Naujausios
Rašytojas atskleidžia kūrybos paslaptis
Vytautas RAČICKAS – vaikų, jaunimo pasaulį gerai pažįstantis rašytojas, kurio knygas mėgsta ne tik tie, kuriems jos skirtos, bet ir suaugusieji.
Daugelis pamėgo „Zuiką Padūkėlį“, „Mano vaikystės ledus“, „Šlepetę“, „Mikę ir Juozapėlį“, „Šokoladą iki pirmadienio“ bei kitas jo knygas.
Kūriniuose keliamos opios šeimos problemos. Knygų herojai myli, neapkenčia, atleidžia, juokauja. Visai kaip ir tie, kurie jas skaito.
Gal todėl, Vytautui Račickui apsilankius Šiaulių krašto mokyklose, klausytojai jam turėjo tiek daug klausimų apie jo knygas.
Apie jo knygų herojus ir skaitytojus.
Klausimai bei atsakymai byrėjo ir Kuršėnų Stasio Anglickio mokykloje vykusiame susitikime.
Knygos personažas – išdykęs vaikas
– Manęs dažnai klausia, kodėl aš rašau vien tik vaikams?
Jiems turbūt rašau todėl, kad, baigęs universitetą Vilniuje, patekau į vaikų spaudą. Tais laikais ėjo vaikų laikraštis „Lietuvos pionierius“ ir žurnalas „Genys“. Aš iš pradžių dirbau „Pionieriuje“, o paskui – žurnale. Įpratau vaikams rašyti.
Dabar šių leidinių jau nebėra, o aš jokiame leidinyje nedirbu, tiktai rašau knygas.
O kokios mano knygos?
Moksleiviai: „Linksmos!“
– Taip, linksmos, nes pagrindinis mano knygos personažas būna šiek tiek arba gerokai išdykęs vaikas.
Toks, pavyzdžiui, yra „Zuika Padūkėlis“ – pirmoji mane išgarsinusi knyga. Ir „Šlepetė“. Ir mėgstamiausia mano knyga vaikams „Berniukai šoka breiką“ – ir Jakūbėlis yra velnių priėdęs. Ir kitos knygos, kurias bepaimtum, o ką bekalbėti apie „Šokoladą iki pirmadienio“ arba „Lukošiuką“, apie kurią vaikai sako, kad tai yra topinė knygutė.
Aš niekada sau nekeliu užduoties, kad sėsiu ir parašysiu vaikams linksmą knygą, o vaikai juoksis, kvatosis. Tiesiog taip išeina. Dažniausiai aš rašau apie liūdnus dalykus. Visai nelinksmus.
Šešios šlepetės
Aš papasakosiu, kaip atsirado „Šlepetė“.
Lengviausia rašyti, kai išgirstu gyvenimišką, tikrą istoriją. Paskui, kai rašau, ją truputį perdirbu, papasakoju šiek tiek kitaip, negu iš tikrųjų buvo. Taip atsitiko ir su „Šlepete“.
Dailininkė Irena, su kuria dirbau „Genyje“, vieną kartą per pietus, mums begeriant kavą, papasakojo tikrą istoriją, kuri atsitiko jos draugės Danutės šeimoje. O ta istorija tikrai nėra linksma. Ir negali būti linksma, nes viskas prasideda nuo skyrybų šeimoje.
Šešerių metų berniuko tėtis vieną dieną susikrauna į mašiną savo daiktus ir išvažiuoja gyventi kažkur kitur. Edvardukas lieka tik su mama.
Tėtis, beskubėdamas išvykti, pamiršta savo šlepetes.
Vaikas labai jas saugo. Jam atrodo, kad tėvas dar sugrįš – kaip jis gyvens be šlepečių? Bet labiausiai vaikui nesinori, kad apie tas skyrybas sužinotų kaimynai. Todėl išneša tėvo šlepetes už durų, padeda ant kilimėlio koridoriuje, kad jie praeidami matytų šlepetes ir manytų, kad viskas gerai.
Šitokia graudi istorija. Pagal ją aš ir parašiau nedidelį apsakymėlį ir išspausdinau „Genyje“.
O paskui atsitiko taip, kad pradėjau rašyti tęsinius – savotišką serialą, ir per pusantrų metų parašiau knygą. Kai ji išėjo, ją iškart visi pastebėjo, – ir vaikams, ir suaugusiems patiko. Gavau premiją už geriausią metų knygą.
Skaitytojai man pradėjo skambinti ir laiškus rašyti, kad reikėtų parašyti kitą knygą. Ir atsirado kita „Šlepetės“ istorija, kurią aš taip ir pavadinau: „Kita šlepetės istorija“. O paskui parašiau „Šlepetė 3“. Kurį laiką ir buvo trys „Šlepetės“. Skaitytojai ėmė man priekaištauti, kad trijų šlepečių nebūna – reikia rašyti ketvirtą.
Atsirado „Seni pažįstami, arba Ketvirtoji šlepetė“. Paskui – ir penkta – „Penktoji šlepetė plius“, ir visai neseniai, metų pradžioje, pati šviežiausia, – „Šeštoji šlepetė. Misija neįmanoma“.
Dabar yra trys poros šlepečių, ir kol kas ramu.
Kai pradėjau rašyti šitą knygą, abejojau, ar ką nors įdomaus parašysiu, kadangi išsisėmęs buvau. Bet paskui už kažkokio įvykio užsikabinau, ir man pavyko papasakoti labai, man atrodo, smagią, linksmą istoriją. Tiesa, šeštojoje knygoje herojams labai nesiseka. Tikiuosi, kad pradės sektis septintojoje, bet kada bus septinta – dar negaliu pasakyti.
Nusižudžiusios mergaitės dienoraštis
– Vyresniems gali būti įdomus „Nebaigtas dienoraštis“. Tai irgi pagal tikrą faktą parašyta knyga.
Iš tikrųjų tai buvo mano kurso draugės dukra. Šioje knygoje tikri yra keli dalykai: tai, kad tos Gailės mama akla ir kad iš nelaimės vietos pabėgęs šuniukas pražilo. Parbėgo pražilęs, nes jis, matyt, matė tą tragišką įvykį, kai mergaitė žuvo po traukinio ratais.
Tos nusižudžiusios mergaitės mama paskambino man ir sako: ar galėtum atvažiuoti pas mane, – mes pasikalbėtume, gal pavyktų parašyti knygą, kad kitos mergaitės nedarytų tokių nesąmonių, kokią padarė mano dukra.
Nuvažiavau. Pasikalbėjome. Aš supratau, kad ji daug ką nuslėpė, daug ko nepasakė. Galbūt ir gerai, nes būčiau parašęs tos mergaitės lyg ir biografiją.
Aš ryžausi pasakoti tos mergaitės lūpomis savotišką dienoraštį. Man iš tikrųjų, ko gero, pavyko.
Daug skaitytojų manęs klausė, ar tikrai buvau sutikęs tą elgetą, kuris man įsiūlė už tris litus nusipirkti kuprinę, o toje kuprinėje aš aptikau dienoraštį, mergaitės sąsiuvinį, ir pradėjau jį skaityti. To tikrai nebuvo, tai yra mano paties išmonė.
Kai išėjo ši knyga, labai ją skaito jaunimas. Gavau daug visokiausių laiškų, atsiliepimų. Labiausiai mane sujaudinęs laiškutis buvo labai trumpas – tik keli sakiniai. Maždaug toks: „Laba diena, rašytojau. Aš prieš dvi dienas norėjau nusižudyti, bet perskaičiau „Nebaigtą dienoraštį“ ir supratau, kokią nesąmonę būčiau padaręs.
Ta knyga išsaugojo bent vieną gyvybę. Vadinasi, buvo verta ją rašyti.
Graži meilės istorija
Pagal tikrą faktą yra ir knyga „Baltos durys“, parašyta didesniems paaugliams. Ji – apie jaunuolį, kuris įklimpęs į narkotikų, kvaišalų liūną ir niekaip negali iš jo išlipti.
Aš, aišku, negalėjau tiesiog iš lubų rašyti apie tai, kadangi jokios patirties neturėjau šioje srityje. Todėl nelengvai susiradau nuo narkotikų priklausomą jaunuolį, kuris man papasakojo savo gyvenimą. Paskui susiradau jo seseris, žmoną, mamą, ir supratau, kokia tai yra didelė nelaimė visai šeimai, visai giminei, kai atsiranda narkomanas giminėje.
Buvau ne vieną kartą nuvykęs į Meikštų dvarą (Ignalinos rajonas, – red. past.), – ten gydomi narkomanai. Tos ligoninės direktorius pasakė, kad labai mažas procentas pacientų išsikapsto...
Aš nenorėjau, kad knygoje vyrautų narkotikai, švirkštai, adatos. Tiesiog norėjau papasakoti gražią meilės istoriją, parodyti, kad tą meilę sužlugdė būtent narkotikai.
Skaudi tokia tema.
Lukošiuko istorijos
– O kaip kūrėte „Lukošiuką“?
– Pati pradžia buvo, kai mano vaikai buvo maži. Aš juos pasiimdavau iš darželio, vakare paguldydavau į lovą ir paklausdavau, kokią pasaką paskaityti. Jie turbūt šimtąjį kartą man pasakydavo: „Apie Lukošiuką“. Yra tokia lietuvių liaudies pasakos nedidelė knyga.
Paskui taip nutiko, kad kažkaip netyčia pradėjau apie Lukošiuką rašyti. Parašiau vieną istoriją, paskui antrą, trečią, – ir pasipylė kaip žirniai iš maišo tokios absurdiškos kaip kada istorijos.
– Ką šiuo metu rašote?
– Ką tik baigiau rašyti, labai greitai išeis apysaka paaugliams „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštinis su sliekais“. Dabar yra kūrybinė pauzė. Mąstau, – gal rašyti knygą paaugliams. Ir apie mažuosius skaitytojus mąstau.
Dabar rašau mintyse. Kai jau sunoks, kaip obuolys, kai pradės kristi nuo obels...
Nuo savęs neįmanoma pabėgti
– O kokia jums pačiam labiausiai patinka knyga iš jūsų parašytųjų?
– Negaliu taip labai išskirti. Man labai patinka „Berniukai šoka breiką“. Šiaulių dramos teatras yra pastatęs spektaklį pagal šitą knygą.
Na, jeigu mane kas nors vežtų į negyvenamą salą ir leistų pasiimti tik vieną knygą, aš pasiimčiau „Mano vaikystės ledai“. Yra tokia mano pusiau autobiografinė knyga, – joje labai daug yra mano paties vaikystės.
Apskritai, kokią knygą berašytum, nuo savęs pabėgti neįmanoma. Netgi girdėjau tokį sparnuotą posakį: ką rašytojas berašytų, jis visada rašo apie save. Gali rašyti apie šuniuką, apie nuskriaustą benamį, – vis tiek įdėsi savo jausmų, kažkokios savo patirties.
Kritikas Regimantas Tamošaitis yra pasakęs, kad absoliučiai geriausia mano knyga yra „Baltos durys“.
Nuomonės padeda kūryboje
– Rašote seniai. Ar, bėgant metams, skaitytojų poreikiai skiriasi?
– Vaikams svarbu rašyti apie tai, kas jiems galbūt sopa. Kartais aš paklausiu vaikų: kodėl skaitote mano knygas? Sako, – skaitau ir atrodo, kad čia apie mane parašyta. Svarbu, kad tekstas būtų, tarkime, linksmas, bet ir turėtų kažkokį socialinį užtaisą.
– O vaikų atsiliepimai padeda orientuotis kūryboje?
– Taip, žinoma. Kompiuteris – geras daiktas: jie tuoj savo nuomonę parašo kompiuteryje. Aišku, dažniausiai rašo tie, kuriems knyga patiko. Gal kam ir nepatinka, – juk knyga negali patikti absoliučiai visiems.
O šiaip, – skaito. Apie tokias knygas, kaip sakau, topines, „Lukošiukas“ arba „Šokoladas iki pirmadienio“, ne viena mama yra sakiusi, kad vaikas kitų knygų neskaito. O šitą knygą perskaitė ir apskritai pradėjo skaityti knygas.
Pirmosios perskaitytos knygos
– O kokią pirmąją knygą perskaitėte jūs?
– Tikrai žinau. Tai buvo Maironio poemėlė „Jūratė ir Kastytis". Aš ją skaičiau ne vieną kartą, kadangi vien ją ir teturėjau.
Kaime gyvenome. Buvo gal 1958-ieji. Aš ją skaitydavau, ir visą laiką, kai prieidavau prie tos vietos, kai Perkūnas sudaužo gintaro rūmus, man iš akių pradėdavo byrėti ašaros. Man labai būdavo gaila ir Jūratės, ir Kastyčio, ir tų gražių rūmų.
Vėliau skaičiau kitas knygas. Mėgau skaityti pasakas, paskui – nuotykių knygas, Žiulį Verną. Iš bibliotekos brolis parsinešdavo kupetą knygų ir liepdavo skaityti balsu.
Ypač skaitydavome rudenį, lapkričio, gruodžio mėnesiais. Vakarai – ilgi. Kaime gyvenome – tais laikais ne visur būdavo elektra. Radijas buvo ne pas visus, o televizorius, – ką ir kalbėti.
Knygų skaitymas būdavo toks didelis malonumas, kad mes jį pratęsdavome lovoje, kai tėvai liepdavo užpūsti žibalinę lempą ir eiti miegoti. Mes ir lovoje skaitydavome. Aš skaitydavau, brolis klausydavo, šviesdamas man prožektoriumi. Kai prožektoriaus šviesa pasidarydavo kaip pomidoras, brolis staigiai paimdavo papildomas baterijas, ir mes galėdavome toliau skaityti.
Toks buvo mūsų skaitymas.
Rašytoją klausinėjo Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklos moksleiviai ir žurnalistas Algimantas BRIKAS.
Algimanto BRIKO nuotr.
RAŠYTOJAS: Vytauto Račicko knygose gausu ryškių charakterių.
SUSITIKIMAS: Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklos moksleiviai kantriai lūkuriavo Vytauto Račicko autografo.
Autoriaus nuotr.