„Revizorius“, žalieji ir programėlė

„Revizorius“, žalieji ir programėlė

Min­tys po prem­je­ros

„Re­vi­zo­rius“, ža­lie­ji ir pro­gra­mė­lė

Vla­das Ver­te­lis

Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lio Ni­ko­la­jaus Go­go­lio „Re­vi­zo­rius“ (re­ži­sie­rius Ai­das Gi­nio­tis) prem­je­ra, įvy­ku­si šeš­ta­die­nį, pust­re­čios va­lan­dos juo­ki­no pub­li­ką, nors iš sce­nos ir skli­do per­spė­ji­mas: iš ko juo­kia­tės? Ar – ne iš sa­vęs?.. Ko­dėl ne­pa­si­juo­kus, kai pa­ti Kvai­ly­bė – ra­šo­ma iš di­džio­sios rai­dės. Ar­ba – kaip tei­gė Go­go­lis: „Jei Die­vas ret­kar­čiais neį­si­kiš­tų, žmo­nės žū­tų nuo sa­vo kvai­lu­mo.“

Įp­ra­tau, kad teat­ras pra­si­de­da nuo pro­gra­mė­lės, nes prieš kiek­vie­ną spek­tak­lį ver­ta pa­si­skai­ty­ti, nors, ro­dos, ir aiš­ku, kur ei­ni, bet daž­niau­siai su­klys­ti. Pa­vyz­džiui, Šiau­lių dra­mos teat­ro pir­ma­ja­me se­zo­no prem­je­ri­nia­me spek­tak­ly­je „Min­dau­gas“ ne­daug Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, o „Re­vi­zo­riu­je“ – pa­to­bu­lin­tas ge­nia­lios N.Go­go­lio ko­me­di­jos va­rian­tas. Pa­ra­šy­ta, kad šiau­lie­čių „Re­vi­zo­rius“ lyg ir ne N. Go­go­lio, o pa­gal jį.

Kaip ir du vie­na­me. Di­des­nė­je pa­kuo­tė­je – de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pir­mo­sios pu­sės Ru­si­jos mies­tas, nuo ku­rio iki Eu­ro­pos šuo­liais dau­giau nė sa­vai­tė. Ten ir Go­rod­ny­čius – mies­to gal­va (ak­to­rius Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas), tei­sė­jas Liap­ki­nas-Tiap­ki­nas (Juo­zas Ži­bū­da) – šu­nų my­lė­to­jas, o teis­mo rū­mai šu­nim at­si­duo­da; Zem­lia­ni­ka ( Juo­zas Bin­do­kas) – jo va­do­vau­ja­mo­se me­di­ci­nos įstai­go­se li­go­nių kaž­kaip stai­ga su­ma­žė­jo, ne­lyg mu­sės...; mo­kyk­lų ins­pek­to­rius Chlo­po­vas (Au­ri­mas Pin­tu­lis) ir ma­ži val­džios žmo­nės Dob­čins­kis su Bob­čins­kiu ( Jo­sif Ba­liu­ke­vič, Da­lius Jan­čiaus­kas.)

Šią šau­nią kom­pa­ni­ją, ge­nia­laus ra­šy­to­jo pa­ky­lė­tą iki ca­ri­nės Ru­si­jos api­bend­ri­ni­mo, iš­tin­ka ži­nia apie at­va­žiuo­jan­tį re­vi­zo­rių iš pa­ties Pe­ter­bur­go. Ta­da ir pa­si­ro­do be gra­šio ki­še­nė­je jau­nas ple­vė­sa Chles­ta­ko­vas ( Ar­nas Aš­mo­nas), ku­rį per­si­gan­dę mies­to tė­vai prii­ma kaip re­vi­zo­rių. Siu­že­tas vi­siems ži­no­mas, vei­kė­jai ta­po būd­var­džiais, pa­ts vei­ka­las tiek pla­tus, lai­ko tėk­mės iš­gry­nin­tas ir kartu gi­lus, kad, pa­žvel­gus į šu­li­nį, ga­li ma­ty­ti, kaip griuvo vals­ty­bės ir dar ke­lios be­treš­tan­čios lau­kia sa­vo ei­lės. Per­so­na­žų as­me­ni­nės sa­vy­bės ir jų poel­giai hi­per­bo­li­zuo­ja­mi, to­dėl tam­pa su­pran­ta­mi ir juo­kin­gi bet ku­riai au­di­to­ri­jai. Ko­me­di­jos ryš­kūs, cha­rak­te­rin­gi vei­kė­jai lei­džia ak­to­riams pa­nau­do­ti vi­sas meist­riš­ku­mo ga­lias.

Jei pa­žvel­gęs gi­liau to­je fan­tas­ma­go­ri­nė­je Go­go­lio fies­to­je ieš­ko­si žmo­gaus – bus ne tik links­ma, bet ir liūd­na, to­dėl ko­me­di­ja virs dra­ma, jei pra­plauk­si pa­vir­šium – pub­li­ka gar­siau kva­to­sis. Ta­čiau abiem at­ve­jais sėkmė/prasmė ga­ran­tuo­ta, nes ir lėkš­čiau­sio­je ko­me­di­jo­je ga­li­ma pa­klaus­ti kva­to­jan­čios pub­li­kos – iš ko juo­kia­tės, po­nai ir po­nios?! Iš sa­vęs juo­kia­tės...

Re­ži­sie­rius Ai­das Gi­nio­tis nuė­jo dar ki­tu ke­liu: įterp­da­mas laik­me­čio pa­dik­tuo­tų juo­ke­lių, mi­mik­ri­jų, su au­di­to­ri­ja pra­de­da ak­tua­les­nį ar­ba šiuo­lai­kiš­kes­nį dia­lo­gą. Ypač stip­rus kon­tak­tas su žiū­ro­vais už­si­mez­ga, kai sce­no­je pa­sigirsta keiks­ma­žo­džiai. Iš pra­džių ne­drą­siai, lyg ste­bint pub­li­kos reak­ci­ją. Pub­li­ka kva­to­ja, va­di­na­si, ga­li­ma daž­niau ir rie­biau. Taip pa­to­bu­lin­tas ir su­vul­ga­rin­tas N. Go­go­lio kū­ri­nys tam­pa la­biau su­pran­ta­mas, la­biau sa­vas.

For­mu­luo­tė „pa­gal...“ yra pa­to­gi, nes bet ku­rį kla­si­kos kū­ri­nį ga­li­ma suak­tua­lin­ti pa­gal die­nos dar­bot­var­kę ar pa­gal sa­vo įsi­vaiz­da­vi­mą, taip pri­trau­kiant dau­giau pub­li­kos, gal ma­nant, kad šių die­nų žmo­nės jau pra­ra­do ge­bė­ji­mą su­pras­ti nea­dap­tuo­tą teks­tą. Taip – grei­čiau, pi­giau ir kai, ne­sku­bė­da­mas žen­gi ko­ja ko­jon su mi­nia, bend­ra­žy­giams ne­lai­pio­ji ant kul­nų.

Ma­žes­nė­je spek­tak­lio pa­kuo­tė­je – ak­tua­li­jų pub­li­cis­ti­ka, pra­stos ži­niask­lai­dos ver­si­ja. Ja spek­tak­lis pra­de­da­mas ir bai­gia­mas, su­spau­džia­mas ir iš­sklei­džia­mas. Prog­ra­mė­lė­je re­ži­sie­rius paaiš­ki­na: „ Sta­ty­da­mas spek­tak­lį ieš­ko­jau tar­si ant­ro pla­no, ku­ris su­sie­tų vi­siems ge­rai ži­no­mą pje­sę su šian­die­na. Dėl to gre­ta N.Go­go­lio per­so­na­žų spek­tak­ly­je at­si­ra­do ra­di­ka­liai nu­si­tei­ku­sių žmo­ge­liu­kų ket­ve­riu­kė.“ Bū­tent tie ža­liai ap­reng­ti žmo­ge­liu­kai, kar­tais virs­tan­tys pa­ka­li­kais pim­pač­kiu­kais, skan­duo­ja šiau­lie­tiš­kos po­li­ti­kos at­pa­ži­ni­mo ženk­lus. Mies­te­lis. Pro­vin­ci­ja. Per­kas­tas mies­tas. „Kuo dau­giau chao­so, tuo, ro­dos, me­ras dau­giau dir­ba“. Su­de­gęs kan­di­da­to au­to­mo­bi­lis. Nu­sė­dę mi­li­jo­nai spor­to are­no­je. Ka­pi­nės uoš­vių že­mė­je. At­sa­kau už sa­vo žo­džius.

Dar re­ži­sie­rius paaiš­ki­na, jog jam svar­bu bu­vo pa­ro­dy­ti, kaip „kiek­vie­na­me mies­te, ypač ma­žes­nia­ja­me mies­te­ly­je, su­si­for­muo­ja įta­kin­gų­jų gru­pės, ku­rio­se vi­si vie­nas ki­tą pa­žįs­ta, iš­tei­si­na, pa­lai­ko“, kad mes net neį­si­vai­duo­ja­me, kaip kles­ti ko­rup­ci­ja ir ma­ni­pu­lia­ci­jos me­nas, jog, „at­ro­do, ne­beį­ma­no­ma iš­narp­lio­ti ko­rup­ci­jos maz­go į tie­sų siū­lą.“ Iš to, kiek pla­čiai ir gi­liai aiš­ki­na­ma šiau­lie­tiš­ko „Re­vi­zo­riaus“ es­mė, ga­li­ma su­pras­ti, kad ža­lie­ji žmo­ge­liu­kai tu­rė­jo tap­ti „su­per­mo­ment“ kli­jais, su­tvir­ti­nan­čiais vai­di­ni­mo kar­ka­są.

Ta­čiau, bent jau man at­ro­do, kad spek­tak­lis iš ke­lių su­dė­ti­nių da­lių ne­su­si­ly­dė į vien­ti­są re­gi­nį, tai – la­biau pa­tie­ka­las skir­tin­gų dydžių lėkš­tė­se – „pa­to­bu­lin­tas“ Go­go­lis, žmo­ge­liu­kų agitb­ri­ga­da ir pro­gra­mė­lė.

Iš tri­jų šio se­zo­no ma­ty­tų Šiau­lių dra­mos teat­ro prem­je­ri­nių spek­tak­lių dvie­juo­se triukš­ma­vo agitb­ri­ga­dos. Jei­gu „ Min­dau­go“ ( re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darns­tadt ) ra­guo­tų­jų ir ka­no­pė­tų­jų cho­ras pa­dir­bė­jo iš šir­dies, to­dėl įsi­lie­jo į spek­tak­lio vi­su­mą, pa­dė­da­mas kur­ti po­stmo­der­nų re­gi­nį, nes ir pa­ts bu­vo jo or­ga­niš­ka da­lis, tai „Re­vi­zo­riaus“ ža­lie­ji žmo­ge­liu­kai, skan­duo­jan­tys ak­tua­lius bei jau pa­se­nu­siu­s šiau­lie­tiš­kos po­li­ti­kos už­kei­ki­mus, la­biau iliust­ruo­ja pro­gra­mė­lė­je iš­gul­dy­tas an­ti­ko­rup­ci­nes te­zes, nei kuo nors su­stip­ri­na pje­sės po­vei­kį, anaip­tol – su­si­lpi­ni­na. Kaip ir fi­na­li­nė sce­na, kai Chles­ta­ko­vo tar­nas Osi­pas ( An­ta­nas Venc­kus), pa­mir­šęs vi­so vai­di­ni­mo me­tu ak­cen­tuo­tą žy­diš­ką tar­tį, lyg koks Pu­ti­no, Skver­ne­lio ir Kar­baus­kio klo­nas iš lie­tu­vių pa­go­nių die­vo Pi­ziaus bokš­to pra­by­la griaus­min­gu dik­ta­to­riaus bal­su, dar la­biau pa­ryš­kin­da­mas ta­kos­ky­rą tarp „Re­vi­zo­riaus“, ža­lių­jų ag­re­sy­vių­jų pa­ka­li­kų ir pro­gra­mė­lės. Ga­na drą­su, to­dėl Šiau­liuo­se spek­tak­lis bus po­pu­lia­rus, pub­li­ka juok­sis iš sa­vęs, nes mies­te­ly­je jau penk­ti me­tai vyks­ta pro­ver­žis: as­fal­tuo­ja­mos gat­vės, mirš­ta uni­ver­si­te­tas ir ruo­šia­ma­si sta­ty­ti pa­mink­lą Lais­vei, tik dar ne­ži­nia – ko­kiai?

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.

Sce­na iš spek­tak­lio „Re­vi­zo­rius“.