Ozolo raštų tritomį, perklausydama kai kuriuos signataro pasisakymų įrašus, atradau dar vieną, giliai ozolišką pamąstymą. Baltijos kelyje, švenčiant šios akcijos dvidešimtpenkmetį, vienoje paskutinių savo viešų kalbų, Nepriklausomybės akto signataras R. Ozolas jautriai priminė: „ Tiesa. Vienybė. Baltijos kelias... Niekas geriau šitų žodžių neišaiškino ir vaizdu, ir prasme. Vienybė – tai dvasinė jungtis. Šituo Baltijos keliu išėjome iš didelės ir sunkios priklausomybės į laisvę. Nuėjome tolokai. Iki Lamanšo. Ir už jo. Iki Pirėnų. Ir už jų. Laikas suprasti, kad laisvės pasaulyje yra tiek, kiek jos yra tavo Tėvynėje. Išėjimo kelias – taps grįžimo keliu. Baltijos kelias – pavyzdinis principas: išėjai, kad sugrįžtum. Niekada neužmirškite to...“
Manau, kad taip ir atsitiks.
