Naujausios
„Šiaulių krašto“ redakcijos erdvėse pristatytas jau šeštasis „Meno vyksmo“ renginys, liudijantis, kad Šiauliuose įsitvirtina dar viena kamerinė miesto galerija, kurios pavadinimas skelbia redakcijos ir čia įsikūrusios įvairiakryptės dailininkų komandos (naujasis „Šabakštynas“?) nuostatą, kad kultūra, menas esti visur, kur gyvena, dirba, veikia, kuria žmonės.
Nežinau, sąmoningai ar ne, šįkart pristatytos dviejų žinomų fotografų parodos: Reginos Šulskytės „Mano laikas“ (2011–2013) ir Aleksandro Ostašenkovo „Kitas krantas“ (1976–2005). Tai tik patvirtina Šiauliuose sklandančias įžvalgas, kad ne aš vienas laikau Aleksandrą ir Reginą kūrybos broliu ir seserimi. Nors tai autoriai santūriai neigia, bet akivaizdu, kad abiejų menininkų darbuose daug jungčių: tai tas pats reflektavimas apie buvimą ŠIAPUS ir būsimą ANAPUS.
Abiejų kūrybą vienija ta pati KITO KRANTO metafora, liudijanti gyvenimo trapumą, laikinumą, rengimąsi tai būsimai būties ir buities sankirtai. Tebūnie paslaptis ta bendrystė, bet nepaslėpsi, kad Reginą ir Aleksandrą sieja tai, kad jie ištikimi savo kūrybos koncepcijai, nuosekliai kuriantys ir einantys ATMINTIES VIEŠKELIAIS.
Rašydamas šį tekstą, išgirdau gerą naujieną, kad „liūdnojo vaizdo riteris“ Aleksandras Ostašenkovas nominuotas šių metų Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Puiki žinia, bet apie Aleksandro kūrybą esu ne kartą rašęs, tad šįkart tekstas apie R. Šulskytės fotografijas.
Man regis, pakaktų vieno Reginos darbo analizės, kad perprastum jos kūrybos esmę ir kūrybos nuostatas – kalbėjimą apie Laiką, Atmintį, Slinktį, Įtrūkį. Tai ne mano, o autorės pasakyti žodžiai: „Kalbėti apie kiekvieną dėmenį atskirai nėra lengva, nes jie susipina, perdengia vienas kitą, susilieja, atitolsta ir vėl išnyra“.
Pristatomos Reginos fotografijos – intymūs, nuoširdūs, daugiabriauniai jos pašnekesiai su praeitimi. Dažnai tai organiški autorei būdingi dviejų gyvenimų montažai (tada ir dabar), su netikėtai greta fotografijos autorės pateiktais artefaktais: mamos drabužiai, Pirmosios komunijos balta suknelė, žvakutės, mama su konvalijomis rankose, tolumoje tolstančios figūros, suknelė su žirniukais, šuniukas, vestuvių atspindžiai, vaikystės kiemo gyvenimo elementai.
Autorė nebijo paviešinti, apnuoginti savo vidinio gyvenimo išgyvenimų, kurie į(iš)šoka prisiminimų pliūpsniais, kurie aktyvizuoja, sudirgina mūsų apmąstymų kertes. Dažniausiai jie būna nelinksmi, susiję su artimųjų netektimis, iškeliavimais TEN. Ir pričiumpi save, kad tavo galvoje sukasi panašios mintys, išgyvenimai (kaip jūs ten, aukštai, gyvenate, Mama, Tėti?), tik tu nesugebi jų realizuoti kūrinyje, nuotraukoje, tekste...
Autorės kūrybos poveikis žiūrovui, vertintojui yra labai organiškas, fotografijų dvasia įsiveržia į mūsų gyvenimus ir tų gyvenimų patirtis. Taigi čia drįstu ginčytis su Reginos teiginiu: „Tik mano žvilgsniui galima priskirti specifinį bruožą – žiūrėjimą į artimų žmonių fotografijas“. Ne tik.
Daugelis vertintojų akcentuoja Reginos darbų išskirtinumą ir stiprumą, kad ji dažnai savo darbą komponuojama iš kelių kadrų. Ir nereikia ieškoti tų kadrų sujungimo linijų, nes tie kadrai mintyse tampa visuma, atspindi metų slinktį, vyksmą, bėgsmą, persidengimą „patirčių laike“. Pasitelkiamos archyvinės šeimos nuotraukos suteikia jautrumo, atsakomybės, privatumo, intymumo. Visa tai perauga į mintijimą apie čia ir dabar, savo ryšį su išėjusiais, tėvais, artimaisiais.
Tos archyvinės nuotraukos praplečia pokalbį tarp BUVAU–ESU–BŪSIU. Ir čia Regina parodo atsakingumą, įsipareigojimą, meistriškumą, kad „sukibtų“ kito fotografo prieš daug metų daryta fotografija su josios mintimis. Kad tai jai puikiai pavyko, liudija netikėtai atsiveriantis tas gelminis ryšys su Būtimi, ta asmeninių ir bendrų patirčių sąranga.
Štai vienas R. Šulskytės darbas vadinasi „Rudenėjančios vasaros sekmadienis“. Nors fotografijoje esti melancholijos ir sentimentų (armonika griežianti kaukė-zuikis, ramiai plaukiojanti tvenkinyje gulbių porelė, mįslinga pirmame kadro plane atsiradusi mergina), fotografija nenuteikia optimistiškai. Viską pasako ant pagyvenusio vyro peties prigludusi senolė. Šis darbas, pasak autorės, ir liudija, kad „judėjimą galima suprasti ne tik kaip fizinį veiksmą, bet ir kaip tam tikrą mąstymą arba išgyvenamą jausminį aktą“. O man ta „Rudenėjančio vasaros sekmadienio“ nuotaika ir joje atsispindintis susikaupimas koreliuoja su šių dienų rudenėjančiomis nuotaikomis, primena kažkokį nostalgišką, graudoką prisiminimą apie vaikystės sekmadienius Linkuvoje, kai po Mišių bažnyčioje miestelis ištuštėja, ausyse spengia ramybė ir mįslingas Laukimas. Ir prisimeni A. Ostašenkovo man knygoje užrašytus žodžius: „Gyvenimas – laiko blyksnis, kuriame mus kažkas prisimena...“ Arba – ne.
Nežinau, ar sustiprinsiu savo norą, kad mano tekstas pasiektų skaitytojų širdis ir norą arčiau susipažinti su R. Šulskytės kūryba, bet savo tekstą noriu baigti primindamas mūsų talento poeto Vytauto Mačernio žodžiais kūrinius „Praenančiam pasaulyje praeisiu“ ir „Dūžtančios gyvenimo formos“, kuriuose nagrinėjami tie patys, kaip ir Reginos fotografijų klodai: laikinumas žemėje, praeities neišvengiamumas, istorijos, mūsų gyvenimų tėkmė, atminties svarba: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu,/ kasdien suduždamas, bet išdidus“ ( V. Mačernis).
xxx
Vytautas Mačernis
Praeinančiam pasaulyje praeisiu
Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
Šarnelė, 1944. IV. 20
