Naujausios
Didžiausią prisiminimų apie baudžiavą siužetų dalį būtų galima charakterizuoti kaip trauminės patirties liudijimus apie beteisę valstiečių padėtį bei patirtą fizinę ir psichologinę prievartą. Pasakota apie baudžiavos metu patirtą išnaudojimą darbu – sunkias darbo prievoles dvaro ūkyje. Ryškiausiai prisiminimuose akcentuota patirta fizinė prievarta, kuri reiškėsi įvairiomis fizinio pobūdžio bausmėmis: mušimu – dažniausiai plakimu, galūnių surakinimu kaladėmis, pasiuntimu dirbti ypatingai sunkius fizinius darbus ir t.t. Šios bausmės skirtos už įvairiausius prasižengimus, o jais galėjo būti: nepaklusnumas ponui arba dvaro valdininkui, vengimas atlikti darbo prievoles dvare, nepakankamas darbo našumas, dvaro ūkiui padaryti materialiniai nuostoliai ir t.t. Ypač žiauriai baudžiauninkai bausti už vagystes. Ne kartą paminėti atvejai, kai baudžiauninkui taikyta fizinė bausmė baigėsi suluošinimu ar net mirtimi nuo patirtų sužalojimų vėliau. Fizinių bausmių žiaurumą iliustravo pasakojimai apie tai, kad nebegalintys pakelti fizinių bausmių baudžiauninkai, sužinoję apie jiems skirta naują bausmę nuspręsdavo geriau nusižudyti nei atvykti į dvarą, kur jų laukė bausmės įvykdymas.
Pagrindinis neigiamas pasakojimų herojus buvo ne dvarininkas, bet įvairūs dvaro valdininkai, prižiūrėję baudžiauninkų darbą ir baudę juos fizinėmis bausmėmis. Atsiminimuose pasakotos istorijos apie sadistinių polinkių turėjusius dvaro valdininkus, kurie naudojosi kiekviena proga fiziškai bausti baudžiauninkus. Prie liudijimų apie prievartą reiktų priskirti pasakotas istorijas apie baudžiauninkų rinkimą į rekrūtus – tarnyba Rusijos armijoje.
Atidavimą į rekrūtus dvarininkas naudojo kaip bausmę ir susidorojimą su nepaklusniu baudžiauninku. Tarnyba kariuomenėje trukdavo iki 25 metų ir dažnai iš jos namo nebegrįždavo, todėl tai vertinta kaip bausmė tolygi pasmerkimui mirti.
Paskelbtuose prisiminimuose apie baudžiavą buvo pateikta nemažai faktų apie moterų patirtą seksualinę prievartą. Pasakotos istorijos apie ponus, kurie seksualiai išnaudodavo jiems patikusias merginas, o vėliau jas apvesdindavo su savo nuožiūra išrinktu vyru. Rasime liudijimų apie tai, kad baudžiauninkes seksualiai išnaudojo ir dvaro valdininkai. Pasakotos istorijos apie taip vadinamą „pirmosios nakties teisę“ – kad pirmąją naktį po tuoktuvių baudžiauninkė privalėjo permiegoti su savo ponu. Tiesa, pasakojantys šias istorijas tik tvirtino apie tai girdėję iš kitų. Reaguodamas į tokius liudijimus pats P. Ruseckas pastebėjo, kad jokios pirmosios nakties teisės dvarininkai neturėjo, tačiau dažnai pasitaikydavo dvarininkų ir jų tarnų, kurie nepaisė moralės normų.
Atsiminimai piršo mintį, kad dvarininkai skatino valstiečių alkoholizmą ir kūrė jam prielaidas. Teigta, kad baudžiauninkai girtuokliavo ne tik todėl, kad degtinėje „skandino“ savo sunkią dalią, bet todėl, kad patys dvarininkai, norėdamas užsidirbti iš degtinės, sukūrė prielaidas girtavimui: dvaruose gamino alkoholį ir steigė užeigas. Be to, didelės darbo prievolės taip slėgė baudžiauninko šeimą, jog neturintys su kuo per darbymetį palikti mažamečių vaikų, tvirtino buvę priversti vaikus užmigdydavo mažomis alkoholio dozėmis, kad galėtų eiti dirbti į dvaro laukus.
Surinktuose ir paskelbtuose atsiminimuose apie baudžiavą, galima rasti ir pasakojimų apie kontraversišką ponų elgesį, kai, baudžiauninko akimis, žiaurus ponų elgesys persipindavo su daromomis kvailystėmis. Pavyzdžiui, ne kartą papasakota istorija apie tai, kad ponas liepia valstiečiui įlipti į medį ir kukuoti, o po to jį nušauna kaip gegutę.
Viena iš tokių istorijų baigiasi tuo, kad ponas nušautam baudžiauninkui surengia iškilmingas laidotuves, kuriose dalyvaujančius baudžiauninkus muša, kad jie gedėdami vergtų. P. Ruseckas pažymėjo, kad toks pasakojimas Lietuvoje plačiai paplitęs ir jam atsiųstuose prisiminimuose pakartotas ne kartą. Taip piršta mintis, kad tokių atvejų išties galėjo būti. Šie pasakojimai, kuriuose ponų žiaurumas persipina su jų keistais poelgiais – tai liudijimų apie baudžiauninkų beteisiškumą dalis. Šį beteisiškumą liudijo istorijos apie tai, kaip naujagimį turinčios valstietės būdavo priverčiamos savo pienu maitinti pono šuniukus, o baudžiauninkai buvo keičiami į medžioklinius šunis arba žirgus.
Prisiminimuose apie baudžiavą galima rasti liudijimų apie gerus ponus, tačiau dažniausiai tokiu atveju tik teigta, kad ponas „nebuvo labai blogas“. Buvę baudžiauninkai geru dvarininką laikė tą, jei jis ar jo dvaro prižiūrėtojai netaikė perdėtos fizinės prievartos prieš kuo nors nusikaltusius darbininkus. Tačiau realaus „gero pono“ pavyzdžio pateiktuose atsiminimuose P. Ruseckas nerado, todėl gero dvarininko pavyzdį pateikė pats – papasakodamas istoriją apie Joniškėlio dvaro savininką grafą Ignacą Karpį, kuris pasižymėjo labdaringa veikla ir XIX a. pradžioje testamentu iš baudžiavos atleido 16 000 savo baudžiauninkų.
Lietuvos visuomenėje dominavęs požiūris, kad dvaras buvo lietuvių lenkinimo įrankis, masino išsiaiškinti lenkų ir lietuvių kalbų vartojimo dvaruose klausimą. Prisiminimuose tvirtinta, kad visi baudžiauninkai stengėsi nors šiek tiek pramokti lenkiškai, nes į nemokančius dvarininkai ir dvaro tarnautojai žiūrėjo nepalankiai, o lietuviškai su jais niekas nekalbėjo.
P. Rusecko parengtą atsiminimų apie baudžiavą knygą iš esmės visi sutiko palankiai – tiek visuomenė, tiek profesionalūs istorikai, kurie didžiausiu knygos privalumu regėjo atskleistą XIX a. lietuvio baudžiauninko kasdienybę. Tačiau pastarieji kartu pastebėjo, kad buvusių baudžiauninkų liudijimų mažai ir atsiminimų rinkinys pateikia tokį baudžiavos vaizdinį, koks yra pirmiausia buvusių baudžiauninkų palikuonių atmintyje, nes pasakojo baudžiauninkų vaikai ir anūkai. Be to, iš kartos į kartą perduoti pasakojimai apie nedorus ponus įgijo net pasakų pavidalą.
Šiaulių kraštotyros draugija nusprendė savo ruožtu organizuoti duomenų apie baudžiavą rinkimo kampaniją. Šį draugija išties jautė visapusiškos medžiagos apie baudžiavą stygių – tiek apie valstiečių gyvenimą baudžiavos metu, tiek muziejinių eksponatų prasme. P. Rusecko išleista knyga tik bendriausiai bruožais atskleidė baudžiavos Lietuvoje panoramą, tačiau joje iš esmės nebuvo liudijimų apie baudžiavą Šiaulių krašte. Tikėdamiesi šias spragas užtaisyti, Šiaulių kraštotyrininkai parengė ir 1936 m. visoje Lietuvoje išplatino anketą „Baudžiavos gadynė“, kurioje buvo daugiau kaip 70 klausimų apie įvairiausias baudžiauninkų gyvenimo puses: nuo darbo prievolių iki mitybos ir seksualinės prievartos. Iki 1940 m. Šiaulių kraštotyros draugiją iš visos Lietuvos pasiekė apie 60 užpildytų anketų.
Apie padėtį Šiaulių krašto dvaruose baudžiavos metu liudijo buvę Pakruojo, Klovainių, Pamūšio (Pakruojo r.), Raudondvario (Radviliškio r.), Saugėlaukio (Joniškio r.), Daunoravos (Joniškio r.) dvarų baudžiauninkai ir jų artimieji.
Šių anketų dėka galime pažvelgti kaip baudžiavą Šiaulių krašte prisimindavo jos amžininkai. Buvę baudžiauninkai pasakojo apie dideles darbo prievoles, nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo trunkantį darbą dvare, o nemaža dalis dar pridurdavo, kad savo laukams apdirbti likdavo tik naktis. Dažniausiai darbo prievolių dydis buvo neapibrėžtas. Tiesa, dalis apklaustųjų tvirtino žinoję apie jiems nustatytą darbo prievolių normą, tačiau tuo pat metu didžioji dalis pažymėjo, kad dvaro valdininkai šias normas „pamiršdavo“ ir priversdavo dirbti gerokai daugiau.
Išvengti darbo prievolių dvarui negalėjo niekas, o neatvykus dirbti į dvarą įprastai bausta fizinėmis bausmėmis. Pateisintas tik darbo dienos praleidimas dėl ligos, tačiau už praleistas darbo dienas tekdavo atidirbti. Baudžiauninkus slėgė ir nereguliaraus pobūdžio prievolės dvarui. Pavyzdžiui, žemės ūkio produkcijos gabenimas ne tik į artimiausius miestus, bet ir į toli nuo dvaro esančius uostamiesčius. Klausinėjami buvę Pamūšio, Raudondvario, Saugėlaukio, Daunoravos, dvarų baudžiauninkai minėjo vežę javus į Rygą, Klaipėdą, Mintaują. Klovainių dvaro valstietis pasakojo, kad iš šio dvaro javus tekdavo vežti į Rėkyvą – kitą Karpiams priklausantį dvarą, kur jie naudoti spirito gamybai. Dvaruose buvo ne tik spirto varyklos, bet vyko kitokio pobūdžio gamyba. Pavyzdžiui, buvęs Raudondvario baudžiauninkas prisiminė, kad dvare „dirbdavo muilą iš nusprogusių nevykusių gyvulių“. Be to, valstiečiams tekdavo patarnauti dvarininkų pramogoms – pavyzdžiui, dvarininkų medžioklės metu būti varovais.
Baudžiavos anketose yra mažai liudijimų apie žiaurų pačių dvarininkų elgesį. Galime daryti prielaidą, kad taip susiklostė todėl, kad dvaruose prievarta buvo patirta ne iš dvarininko, bet jo valdininkų. Iš paaiškinimų ryškėja, kad baudžiauninkai dvarininką geru laikė vien todėl, kad dvare nebuvo beprasmės prievartos arba bausmės nebuvo žiaurios. Ne kartą tvirtinta, kad dvarininkai buvo neblogi, tačiau dvaro valdininkai, prižiūrintys valstiečių darbą, buvo žiaurūs. Jei P. Ruseckui nepavyko pateikti pavyzdžių apie gerus ponus, tai baudžiavos anketose tokių pavyzdžių atsirado. Pavyzdžiui, papasakota istorija apie Saugėlaukio dvaro savininką Zubovą, kuris gerai elgėsi su baudžiauninkais. Kai šio dvaro baudžiauninkai sužinojo apie pono ketinimą dvarą parduoti, pasiuntė pas jį atstovus prašydami to nedaryti, sakydami norintys, kad jis liktų jų ponu. Šis prašymas taip patikęs Zubovui, kad jis persigalvojo dvarą parduoti, o baudžiauninkams iškėlė vaišes: atvežė kelias bačkas degtinės, įsakė papjauti kelis jaučius. Tuomet duonos atsinešę patys baudžiauninkai, pasakojančio žodžiais, „baliavoję tris dienas“ taip, kad „pilnus griovius privėmę“. Įrodinėta, kad kad šiame Zubovo dvare buvo taip gerai, kad baudžiauninkai iš jo nebėgo.
Apskritai baudžiauninkai iš dvarų bėgo retai, tačiau ne todėl, kad juose buvo gera, bet todėl, kad neturėjo kur bėgti. Be to, nuo pabėgimo sulaikydavo baimė žinant, kas laukia pagauto bėglio – bijojo, kad jei pagaus, gali taip žiauriai nubausti, kad pabėgėlis taps luošiu ar net mirs nuo sužalojimų. Zubovui priklausiusio Pamūšio dvaro baudžiauninkas tvirtino, kad iš šio dvaro valstiečiai nebėgo, nes bijojo, kad jei bėglį pagaus – nužudys.
Aukščiausia teisingumo institucija dvare buvo pats ponas – buvęs Klovainių dvaro valstietis tvirtino, kad bausmės dydis priklausė nuo „nuo pono valios bei ūpo“. Tačiau dažniausiai baudžiauninkai dažniausiai susidurdavo ne su dvarininko, bet su dvaro valdininkų vykdomu teisingumu ir žiaurumo apraiškomis, todėl dvarininko vaizdinys prisiminimuose dažnai yra net greičiau neutralus – prisiminimuose nuskamba, kad dvarininkas buvo „nei geras, nei blogas“. Baudžiavos amžininkai tvirtino, kad Klovainių, Pakruojo dvarininkai „nebuvo labai pikti“, tačiau žmonės labai nukentėdavo nuo dvaro tarnų, kurie prižiūrėjo baudžiauninkų darbą ir juos baudė. Buvę Raudondvario dvaro baudžiauninkai tvirtino, kad dvaro valdininkai „galėjo, kiek tik nori mušti valstiečius“.
Baudžiavos anketose, skirtingai nei P. Rusecko rinkinyje, ypatingai žiaurių elgimosi su baudžiauninkais atvejų pasakojantys neprisiminė, tačiau yra liudijimų apie sadistinius polinkius turinčius dvaro tarnautojus, kurie prižiūrėjo baudžiauninkus ir naudojosi kiekviena proga panaudoti fizinę prievartą. Yra pasakojimų apie tai, kaip bausmės vykdymas baudžiauninkui baigėsi jo mirtimi. Tačiau išskirtinio žiaurumo atvejai buvo išimtis ir dauguma baudžiavos anketose pateiktų žiaurių elgimosi su baudžiauninkais istorijų buvo tik „iš kažkur išgirsti“ pasakojimai, kaip, pavyzdžiui, pakartota P. Rusecko rinkinyje esanti istorija apie tai, kaip ponas liepia valstiečiui įlipti į medį ir kukuoti, o po to jį nušauna kaip gegutę.
Įprastas baudžiauninkų baudimo būdas – plakimas rykštėmis. Beveik šimtametis buvęs Pamūšio dvaro baudžiauninkas pasakojo, kad šiame dvare bausmės vykdytos viešai – kad visi matytų ir bijotų. Nuolatinių bausmės vykdytojų nebuvo ir bausmę vykdydavo tie baudžiauninkai, kuriems ponas liepdavo tai daryti ir tai darę sąžiningai, nes bijojo, kad patys bus nubausti, jei parodys per mažą uolumą. Žmonių prisiminimu, Saugėlaukio dvare buvo specialiai paskirtas žmogus bausmėms vykdyti ir jei baudžiamasis su juo turėjo gerus santykius, tai nuo realios bausmės galėjo išsisukti: baudėjas rykštėmis kirsdavo ne į baudžiamojo nugarą, bet į žemę, tik baudžiamajam reikėjo garsiai rėkti. Šiame dvare vyrus visuomet bausdavo plakimu, o moterims surakindavo kojas kaladėmis ir sodindavo ant žemės, kartais toje vietoje papildami vandens arba po krintančiais lašais.
Į klausimą, ar valstiečiai nebandė ginti savo teisių ir priešintis dvarininkų ar dvaro tarnautojų reikalavimas, savivalei ir prievartai, absoliuti dauguma atsakė, kad baudžiauninkai bijojo. Buvęs Daunoravos dvaro baudžiauninkas į šį klausimą atsakė taip: „Valstiečiai tylėjè, kentėjè ir dirbà. Savà ponà laikè už savà tėvà“. Pasakojantis aiškino, kad valstiečiai nedrįso priešintis, nes bijojo bausmių: ūkius valdantys valstiečiai bijojo, kad iš jų gali būti atimta valdoma žemė ir iš savarankiškų ūkininkų jie bus paversti dvaro darbininkais, o jaunesni valstiečiai bijojo, kad dvarininkas jų neatiduotų tarnauti į caro kariuomenę. Buvęs Raudondvario baudžiauninkas paaiškino: kai dėl sunkių prievolių dvarui išvarginti valstiečiai imdavo murmėti, „tuomet gaudavo nagaikų lig soties ir tuomi viskas baigdavosi“. Ir pridūrė, kad jokių streikų nebuvo, nes žmonės tiek tamsūs buvo, kad vienas kito bijojo. Tą patį tvirtino ir buvęs Pamūšio dvaro baudžiauninkas, sakydamas, kad baudžiauninkai net tarpusavyje apie savo poną blogai nekalbėjo, nes bijojo, kad pašnekovas gali įskųsti, o tuomet pasiskundęs bus skaudžiai nubaustas.
Menkiausiai nepaklusnumas ar pasipriešinimas būdavo tuoj pat žiauriai numalšinamas. Vienas buvęs baudžiauninkas pastebėjo, kad tik būdamas girtas baudžiauninkas išdrįsdavo ponui ar dvaro valdininkui atvirai prieštarauti.
Raudondvaryje baudžiavą ėjęs valstietis, klausiamas ar baudžiauninkai nebandydavo pasipriešinti dvarininkui, atsakė: jei pasipriešindavo – „gaudavo Kaukazą pamatyti“. Tai reiškė, kad nepaklusnius valstiečius dvarininkas atiduodavo į rekrūtus – tarnauti caro kariuomenėje. Tarnyba caro kariuomenėje nuo 1834 m. truko 20 metų (anksčiau 25 metus) ir į gimtinę, amžininkų liudijimu, grįždavo mažuma, o dalis jų ir tapę invalidais. Pasitaikydavo, kad lietuviui visą tarnybos laiką tekdavo praleisti nesutikus savo tautiečių, todėl būdavo atvejų, kad į namus grįždavo beveik pamiršęs gimtąją kalbą. Pasakotos realios istorijos apie tai, kad po 20 metų mama jau nebepažino grįžusio sūnaus, o sesuo savo brolio. Nepaklusnaus ar kuo nors prasikaltusio valstiečio atidavimas į rekrūtus buvo įprasta praktika dvaruose. Baudžiauninkai tai laikė ypatingai žiauria bausme – tolygia pasmerkimui mirčiai. Todėl rudenį, kai ateidavo rekrūtų rinkimo metas jauni vyrai imdavo slapstytis. Buvęs Saugėlaukio dvaro baudžiauninkas pasakojo, kad drąsesni vyrai rudenį nešiodavosi už juostos kirvius ir jais gindavosi, jei bandydavo juos sulaikyti ir atiduoti į rekrūtus, o kiti tiesiog slapstydavosi. Daunoravos dvaro baudžiauninkas tvirtino, kad svarbiausia buvo kaip nors išsislapstyti iki 40-ties. Pastebėsime, kad oficiali šaukiamųjų tarnauti amžiaus riba niekada neperžengė 35 metų, tačiau, matyt, niekas rimtai į šias ribas nežiūrėjo. Tiesa, jei paimtam į rekrūtus pasisekdavo ir jis tarnybą baigdavo gyvas, jis tapdavo visiškai laisvu žmogumi. Tačiau susiviliojusiu tokiu būdu įgyti laisvę baudžiauninkų nebuvo.
Dauguma atsakiusių į baudžiavos anketą patvirtino, kad valstiečiai susituokti galėjo tik leidus ponui. Buvęs Zubovo dvaro Pamūšyje baudžiauninkas tvirtino, kad leidimą susituokti ponas duodavo sunkiai ir jį gaudavo tik jo malonėje esantis valstietis, kuris buvo darbštus ir kuriam išties namuose trūko šeimininkės. Leidimą gaudavo tik sulaukę atitinkamo amžiaus – 50 metų vyrai ir 30 metų merginos. Teigta, kad leidimo tuoktis nereikėjo Karpiams priklausančiame Klovainių dvare, o Daunoravos dvare pats savininkas baronas Frankas kartais net tapdavo piršliu ir jaunavedžiams suteikdavo įvairių lengvatų. Niekas iš atsakiusių į anketas nepatvirtino, kad jaunajai tekdavo pirmąją naktį praleisti su ponu. Iš baudžiavos anketų susidaro įspūdis, kad seksualinės prievartos atvejų, kai dvarininkas ar dvaro valdininkas priversdavo baudžiauninkę turėti su juo lytinių santykių, pasitaikydavo, tačiau tai buvo labai retai ir jų buvo gerokai mažiau nei galima susidaryti įspūdį iš P. Rusecko paskelbtų atsiminimų.
Įprastai samprotaujant apie neigiamą baudžiavos įtaka valstiečių moralei akcentuota, kad dvarininkai skatino valstiečių alkoholizmą, nes pats gamino degtinę, kūrė užeigas, kur prekiavo degtine ir vertė baudžiauninkus tik jose pirkti degtinę. Dauguma baudžiauninkų tvirtino, kad tokios prievartos nebuvo, tačiau buvo ir išimčių. Buvę Daunoravos dvaro baudžiauninkai tvirtino, kad dvarininkas reikalavo pirkti degtinę tik jo dvaro karčemoje, todėl valstiečiai „ant didesnių darbymečių ir švenčių“, slapčia, naktį, pasiėmę statinaitę eidavo į Latviją pirkti pigesnės degtinės.
Tarpukario Lietuvos visuomenėje vyravo įsitikinimas, kad dvarininkai lietuviškai nemokėjo, o dvaro valdininkai nors ir mokėjo lietuvių kalbą, tačiau iš principo kalbėjo tik lenkiškai ir savo valstiečius vertė kalbėti lenkiškai.
Kraštotyrininkai nusprendė išsiaiškinti, ar vyraujantis įsitikinimas pagrįstas ir anketoje pateikė atitinkamus klausimus. Iš atsakymų paaiškėjo, kad beveik visi dvarininkai ar dvarų valdytojai mokėjo lietuviškai. Dvaro tarnai buvo įvairių tautybių ir dalis jų išties kalbėjo tik lenkiškai ar kita svetima kalba, tačiau su valstiečiais iš esmės bendrauta lietuviškai. Pavyzdžiui, pasakojant apie Zubovų Saugėlaukio dvaro valdininkus buvo pastebėta, kad net rusų tautybės valdininkai „šiaip taip kalbėję ir lietuviškai“. Tik keli apklaustieji teigė, kad dvaro tarnai su valstiečiais bendravo tik lenkiškai.
Anketos iš esmės patvirtino baudžiavos vaizdinį, kuris buvo P. Rusecko sudarytame atsiminimų rinkinyje – kaip beteisių valstiečių negailestingo išnaudojimo metą, tačiau pateikė sušvelnintą baudžiavos paveikslą, kuriame buvo mažiau žiaurios prievartos, o socialinis konfliktas nebuvo toks ryškus.
Gerokai santūresnis baudžiavos kaip blogio vertinimas atrodo keistenybe, tačiau ją nesunku paaiškinti: buvę baudžiauninkai prisimindavo baudžiavos metą kaip tam tikrą socialinę tvarką su privaloma ponų viršenybe ir jų rankose esančiu teisingumu. O prievartą net buvo linkę pateisinti – jei, jų manymu, dvaras šia prievartos galia nepiktnaudžiavo.
Laikui bėgant pas kai kuriuos buvusius baudžiauninkus net susiformavo „dvaro tvarkos“ ilgesys. Tai atspindi, pavyzdžiui, iš buvusio Klovainių baudžiauninko lūpų išsprūdęs palyginimas. Kalbėdamas, kad dabar (XX a. ketvirtas dešimtmetis) kaimo bernai susimušę išsitraukia net peilius, su nostalgija prisiminė „dvaro tvarką“ baudžiavos metu: „Kadangi ponai dažnai kaimiečius mušė, tai patys kaimiečiai, palyginti, retai savitarpy susimušdavo“.
1 Straipsnis parengtas įgyvendinant Klaipėdos universiteto tiriamąjį projektą „„Išgyventoji istorija“ Lietuvoje
tarpukariu: tarp pasakojimų apie patirtis ir atminties politikos“. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba
(LMTLT) pagal mokslininkų grupių priemonę, sutarties nr. S-MIP-19-40.