Naujausios
—
Antanas Visockis – garsus Lietuvos akvarelistas, Šiaulių dailės sunkiasvoris, todėl su juo malonu kalbėtis ir be atėjusių progų: parodų atidarymuose ar gatvėje beskubant. Dailės klasikas ir, kaip pats sako, pedagogas be stabdžių.Todėl suprask, kalba daug ir išsamiai, o kai nedideliame kambarėlyje tarp paveikslų ir šeimos relikvijų prisėda ir šeimininkė, žinoma dailininkė, dailės pedagogė Aldona Visockienė – vadinasi, kalbėsime ilgai ir apie daug ką. Daugiausia apie menus. Prieškambaryje, ant sienos, – Visockių dukros Viktorijos tapytas paveikslas. „Pagauta akimirka, sustabdyta“, – pakomentuoja tėvas. Viktorija Visockytė – taip pat aktyviai kurianti dailininkė, dalyvaujanti parodose, pleneruose. Neretai vienoje ekspozicijoje galima išvysti mamos, tėvo ir dukros darbus.
Iš pradžių apie molį. Apie tą sunkią žemės materiją, iš kurios nužiestos civilizacijos. Apie keramiką iš Kuršėnų molio, kurio abu Visockiai, puošdami Šiaulius, perminkė gal kokį šimtą tonų.
Jie abu – iš to paties molio, todėl, sako Antanas, vienas antrą papildydavo. „Aš – labiau analitikas, žmona profesionali keramikė monumentalistė, apšlifuodavau jos idėjas. Taip ir gimė tas mūsų kūrybinis duetas“, – pasakojo profesorius, informuodamas, kad spalio mėnesį Šiaulių dailės galerijoje bus atidaryta jų abiejų paroda – tarsi kūrybos ataskaita.
Parodoje, kuri ir vadinsis „Kūrybinis duetas“, bus eksponuojami ir Visockių monumentali keramika. „Molio sienų“ į parodų salę neatneši, viename interviu sakė A. Visockienė, tačiau yra išlikę fotonegatyvai, „rankraščiai, kurie nedega“, iš kurių bus atspaustos panoraminės nuotraukos. Dideli, vertingi menininkų darbai, kultūros ir praėjusio laiko ženklai.
Vienas įsimintiniausių, lyg ir reprezentuojantis Visockių kūrybinį bendradarbiavimą – monumentalus keraminis pano buvusio Šiaulių restorano „Žemaitis“ interjere „Saulės mūšis 1236 m.“, sukurtas dar 1969 m. – tais laikais, kai Lietuvos istorija buvo užkišta paraštėse, todėl kiekvienas jos ryškesnis paminėjimas, įamžinimas apibendrintomis meno formomis buvo labai reikšminga tautos savimonei. Šis darbas, o ypač įsimintina detalė – raitelis su vėliava tapo kaip ir dailininkų Visockių viena iš vizitinių kortelių.
Vėliau – plastinių formų horeljefas „Muzika“ restorane „Geluva“ (1975 m.), trys keramikinės plokštės su dekoratyviniais intarpais „Gubernijos“ alaus darykloje (1989 m.), kur išryškinti nacionaliniai, etnografiniai motyvai. „Šventė“ (1998 m.) – dekoratyvinis keraminis pano viešbutyje „Turnė“. Klasikinės kultūros motyvų kūrinyje grįžtama prie europinės civilizacijos ištakų: mergina su arfa, moteris su gaidžiu, žvejys, merginos su ugnimi ir vyno ąsotėliu. Bendrų darbų būta ir daugiau – Šiauliuose ir Kuršėnuose.
Antano ir Aldonos Visockių „molio“ kūrybos – bendradarbiavimo ir priešpriešos – etapą apibendrino menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020): „Bendruose darbuose Antanas iš paprasto motyvo išrutuliuoja sudėtingą struktūrą, o Aldona eina kitu keliu – supaprastina, apibendrina, monumentalizuoja. Abu menininkai eina kiekvienas savo kūrybiniu keliu, o drauge pasiremdami vienas į kitą, padėdami, pakritikuodami, o kartais ir išsiskirdami, užsidarydami vienumoje.“ ( „Antanas Visockis“, 2006.)
„Kai su Aldona kurdavome interjerus, tekdavo savo rankomis pernešti po tris keturias tonas molio. Tai mus siaubingai išsekindavo. Dirbome archaišką sunkų darbą. Tos tonos molio po šimtą kartų būdavo iščiupinėtos. Nebenorėčiau. Nebeturiu molio nešioti nei sveikatos, nei ukvatos. Aldona perėjo prie kamerinių darbelių ir piešinių. Lengviau abiem“, – interviu sakė dailininkas.
„Daug darbų ir kirviu iškapota“, – ponia Aldona paliečia dailininkų monumentalistų skaudulį. Būtent kirviu, dar kartą patvirtina Visockienė, nepamiršdama, kaip buvo niekinamas vienas jos keramikos pano.1993 metais po sprogimo „Šiaulių“ viešbutyje sunaikintos jų sukurtos šešios dekoratyvinės keramikinės plokštės „Vandens gyviai“ (1977 m.).
Po privatizavimo daugelis viešųjų erdvių, skirtų poilsiui ir kultūrai, pradėjo keliauti iš rankų į rankas, todėl ne tik šiauliečių dailininkų sukurtos freskos, pano, kitokia sienų ir interjerų puošyba buvo arba visai sunaikinta – „kirviais iškapota“ arba kaip kliuviniai paslėpiami, kad ir po dėvėtais drabužiais.
Argi reikalingas banalus klausimas – ar skauda? Daug nuoskaudų drumzlių, bet mano pašnekovai stengiasi to skausmo nesureikšminti. Profesorius akcentuoja: autorinės teisės jiems liko, todėl ir minėta abiejų kūrybos paroda dar kartą Šiaulių ir krašto šviesuomenei primins ne tik apie Visockius kaip apie menininkus monumentalistus, bet ir apie tą Šiaulių kultūros laikotarpį, kurį Antanas įvardina „aukso amžiumi“.
—
Apie aukso amžių. Į Šiaulius Antanas Visockis, jau diplomuotas dailininkas, baigęs Vilniaus dailės institutą, tapytojas ir dailės pedagogas, grįžta 1968 m. Būtent grįžta, nes ir išvažiavo iš čia, iš J. Janonio vidurinės mokyklos, kurioje ir pasireiškė jo piešimo polinkis, kurį skatino mokytojas dailininkas Gerardas Bagdonavičius – būsimų kultūros šviesulių ugdytojas. A. Visockis – tarp garsiausių G. Bagdonavičiaus mokinių, kurių pavardės žinomos kiekvienam kultūros žmogui: architektas Vytautas Čekanauskas, tapytojai Antanas Gudaitis, Vytautas Mackevičius, grafikai Petras Repšys ir Eduardas Juchnevičius bei daug kitų asmenybių.
Iš Šiaulių – į Kauną, kur mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Dailininko kūrybinėje biografijoje minimos žymių Lietuvos menininkų – jo mokytojų – pavardės. Kaune – vienas žymiausių lietuvių akvarelistų, šios dailės šakos mokyklos kūrėjų Česlovas Kontrimas.
Metai Kaune A. Visockiui ypač įsimintini, galbūt todėl, kad į savarankišką gyvenimą išsiruošė dar visai jaunas, baigęs tik septynias klases.
– Gyvenome bendrabučio kambaryje po keliolika. Šalia – Petro Repšio lova. Kartu mokėmės su Vytautu Tribandžiu, vėliau atvykusiu ir į Šiaulius, su vienu žymiausiu Lietuvos akvarelistu Osvaldu Jablonskiu, Nacionalinės premijos laureate Rūta Katiliūte, skulptoriumi Algirdu Bosu... Vyravo intelektualus bardakas – laisvė, – prisimena profesorius. – Reikėjo išmokti su visais gyventi komunoje. Visaip – pavalgęs ir nevisai. Gerai, kad tada valgykloje duodavo duonos dykai, arbatos buvo galima gauti. Kas neišmokdavo gyventi toje komunoje, labai kentėdavo.
Kaune dailės mokytojai kvietė moksleivius į etnografines ekspedicijas, išvykas, kur jaunuoliai stebėjo ir fiksavo gamtą, senuosius žmonių buities rakandus, liaudies menininkų darbus. Kaune pradėjo vaidinti ir scenoje, net reikėjo apsispręsti, kuriuo keliu pasukti – į aktorinį ar į Dailės institutą.
– Pamaniau, kad esu negražus, kažkoks ryžas, koks iš manęs aktorius, o jie visi – gražuoliai, – juokauja. – O į dailę ir negražius priimdavo...
Jau buvo ir dokumentus nunešęs į Konservatoriją, bet po dienos atsiėmė ir pasuko į Dailės institutą.
Vilniuje – dar garsesni pedagogai kūrėjai: rektorius V. Mackevičius, Jonas Švažas, Algirdas Petrulis, Silvestras Džiaukštas, Vladas Karatajus, Vladas Drėma ir dar daug kitų žymių meno, kultūros žmonių, kurių pamokos ir suformavo jauno dailininko estetinius principus, sufokusavo savitą aplinkos matymą.
Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau tapusiame universitetu, steigėsi dailės studijos, kūrėsi katedros. Čia dirbti atvyko Dailės instituto absolventai Jeronimas Kmieliauskas, Vitolis Trušys, Aloyzas Toleikis, dėstytojauti pradėjo ir Visockiai Antanas ir Aldona, Vytautas ir Dalia Tribandžiai. Taip formavosi ne tik dailės studijos, bet ir regioninė Šiaulių dailės mokykla, išugdžiusi didelį būrį profesonalių dailininkų, dailės pedagogų. Tarp jų – šiandien žinomi menininkai, aktyvūs kultūros pasaulio gyventojai.
„40 metų Dailės fakultete. Mūsų aukso amžius“, – sako ponas Antanas, prašydamas, kad ir žmona jam pritartų.
Aukso amžius ir Šiauliams. Jeigu kada po dviejų pasaulinių karų ir po dviejų sudeginimų Šiauliuose ir supleveno genius loci – miesto dvasia – tai tik tame laikotarpyje, kai aktyviai kūrė, miestą puošė, į kūrybą, į gyvenimą išleido tūkstančius studentų ir gerąją humanizmo naujieną skleidė toji menininkų karta, kurią šiandien reprezentuoja mūsų pasakojimo herojus.
Kalbamės apie ištuštėjusius Zubovo rūmus – dailės fakultetą, kurio likimas iki šiol neaiškus: nereikalingi nei naujajam Šiaulių universiteto dariniui, nei miestui. Globalizacijos vėjai klajokliai įsisuko ir į šią išskirtinės auros ir reikšmės buveinę, akivaizdžiai parodydami mums visiems, dar likusiems idealistams naivuoliams, kad pirmųjų Nepriklausomybės metų kapitalistinės grimasos tampa truputėlį juokingos didžiosios trinkelizacijos akivaizdoje.
Žmonės – ne iš to paties molio, bandome juokauti.
– Jeigu ne aš, – sako ponia Aldona, – nebūtų iš Antano dailininko...
– Iš gero molio...
—
Apie gyvenimo bangas. Jos kyla ir leidžiasi, sudūžta ir užverda burbulais. „Dabar yra labai bloga padėtis, ypač mums, menininkams. Esame vizualistai, socialūs, mes turime bendrauti, vienas kitą matyti, jausti, ne tik iš nuotolio, bet su kvapais, spalvomis, garsais – su viskuo.
Dabar keistas požiūris: išeini trumpam kažko nusipirkti, pereiti per gatvę – vieni kitiems labai įtartini pasidarome, žmonės greit praskuba. Duok Dieve, kad tas periodas greičiau baigtųsi“, – interviu „Šiaulių kraštui“ sakė A. Visockis, COVID – 19 pandemijai įsisiūbavus.
Karantinas, bet ir tuo laiku dailininkas stengėsi išnaudoti šį keistą būseną. „Kam, kada, kur reikės, kiek užsitęs. Kažką paišau, kažką darau“, – sakė dailininkas. – Marai, karai, badai asocijuojasi su viduramžiais, Renesansu, Italija, kai būdavo baisios masinės pandemijos. Ir visoje Europoje praėjo, ir Afrikoje. Iš kur dabar, ne karai, lyg ramiau... Kare lyg žinai, su kuo kovoti, o dabar? Yra baimė, nežinia sėlina iš visų pakampių ir naikina. Iš kur, kaip atsirado? Niekas negali atsakyt, kas tas yr, kaip žemaičiai sako. Ir kada baigsis, niekas pasaulyje neatsako, net patys gudriausi. Reikia tikėtis geriausio ir savo vaga važiuoti. Jei šiuo metu kiekvienas pagalvosime apie save ir kitus, išsikapanosime iš to „maro“. Taip norisi artimo, žmogiško santykio, prie kurio esame pripratę. Jei žiūrėtume pasauliniu mastu – žmonių koncentraciją Kinijoje, Italijoje – Lietuva, palyginti, retokai apgyvendinta, mes savotiškai pripratę prie atstumų, turime savo kiemelį, savo teritorijas. Galime Lietuvai tokį optimizmo kampą surasti.“
Vartydamas senus laikraščių komplektus, atradau ir tokias A. Visockio mintis. Tada jis minėjo savo šešiasdešimtmetį: „Džiaugiuosi savo mokiniais. Yra studentų, su kuriais gana gerai susikalbu. Net ir baigusieji universitetą kartais nustebina mane savo teigiamais atsiliepimais apie mūsų bendravimą. Kvaila būtų manyti, jog atsiliepimai apie mane tik geri. Kažkada vienas parapsichologas sakė, jeigu žmogaus gyvenimo linija – labai vienoda, be bangų, be nukrypimų, vadinasi, žmogus gyvena nenormalų gyvenimą.“
Gyvenimo bangos – nepabaigiama tema, daugiasluoksnė kaip ir profesoriaus kūryba.
—
Apie akvarelę. Šis tapybos būdas arba, sakykim, akvarelės erdvės ir gylis A. Visockį užvaldė ne vidiniams balsams pakuždėjus, o iš reikalo, nes studijos metais, uždarbiaujant teko daug dirbti su acetoniniais dažais, kurių garai pažeidė bronchus, todėl dėstytojų patartas ieškojo ir surado labiau natūralių, ekologiškų tapybos būdų. Taip akvarelė kaip „sveikatai nekenksminga“ tapo jam artimas menas, kartu ir paslaptingas, nes niekada nežinai, kaip pasiseks suvaldyti jos lakią plastiką.
A. Visockis – vienas žymiausių Lietuvos akvaleristų, atstovaujantis šalies dailę Europoje, surengęs dešimtis personalinių parodų, įvertintas premijomis ir diplomais. Dailininkas sukūrė itin savitą, bet ir globalų pasaulį, kuriame šviesos žaidžia su spalvomis, kur gimsta nauji pojūčiai, o laikas sugrįžta.
A. Visockis akvarelės spalvų ir minčių horizontus „sutramdo“ susimbolindamas vaizduojamus objektus daugiasluoksnėje, neretai šešėlių, spindulių, šviesos srautų linijomis ar trikampiais (piramidėmis) suskirstytoje erdvėje. Dailininkui rūpi, kas yra anapus žodžio ar daikto, todėl duonos kepalas būna tikresnis ne rankose, o popieriuje ar drobėje. Čia ir slypi talento esmė ir didžioji paslaptis. „Atrodo, kad dailininkui svarbiau ne pats paveikslo paviršius, ne tai, kas jame matoma, o kas nujaučiama, kas slypi po tuo sluoksniu“, – A. Visockio paveikslų paslaptį praskleidė V. Rimkus.
Filosofas Arvydas Šliogeris (1944–2019) A. Visockio tapybą galbūt priskirtų filotopijai – kažkas tarp tėviškės ir kosmoso, nes, man rodos, dailininkas visa savo kūryba, net nuo studijų laikų, grįžta namo. Pavartykime 2006 m. išleistą knygą-albumą „Antanas Visockis“. Pianinas – galbūt iš vaikystės namų („Prisiminimai: pianinas“, 1994.), seni daiktai („Natiurmortas su lempa“, 1990; „Lentyna“, 1989.), duona („Natiurmortas su duona“, 1989.), kaimiški ratai ( „Didieji grįžulo ratai“, 1996.). Tėviškė – turbūt stipriausia emocija, lydinti žmogų visą jo gyvenimą.
A. Visockio mėgstami medžių, sodo motyvai, kopėčios, laiptai ar langai – iš tėviškės ir į tėviškę. Ir Šiaulių vandentiekio bokštas jau aliejinės tapybos paveiksle virsta lyg ir Babelio bokštu, kurio laiptais kylama ar leidžiamasi į tą pačią filotopinę erdvę. Tuos pačius masyvius akmens luitų laiptus, kuriuos matome „Vandentiekio bokšte“ (1980), ar kopėčias mieloje akvarelėje „Lopaičių kaime“ (2016), akvarelėje „Kopėčios į XXI amžių“ (1999), atrandame dailininko diplominiame paveiksle „Klaipėdos uosto kranai“ (1968).
A. Visockio tėviškė susilieja Žemaitijos erdvėse: šios žemės artefaktuose, legendose, medžių saugomuose dvareliuose, žmonių ir dievybių garbinimo apeigose. Tai ir šviesų, spalvų ir linijų žaismas „Tytuvėnų galerijoje“ (1990), „Plinijos piliakalnio“ ciklas (2005), „Žemaitijos peizažo“ (2004) mistika – sustabdyti amžiai ir tikėjimai – ar paveikslas „Šventdubrės kaimo gyventojai“ (1996) su atgyjusiais varnalakiais ir plazdenančiomis baltiškos religijos dvasiomis. Ir vienas įspūdingiausių profesoriaus darbų „Izidorius – žemdirbių globėjas“ – persikūnijęs į Kristų ir į visus žemaičių mylimus šventuosius, nušviestas apvaizdos šviesa seno klojimo fone.
Pats dailininkas ne kartą yra sakęs, kad jo kūryba yra archaiška, jis improvizuojąs kaimiškais motyvais. Todėl ir jo „kosminės“ paveikslų temos, laiptais, šviesos srautais, piramidėmis kopiančios į viršukalnes, galbūt yra tik tam, kad, pažvelgus iš Ten, sugrįžtum į tėviškę daugiau atradęs nei praradęs ( „Kalnai“, 2003; „Langas“, 1988; „Tiltas“,2006). Namo – Edeno soduose vingiuojančiu upeliu.
Keletą tekstų apie A. Visockio kūrybą parašė filosofas Gintautas Mažeikis. „ Šimtametės daržinės motyvai perteikia autoriaus polinkį į simbolinio egzestencializmo filosofiją, kur daikto žmogiškumo pajauta priartina kūrėją ir žiūrovą prie čiužančio šieno dvasių, nuo sienojų krentančių pelių ir šen bei ten krebždančių, lakstančių driežų. Čia prie stogo prilimpa dangus – daugiabalsis žvaigždėtas nuotaikų choras, demoniškai užburiantis giedras, šieno šnabždesius įkvepiančias sielas. A. Visockis impresionistiniu modernumu įžengia į prosenelių ir proprosenelių pėdsakų žemę, ir asociatyviais, demoniškais šieno krebždesiais skleidžia sau ir žiūrovui blėstančių, nykstančių pėdsakų šilumą (...) Dėmesys daiktų rodomai žmonių patirčiai paveikslus apgaubia ramiais prisiminimais ir mintimis. Priešingai tamsiajai, aloginei šviesai baltosios iliuminacijos apgaubia „Šventąjį Izidorių“, sujungia jį su žeme ir kosmosu vertikalia žviesa. Izidorius spinduliuoja kaimiškais Lietuvos motyvais, branginama protėvių žeme.“, – rašyta katalogo „Antanas Visockis. Akvarelė“ įžanginiame straipsnyje.
– Paišau ne tam, kad atkartočiau medį, – sako dailininkas, – o kad išreikščiau, ką jaučiu ir ką matau, žiūrėdamas į tą medį.
Kiek įdėta širdies? Būtent iš to širdies indėlio kūriniuose ir išsilieja metafiziniai ryšiai tarp dailininko ir žiūrovo. Nebus širdies, nebus ir ryšio. Jei nepadėta, ir nesurasi...
A. Visockio akvarelių daugiasluoksniškumą sąlygoja ir unikali puantalizmo technika, kai tapoma taškeliais ir mažais potėpiais, susiliejančiais į vientisą spalvų gamą, sužaižaruojančia šviesomis ir iliuzijomis, o jautresnis žiūrovas gali išgirsti iš kūrinio sklindančią muziką, kuri dailininkui labai artima, dar viena jo gyvenimo dalis, atėjusi iš tėvo, kuris Šiauliuose buvo baigęs A. Lekerausko muzikos mokyklą, dainuodavo arijas iš operų, net po sunkaus karo metų sužeidimo išeidavo į Šiaulių dramos teatro sceną.
A. Visockio įvaldytas ir ištobulintas akvarelės tapymo metodas leidžia jam modeliuoti paveikslą, o panaudotas kontrasto principas dar labiau išryškina įvairialypę tikrovę. Jėzaus ir Judo drama akvarelėje „Paskutinė vakarienė“ (2014), šalta – šilta („Vasara – žiema“, 2005) ar didelėje drobėje „Dvejos durys“ atveriamos baltos ir juodos durys, už kurių keleivių laukia galbūt labai skirtingi pasirinkimai.
– Man svarbiausia šviesa, ritmas ir spalva, tai ir studentams akcentuodavau. Dar – kalnai, jūra, saulė, iš kurios – tiek daug šviesos, kad net akyse juoda, todėl mano paveiksluose pasitaiko ir alogijos, pavyzdžiui, juoda saulė, – kūrybos principus padėliojo dailininkas. – Be nakties nebūna dienos, be žiemos – vasaros, o lemties trikampis, neretai sutinkamas mano paveiksluose, ne tik gėrio ženklas, todėl ir Judo galva „Paskutinėje vakarienėje“ – mėlynajame trikampyje.
—
Žiūrėdamas į A. Visockio paskutiniojo dešimtmečio paveikslus, vartydamas bukletus, katalogus su jo darbais pastebiu labai daug šviesos, erdvės, gylio – net ir nedideliuose formatuose. Spalvų, šešėlių, krentančios rasos, atspindžių, meldų šnarėjimo polifonija („Nuojauta“, 2016; „Krikštai“, 2016; „Parko tvenkinys“, 2012; „Šviesa“, 2013; „Žalia sala“, 2014; „Nidoje“, „Vartai“, 2018.)...
Nusileista nuo kalnų ir bokštų – „kyli, bet nežinai kur“; iš Nomadijos šalies tais pačiais Grįžulo ratų ratais grįžtama į žaliuojantį tėviškės slėnį.
