Naujausios
Kūrybos neribojo sovietinės klišės
Pasakojant šio svarbaus ir garsaus, bet dabartiniais laikais visuomenės galbūt užmiršto kūrėjo istoriją, tenka remtis muziejaus archyvais, sūnų ir kolegų pasakojimais. Iš mažyčių detalių dėliojant šios asmenybės paveikslą, matyti, koks tai neįtikėtinai platus ir į rėmus netelpantis vaizdas.
Steponavičius gimė 1931 m. Mažeikiuose, mirė 2006 m. Vilniuje. Visuomenei pristatomas kaip fotografuojantis inžinierius, kolekcininkas, fotografiją naudojęs ne tik savo darbe žemėtvarkoje, bet ir kūrybiniuose ieškojimuose.
Jo aktyvus kūrybinis laikas, sutapęs su sparčiu fotografijos meno plėtros laikotarpiu, paliko atminčiai vaizdų, pasižyminčių meninės raiškos eksperimentais, neribojamų sovietinio laikotarpio klišių.
Fiksavo kasdienybę ir gyvenimą
Steponavičius fotografija susidomėjo dar vidurinėje mokykloje, o rimčiau fotografuoti ėmėsi studijų metais LŽŪM Žemėtvarkos fakultete, besimokydamas geodezijos – čia fotografija buvo privaloma disciplina.
Jis aktyviai fotografavo XX a. 6–7 dešimt., kuomet, pokariu atgyjant viešajam gyvenimui, atsirado erdvė ir pirmiesiems kūrybiniams fotografų prisistatymams. Autorius, vienas iš pirmųjų to laikotarpio fotomeno parodų dalyvių.
Aktyviai dalyvavo respublikinėse parodose su kitais autoriais, surengė ir personalines parodas, profesionaliai fotografavo ir eksperimentavo kasdienybės, švenčių, šeimos, miestovaizdžio tematikose. 1953 metais atspausdino pirmąją spalvotą nuotrauką – vienas iš pirmųjų Lietuvoje. Nuo tada labiau ir palinko į spalvas, bet vėliau spalvota fotografija nusivylė.
Nemažai jo nuotraukų išspausdinta leidinio „Lietuvos liaudies menas“ tomuose, iliustruotas rankdarbių vadovėlis „Megzkime pačios“. Steponavičius yra laimėjęs laikraščio „Tiesa“ premiją.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo filmuoti, 16 mm kino filmuose užfiksavo kasdienybę, šventes, šeimos gyvenimą.
Fotografijose įamžintas miesto branduolys
1957–1959 metais Steponavičius dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, fotografavo eksponatus, vyko į tiriamąsias ekspedicijas, fiksavo miesto gyvenimą.
Fotografo darbai iliustravo knygas ir žurnalus, o aistra filmuoti, domėjimasis kinu prisidėjo prie reikšmingo atradimo – jo Šiaulių „Aušros“ muziejui perduotos kino juostos buvo pripažintos vieninteliais pasaulyje išlikusiais nebyliojo kino paveldo objektais.
Vertinant šios asmenybės reikšmę Šiaulių ir Lietuvos fotografijos istorijai, reikia prisiminti kontekstą, kokiomis sąlygomis kūrėjai turėjo dirbti. Lietuva po Antrojo pasaulinio karo buvo okupuota stalinistinės Sovietų sąjungos, kuri varžė bet kokią kūrybinę laisvę. To laikmečio fotografijos – ideologiškai tikslios, dokumentinės ir šaltos.
Steponavičius vienas iš pirmųjų, o gal ir pirmasis, kuris po sąstingio metų tapo miesto metraštininku, profesionaliai ir vaizdžiai dokumentavo po karo atstatytą Šiaulių miesto centrą. Jo sukurtose Šiaulių fotografijose įamžintas miesto branduolys, atkurta architektūra po karo – vertingas archyvas, saugantis atmintį apie miesto ikonografijos pokyčius, kuriuos tuo metu fiksavo tik nedaugelis šiauliečių.
20 amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje Steponavičiaus fotografijose užfiksuoti pirmieji kūrybiniai ieškojimai, didžiųjų šalies korifėjų – Antano Sutkaus ir Aleksandro Macijausko meninės fotografijos buvo padarytos tik po kelių metų.
Sūnų lūpomis – apie tėvo kūrybinį palikimą
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dirbantys Steponavičiaus sūnūs – Paulius ir Saulius – prisimena, kad ko besiimtų tėvas, viskuo domėjosi su didžiule aistra.
„Fotografija buvo jo pirmieji žingsniai, bet po to juos nutraukė ir ėmė domėtis kitomis veiklomis, kurios jį žavėjo taip pat, kaip fotomenas. Polinkį technikai turėjo visą gyvenimą, sugebėdavo išardyti ir vėl surinkti fotoaparatus ar kitus įrenginius. Mudu su broliu irgi esame išardę, bet jeigu tėvui pasisekė surinkti, mums ne.“
Steponavičius su žmona abu buvo geodezininkai, suprojektavo nemažai Lietuvos kelių. Vienas jų – senasis Kelmės plentas iš Šiaulių. Karjeros pradžioje dirbo kelių inžinerijoje, vėliau perėjo į gazifikacijos valdybą, kurioje turėjo profesionalią fotolaboratoriją.
„Toje laboratorijoje su broliu sėdėdavome raudonų lempų šviesoje, tarp visokių ryškalų ir stebėjomės, kaip tas nuotraukų didintuvas gali pakilti iki lubų. Fotografija tėvas tada mus ir užkrėtė.“
Domėjosi įvairiais hobiais
Per savo gyvenimą Steponavičius sukaupė nemažą kiekį negatyvų, beveik visi – 60 x 60 mm, pilno kadro. Visi negatyvai gražiai sudėti į dėžutes, tiksliai suklasifikuoti. Sūnūs prisimena, kad tėvas labai mėgo šį plačiajuostį formatą.
Steponavičius vienas pirmųjų Lietuvoje padaręs spalvotas nuotraukas, vėliau šia fotografijos technologija nusivylė. „Pamatė, kad spalvotos nuotraukos labai blunka. Ypač jeigu jos būdavo pakabinamos lauke, saulėtoje vietoje – nuotraukos ružavėja, violetinė spalva ryškėja, kitos spalvos išnyksta.“
Vienas iš tėvo hobių buvo šaudymas, juo užkrėtė ir mamą. Dažnai lankydavosi šaudykloje su visa šeima. Už šaudymą buvo laimėjęs prizą – medalį ir mažo kalibro pistoletą, kurį vėliau sovietų valdžia atėmė. Nors mėgo šaudyti, į medžioklę nepasuko.
Praktikavo lengvąją atletiką, šios sporto šakos treniravo ir savo dukrą.
Neįtikėtinas atradimas muziejui
Šiaulių „Aušros“ muziejus 1983 metais, kaip įvardinta dokumentuose – iš privataus kolekcininko, tai yra Povilo Steponavičiaus, įsigijo kino aparatūros komplektą, kuris inventoriniuose įrašuose buvo aprašytas kaip kino projektorius, susidedantis iš korpuso karbidinei lempai-šviestuvui, su kaminėliu, taip pat nurodyti 2 lęšiai ir 3 kasetės (ritės), bei 2 dėžės ritėms ir kitiems priedams susidėti.
Kad komplekte su kino projektoriumi būta ir daugiau svarbių objektų, paaiškėjo tik 2007–2008 m., kai viename iš „Aušros“ muziejaus padalinių – Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose – buvo pradėta rengti muziejinė ekspozicija „Provincijos miestas“, kurios viena iš dalių buvo skirta kino kultūrai Šiauliuose 20 a. 3-4 dešimtmečiais.
Ruošiant ekspoziciją, paaiškėjo, kad komplekte buvo ne tik pats projektorius, bet ir įvairiausių kino mechaniko naudotų smulkmenų. O taip pat – į tris rites susuktos 35 mm nitritinės juostos, kurios muziejaus inventoriuje nebuvo paminėtos ir apie jas nieko nežinota.
Tik po keleto metų, 2020 m. muziejui pavyko identifikuoti, kad juostose išlikę du bene žymiausių ikirevoliucinės Rusijos režisierių begarsio kino kūriniai, reikšmingi pasaulio kino istorijai. Abu filmai iki šiol pasaulinio kino suvestinėse buvo laikyti neišlikusiais, apie juos turėta labai mažai informacijos. Atrastieji filmai buvo konservuoti ir suskaitmeninti kino restauravimo laboratorijoje „L’Immagine Ritrovata“ Bolonijoje, o pernai pristatyti visuomenei.
Didžiavosi, kad pavyko sutaisyti projektorių
Steponavičiaus sūnūs prisimena, kad vaikystėje mėgo žaisti su šiuo kino projektoriumi, todėl iš pradžių net pyko ant tėvo, kodėl jis iš jų atėmė tokį įspūdingą žaislą.
„Mes visada tėvui sakydavom – tėvai, ką tu padarei? Tu iš namų išnešei tokį žaislą! Bet dabar džiaugiamės, kad projektorius pateko į geras rankas.“
Projektorius buvo sugedęs, Steponavičius netgi pradžioje svarstė ar tikrai perduoti tokį sugedusį eksponatą muziejui. Todėl ėmėsi iniciatyvos jį sutaisyti.„Tėvas didžiavosi tuo, kad jam pavyko sutaisyti šį kino projektorių. Buvo problemų su viena detale – krumpliaračiu. Aparatas sukamas ranka specialia rankenėle, juk tuo laiku nebuvo elektros. Šviesa buvo išgaunama karbidine lempa. Tėvas nunešė sulūžusią detalę šaltkalviams meistrams savo darbovietėje gazifikacijos valdyboje, jie pagamino naują detalę ir aparatas pradėjo veikti.“
