Naujausios
Vaikystė: alkis ir prievarta
Nikolo Paganinis (Niccolò Paganini, 1782–1840) – XIX a. italų smuikininkas, gitaristas ir kompozitorius. Jis buvo žymiausias to meto smuikininkas virtuozas ir laikomas vienu iš šiuolaikinės smuiko technikos pradininkų.
Nikolo buvo trečias iš šešių vaikų Antonio ir Terezos Paganinių šeimoje. Paganinio tėvas buvo nesėkmingas pirklys, bet jis šiek tiek uždirbdavo grodamas mandolina. Smuikininko tėvas buvo tiesiog apsėstas muzikos. Jis nesėkmingai bandė mokyti muzikos vyresnįjį savo sūnų Karlą. Iki šiol sklando istorija, kad būsimojo virtuozo motina kartą sapne pamatė angelą, kuris jai pasakė, kad jų sūnaus Nikolo laukia puiki muzikanto karjera. Tėvas tai išgirdęs, buvo labai įkvėptas ir sužavėtas, nes apie tai senai svajojo, todėl neatidėliodamas ėmėsi mokyti Nikolo muzikos.
Penkerių metų Nikolą tėvas išmokė groti mandolina, o septynerių – pradėjo mokyti smuikuoti. Tėvas jį iškankindavo ilgam uždarydamas rūsyje be maisto ir liepdamas griežti smuiku. Kartą nuo pervargimo jaunasis Nikolo net buvo patekęs į komą. Buvo manyta, kad vaikas miręs, todėl buvo nupirktas karstas ir ruošiamasi laidotuvėms. Laimei ši klaida nebuvo lemtinga.
Net ir vėliau, kai smuikininko šlovė pradėjo plisti, jo tėvas liko griežtas – vaikas turėjo groti iki penkiolikos valandų per dieną. Jei tėvas manydavo, kad sūnus nepakankami stengėsi, jis ribodavo maistą arba net visai neduodavo valgyti. Taigi Nikolo jautė didelę fizinę ir psichinę prievartą, kas vėliau atsiliepė jo sveikatai.
Vis dar neaišku, ar garsus muzikantas kada nors lankė mokyklą, nes smuikininko biografijos tyrinėtojai pastebi, kad net jam suaugus, jo rankraščiuose randama daug klaidų. Pradžioje Nikolo Paganinis mokėsi pas vietinius smuikininkus Giovanni Servetto ir Giacomo Costa, bet spartus mokinio progresas greit viršijo mokytojų sugebėjimus.
Tada Nikolo su tėvu išvyko į Parmą, kad taptų Aleksandro Rolos mokiniu. Bet šis, vos išgirdęs jo grojimą, pasiūlė jį savo mokytojui Ferdinando Paer, o vėliau šis kitam mokytojui – Gasparo Ghiretti. Nors jaunasis Paganinis neužsibuvo ilgai nė pas vieną iš jų, tačiau jie visi padarė didelę įtaką jo muzikavimo ir muzikos kūrimo stiliui.
Pasakojama, kad Nikolo Paganinis neturėjo gero smuiko, todėl turtingas pirklys ir meno mylėtojas Livronas, pasiūlė jam pagroti jo smuiku. Šis, išgirdęs nepakartojamai nuostabų virtuozo griežimą, pareiškė, jog smuikas nuo šiol priklauso jam, nes kiti savo netobulu griežimu šį instrumentą tik išniekintų. Ne vieną dešimtmetį Paganinis griežė garsios italų meistrų Guarneri šeimos XVII a. pabaigoje pagamintu smuiku.
Karjera: kelias į šlovę
Kai Nikolai Paganiniui buvo vos aštuoneri, jis parašė pirmąją sonatą smuikui. Sulaukęs devynerių – pirmą kartą pasirodė viešai ir atliko savo „Variacijas“ prancūzų patriotinės dainos tema. Trylikos – gastroliavo Lombardijoje. 1797 metais Paganinis išvyko į savo pirmąją koncertinę turne ir surengė trylika koncertų Milane, Bolonėje, Florencijoje, Pizoje ir Leghorne.
Nepaisant sėkmės, tėvas ir toliau geležine ranka kontroliavo sūnaus gyvenimą, priversdamas, kaip ir anksčiau, jį groti po dešimt ir daugiau valandų per dieną. Jaunuolis norėjo atsikratyti tėvo priklausomybės. Pasitaikė proga, kai 1801 metais jis apsilankė Lukoje su vyresniuoju broliu Karlo.
Lukoje jis sėkmingai dalyvavo tuo metu vykusiame „Santa Croce“ festivalyje, po kurio apsigyveno šiame mieste. Kitais metais aštuoniolikmetis Nikolo buvo paskirtas pirmuoju Lukos Respublikos smuikininku. Be to jis ir koncertavo, uždirbdamas papildomai pinigų.
1805 m. Lukos respubliką aneksavo Napoleono Prancūzija, o regionas buvo perduotas Napoleono seseriai Elizai Baciocchi, kuri buvo ištekėjusi už Lukos valdovo Felice Baciocchi. Paganinis tapo rūmų smuikininku ir privačiai mokė Elizos vyrą muzikos. Kompozitorius Elizai Baciocchi 1804 metais netgi skyrė kūrinį „Meilės scena“, kuri parašė tik dviem „mi“ ir „lia“ stygoms. Šis kūrinys publikai labai patiko, o pati princesė paprašė maestro sukurti kūrinį vienai stygai. Po kurio laiko Paganinis pristatė dar sudėtingesnę sonatą „Napoleonas“, sukurtą vienai „sol“ stygai.
1807 m. Eliza Baciocchi tapo Didžiąja Toskanos kunigaikštiene ir persikėlė į Florenciją. Nors Paganinis priklausė didžiosios kunigaikštienės palydai, tačiau 1809 metų pabaigoje jis paliko rūmus ir tapo laisvai samdomu muzikantu.
Kelerius metus Paganinis rengė koncertus Parmos ir Genujos apylinkėse. Nors jis buvo labai populiarus tarp vietinių, tačiau nežinomas Europoje.
Pirmas koncertas, išgarsinęs Paganinį, įvyko 1813 metais Milano La Scaloje. Koncertas buvo nepaprastai sėkmingas. Paganinis patraukė kitų garsių, nors ir konservatyvesnių pažiūrų, Europos muzikantų dėmesį. Jo pirmieji susitikimai su Charles Philippe Lafont ir Ludwig Spohr sukėlė aršią konkurenciją, bet vėliau visi turėjo gan sėkmingas karjeras, nors ir kritikavo vienas kito grojimo stilių.
Paganinio šlovė plito per koncertus, surengtus Italijoje ir už jos ribų: Vienoje (1828 m.), Berlyne (1830 m., kur jam buvo suteiktas barono titulas), Londone (1831 m., kur netrukus madam Tiuso muziejuje atsirado Paganinio vaškinė figūra) ir Paryžiuje ( 1831 m., kur jo atvykimo proga buvo kaldinami medaliai).
Daug koncertavo ir kūrė muziką, kurią pats atlikdavo. Kelerius metus kūrė tik gitarai ir šiam instrumentui parašė apie 200 kūrinių. Vėliau pradėjo kurti naujo stiliaus kūrinius smuikui. Vienas iš žymiausių jo kūrinių yra „Caprice A minor, Op. 1 No. 24“ , įkvėpęs tokius įžymius kompozitorius kaip Johaną Bramsą ir Sergėjų Rachmaninovą. Šis, Genujos miesto užsakytas kūrinys, pirmą kartą buvo publikuotas 1982 metais jo dvidešimtmečio proga.
Iki 45-erių metų sėkmingai koncertavo daugiausia Italijoje (vien 1813 m. Milane jis pasirodė apie 40 kartų), o 1828 m. turnė po Europą, jam atnešė ne tik pasaulinę šlovę, bet ir naujas, naudingas pažintis. Tuo metu jis susipažino su garsiausiais to meto kompozitoriais: Vienoje – su Šubertu, Varšuvoje – su Šopenu, Leipcige – su Šumanu, Paryžiuje su – Listu ir Berliozu. Trejus metus gyveno Paryžiuje, vėliau dėl ligos grįžo į Italiją.
Paganinio koncertai visada buvo pripildyti siurprizų, nuo kurių jautresnės ponios net apalpo. Jis viską apgalvodavo iki smulkmenų: „nutrūkstanti styga“, „staiga išsiderinęs instrumentas“, visa tai buvo jo išradingos programos dalimi. Paganinio kūrybinis palikimas – 24 kapričio, 6 smuiko koncertai, sonatos ir kiti kūriniai smuikui ir gitarai. Onorė de Balzakas Paganinį vadino „savo žanro Napaleonu“.
Nors jis niekada nebuvo vedęs, tačiau turėjo daugybę meilės ryšių. Smuikininkas trejus metus gyveno su viena kilnia dama nuošaliame dvare. Jis taip kruopščiai tai slėpė, kad iki šiol niekas nežino, kas buvo ši ponia.
Turėjo romaną su Angiolina Cavanna, kuri nuo jo pagimdė negyvą dukrą. Tuomet sklido kalbos, kad 1815 metų gegužės mėnesį buvo areštuotas už Cavannos sugundymą ir sulaikytas, kol nebuvo pasiekta taikos sutartis. Paganinis visada neigė šį kaltinimą.
Manoma, kad jis net turėjo trumpų romanų su dviem Prancūzijos imperatoriaus Napoleono seserimis. Smuikininkas palaikė ilgalaikius ryšius su šokėja Antonia Bianchi. Jie susitiko 1813 metais Milane ir gyveno kartu iki 1828 metų.
Vienintelis Paganinio ir Bianchi vaikas, sūnus Achille Cyrus Alexander (1825 – 1895), gimęs ne santuokoje ir buvo pakrikštytas Palerme. Nikolas Paganinis buvo tiesiog pamišęs dėl savo vaiko. Pasakojama, kad kartą berniukas būdamas vos dvejų metukų susilaužė kojytę. Jei vaikas būtų buvęs vyresnis tai ši nelaimė nebūtų tokia sudėtinga dėl mažylio judrumo. Kas galėtų priversti vaiką nejudėti kelias savaites, kad koja galėtų sugyti? Tai padaryti sugebėjo tėvas. Paganinis paėmė vaiką ant rankų ir visą savaitę taip išsėdėjo mažai judėdamas, nevalgydamas, kalbino berniuką, glamonėjo, valgydino ir visaip stengėsi, kad tik šis kuo mažiau judėtų. Beprotiška meilė paskatino tėvą ryžtis tokiam poelgiui. Vėliau Achille su kaupu atsilygino tėvui už jo rūpestį (Baranauskaitė, 2003).
Paganinis ir vėliau palaikė glaudžius ryšius su sūnumi, pasiimdamas jį į Europos koncertinius turus. Sūnus mokėjo anglų, vokiečių kalbas ir tėvo gastrolių metu svečiose šalyse vertėjavo. Jis iki mirties lydėjo tėvą gastrolėse. Tėvui mirus, Achille nuoširdžiai rūpinosi užsitęsusiais tėvo laidojimo reikalais. Manoma, kad norėdamas palikti sūnui didelį palikimą, smuikininkas pradėjęs prašyti didelių honorarų už savo koncertus. Tėvas paliko jį pagrindiniu turto paveldėtoju.
Paganinio palikimą sudarė 1,7 mln. frankų, neskaitant turtingos muzikos instrumentų kolekcijos, kurioje buvo meistrų Stradivarijaus, Amati, Bergonzi pagaminti smuikai ir kiti instrumentai. Testamente jis rašė: „Aš draudžiu rengti prabangias mano laidotuves, nenoriu, kad artistai atliktų requiem... Savo smuiką palieku Genujai, kur jis turi būti amžinai saugomas“... Šis smuikas iki šiol saugomas Doria Tursi rūmų muziejuje ir vadinamas „Paganinio našle“.
Nepaisant to, kad instrumentas nuolat saugomas muziejuje, kartais jį vis tiek galima išgirsti koncertų salėje. Tiesa, groti leidžiama tik Paganinio muzikos konkurso nugalėtojui. Kai kurie Paganinio kolekcijos smuikai retsykiais pasirodo pasaulio aukcionuose. Vienas didžiojo maestro instrumentų dabar saugomas Rusijoje. Tai geriausio Stradivarijaus mokinio Carlo Bergonzi pagamintas smuikas, kurį 2005 metais už 1,1 mln. JAV dolerių įsigijo Paganinio vardo tarptautinio smuikininkų konkurso organizatorius ir mecenatas Maksimas Viktorovas. Stradivarijaus ir tokio lygio kitų meistrų smuikai kainuoja nuo 2 iki 6 mln. JAV dolerių.
Smuikininkas žinojo savo vertę ir jam nebuvo autoritetų. Kai Anglijos karalius norėjo, kad Paganinis surengtų jam privatų koncertą, tačiau už tai ketino sumokėti tik pusę prašomos sumos, smuikininkas pasiūlė taupiam monarchui atvykti į jo koncertą teatre.
Niccolo Paganini buvo masonas. Tai jis parašė masonų giesmę ir sugrojo ją Italijos Didžiojo Oriento ložėje. Jo priklausymą masonams patvirtina išlikę šios ložės dokumentai.
Mitai apie „velnio smuikininką“
Paganinis atsisakė kurti bažnytinę muziką. Jo oponentai argumentavo, kad visa kas geriausia yra susiję su krikščionybe. Jie tvirtino, kad geriausi muzikantai rašė bažnytinę muziką ir nėra nei vieno klasikinio kompozitoriaus, kuris būtų nerašęs oratorijų ar mišių: Mocarto Requiem, Bacho oratorijos, Hendelio mišios ir t. t.
Tačiau tada pasirodė smuikininkas ir kompozitorius nekuriantis bažnytinės muzikos. Tikriausiai dėlto jis ir buvo pramintas bedieviu. Prie to galėjo prisidėti ir jo neįprastas grojimas. Paganinis išgaudavęs iš smuiko nuostabius garsus tokiu pašėlusiu tempu, kad jo klausytojus apimdavusi ekstazė.
„Demoniškas“ buvo tik vienas iš epitetų, kuriais jo smuikavimą apdovanojo kritikai. Vienas jo lankytojas tvirtino net koncerto metu „matęs“, kaip šalia Paganinio stovi velnias ir vedžioja smuikininko stryką. Dėl to ėmė sklisti gandai, kad jis pardavęs sielą velniui arba užsiima satanizmu. Šio mito pagrindu 2013 metais britų režisierius Bernardas Rose sukūrė meninį filmą “Velnio smuikininkas”.
Nepažįstantys Paganinio žmonės skleidė gandus, kad jis – niekšas, nors iš tiesų muzikantas užsiimdavo labdaringa veikla. Taigi pasklido nuomonė, kad jam padeda pats velnias. Todėl pasirodė daugybė karikatūrų, vaizduojančių Paganinį velnio pavidalu ar rodantį ryšį su velniu, paveikslų.
Dėl brangių bilietų į koncertus daug kas Paganinį vadino šykštuoliu. O šis šykštuolis dalį bilietų išdalindavo nemokamai studentams muzikantams, o dalį uždarbio siųsdavo giminaičiams ar atiduodavo labdarai. Kad be reikalo neleistų pinigų sau (ir galėtų daugiau atiduoti kitiems), pirkdavosi padėvėtus drabužius. Paganinį kaltino ir sunkesne nuodėme – neva jis nužudė žmogų, o katorgoje pardavė sielą velniui, kad šis padarytų jį genialiu smuikininku. Tokį įspūdį darė klausytojams nepakartojamas griežimas (daugelis klausytojų išmanė smuiko muziką), ligota išvaizda ir niūrus charakteris. Smuikininko likimas buvo sunkus, kaip ir jo charakteris.
Anot amžininkų, niūrusis muzikos genijus Nikolo Paganinis buvo sunkaus būdo, negražus, ligotas, bet po koncertų moterys tiesiog kabindavosi jam ant kaklo, o vyrai buvo nusiteikę atleisti jam populiarumą tarp damų. Jis dažnai leisdavosi į romantiškus meilės nuotykius. Buvo aistringas lošėjas kortomis, todėl garsus muzikantas dažnai likdavo be lėšų. Kelis kartus jam net teko užstatyti savo instrumentą ir prašyti pinigų iš savo draugų. Tik gimus įpėdiniui jis atsisakė kortų.
Nors Paganinis charakterizuojamas niūrokos išvaizdos, dažniau liūdnas, tačiau jis nestokojo ir sąmojo. Yra išlikęs pasakojimas, kad kai kartą vežėjas bandė iš smuikininko paimti keturis kartus didesnę kainą nei įprasta („Jūs taip pat brangiai imate už savo koncertus ir grojate tik vieną styga!“), Paganinis atsakęs: „Na, aš sumokėsiu nustatytą sumą, jei nuveši mane į vietą ant vieno rato “.
„Kitoniškumo“ pritaikymas
Manoma, kad Paganinis turėjo Marfano sindromą. Šis nedažnas sutrikimas buvo pavadintas prancūzų pediatrijos įkūrėjo profesoriaus Marfano (Bernard – Jean Antonin Marfan, 1858 – 1942), plačiai aprašiusio šį sindromą, pavarde.
Marfano sindromas yra paveldima jungiamojo audinio liga, kuriai būdingi širdies ir kraujagyslių, raumenų ir kaulų sistemos bei akių patologiniai pokyčiai (astigmatizmas, hipermetropija, trumparegystė ir kt.). Šis sindromas yra genetiškai nulemtas ir, kalbant statistikos kalba, pasitaiko visame pasaulyje nuo 1 iki 2 žmonių 10 000 žmonių populiacijai. Tai yra vadinamasis autosominis dominuojantis palikimas, todėl tikimybė, kad sergantis asmuo paveldės ligą, yra 50 procentų.
Tačiau Marfano sindromas taip pat gali pasireikšti ir kaip savaiminė mutacija, kai nė vienas iš tėvų šio sindromo neturi. Tarp itin gausių šio sutrikimo simptomų, kai kurie autoriai randa sąsajų su Paganinio kūno konstitucija. Pažvelkime į kai kuriuos didžiojo maestro kūno ypatumus.
Ilgi rankų ir kojų pirštai (arachnodaktilija), pailgas riešas (buvo būdingi legendiniam smuikininkui);
Daugybinės sąnarių anomalijos (Paganinis turėjo įgimtą kelių išnirimą, kreivą dešinę koją);
Sąnarių hipermobilumas (būtent tuo kai kurie ekspertai aiškina Paganinio sugebėjimą atlikti techniškai neįtikėtinai sudėtingus kūrinius);
Aukštas ūgis, liesumas („siauriausi kostiumai ant jo kabėjo kaip maišai, rankovės kybojo kaip ant pagalių, kiekviena apykaklė buvo per plati“);
Pastebimi įvairūs regos sutrikimai: lęšiuko išnirimas (ektopija), trumparegystė, konvergentinis žvairumas (ezotropija) – visa tai gali paaiškinti Paganinio „demonišką žvilgsnį“.
Pasakojama, kad be minėtų kūno ypatumų, Nikolo Paganinis turėjo stebėtinai subtilią klausą – jis girdėjo pėsčiųjų balsus, sklindančius už dviejų kvartalų nuo jo namų, vaikų riksmus ir verksmus, sklindančius iš kaimyninių namų rūsių (Легенчук, 2021).
Neretai žmonės savo „kitoniškumą“ sėkmingai pritaiko įvairiose veiklose. Pavyzdžiui, žinome daug kairiarankių pasaulyje, puikiai pritaikiusių savo ypatumą sporte: Joey Logano (lenktynininkas), Bruce‘as Jenneris (lengvaatletis), Wayne‘as Gretzkyis (ledo ritulininkas, dabar treneris), Timas Tebowas (amerikietiškas futbolas) Joey Logano (lenktynininkas), Billas Russellas (krepšininkas) Bruce‘as Jenneris (lengvaatletis) Wayne‘as Gretzkis (ledo ritulininkas, dabar treneris) Larry Birdas (krepšininkas), Manny Pacquiao (kovotojas), Rafaelis Nadalis (tenisininkas), Pele (futbolininkas), LeBronas Jamesas (krepšininkas); Lietuvos kairiarankiai sportininkai: boksininkai Algirdas Šocikas, Ričardas Tamulis, Vytautas Bingelis, Juozas Juocevičius, krepšininkai Šarūnas Marčiulionis, Lukas Lekavičius, Edgaras Ulanovas, Paulius Jankūnas, Domantas Sabonis, plaukikė Rūta Meilutytė ir kiti.
Yra žinoma, kad kai kurių ligų atvejais išryškėja neeiliniai gebėjimai. Pavyzdžiui, kai kurie asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimų, gali pasižymėti ypatinga atmintimi, neeiliniais mintino skaičiavimo gebėjimais ir pan. Deja, jie retai šiuos gebėjimus geba pritaikyti savo gyvenime. Tuo tarpu Paganinis puikiai panaudojo savo ilgus pirštus smuiko valdymui. Matomai, dėl šio ypatumo jis būtų buvęs ir puikus pianistas.
Suprantama, kad ne vien ilgi pirštai lėmė šio vieno žymiausių pasaulio smuikininko sėkmę. Nuo pat mažens jis daug smuikavo, turėjo įvairių, daugiau ar mažiau įžymių mokytojų. Visą savo gyvenimą Nikolo Paganinis beveik kasdien praktikavo groti smuiku, tam skirdamas 2–3 ir net daugiau valandų. Ne atsitiktinai sakoma: „Sėkmę atneša 50 proc. gabumai ir 50 proc. darbo”.
Jei ypatingų gabumų nėra – sėkmę atneš 100 proc. įdėto darbo. Žodžiu, stenkis ir Dievas padės. Čia verta prisiminti 24 metų aukščiausios (215 cm) pasaulyje moters turkės Rumeysa Gelgi, kuriai buvo diagnozuotas, augimą skatinantis Vyverio sindromas, žodžius: „Kiekveną savo trūkumą galima paversti pranašumu, t. y. priimti save tokiu, koks esi. Žinok savo potencialą ir daryk viską, ką gali“. Regis, Nikolo Paganinis taip ir darė.
Genijui neatsirado vietos kapinėse
Nežiūrint į tai, kad 1827 metais Popiežius Leonas XII Paganinį apdovanojo Auksinio pentino ordinu, o 1828 – Vienoje, imperatorius jam suteikė „Rūmų virtuozo“ garbės vardą ir įteikė Šv. Salvatoro medalį, didžiajam maestro neatsirado vietos kapinėse. Visą gyvenimą Paganinio sveikata nebuvo stipri. Matomai, atsiliepė vaikystėje griežti tėvo pedagoginiai eksperimentai, įgimtos ir įgytos ligos. Be marfano sindromo, nuo 1822 metų jis sirgo sifiliu, nuo 1834 – tuberkulioze, 1838 – prarado balsą, galutinai smuikininką pribaigė gerklės vėžys.
Jo sveikata tapo prasta dėl apsinuodijimo gyvsidabriu, kuris buvo naudotas gydant sifilį. Dėl sveikatos jis nebegalėjo groti smuiku ir Paganinis išėjo į pensiją apie 1834 metus. 1838 m. – persikėlė į Nicą, kur jo būklė dar labiau pablogėjo. 1840 m. gegužės 20 d. Nicos vyskupas pasiuntė vietos parapijos kunigą atlikti sakramento. Tikėdamas, kad gyvens, Paganinis sakramento atsisakė.
Jis mirė staiga nuo vidinio kraujavimo 1840 metais negavęs paskutinių apeigų. Po jo mirties bažnyčia neleido jo laidoti katalikų kapinėse Genujoje dėl atsisakymo priimti sakramentą ir tariamo ryšio su velniu.
Po Paganinio mirties prasidėjo istorija, kokios lig tol nežinojo muzikos metraščiai. Katalikų dvasininkai uždraudė laidoti muzikantą pašventintoje žemėje. Jo sūnus Achilas kreipėsi į popiežių, kad būtų panaikintas šis draudimas, tačiau atsakymo nesulaukė.
Paganinio draugai taip pat dėjo daug pastangų, kad būtų pakeistas toks sprendimas, net rašė peticiją karaliui Karoliui Albertui. Balzamuotas smuikininko kūnas buvo perkeltas į Vilafranše, netoli Nicos esančią raupsuotųjų ligoninę.
Ši kova vyko ketverius metus. Pagaliau 1844 metais leista slapta laivu pervežti jo palaikus į Genują. Vieną tų metų balandžio naktį „didžiojo nusidėjėlio“ kūnas buvo palaidotas Polčevere.
Tačiau tuo pomirtinė Paganinio odisėja nesibaigė. Dar karstas buvo iškasinėjamas ir perkeliamas į vis kitas vietas: 1853 metais į „Gijomo vilą“, 1876 m. – į Parmos kapines. Ir tik 1896 metais jo palaikai buvo pakartotinai perlaidoti La Villetta kapinėse Parmoje, kur vėliau ten didžiajam maestro buvo pastatytas paminklas.
Dailininkai, įamžindami didįjį maestro tapė emocianalius jo portretus, su Paganinio atvaizdais buvo leidžiami pašto ženklai, kaldinami medaliai. Pavyzdžiui, tokius medalius sukūrė prancūzų skulptoriai medalistai David Anger (1788 – 1856) ir Antoine Bovy (1795–1877), skirtus Paganinio debiutui Paryžiuje atminti. Apie įžymųjį smuikininką buvo rašomos knygos, tapomi paveikslai, lipdomos skulptūros, leidžiami pašto ženklai.
Smuikininkas susilaukė pelnytos pagarbos dar būdamas gyvas: 1835 metais, dalyvaujant Paganiniui, buvo atidengtas jo marmurinis biustas, sukurtas Genujos skulptoriaus Paolo Oliverio. Mūsų laikmečiu dėmesį smuiko virtuozui parodė ir kinematografas: režisieriaus Leonido Menakerio serialas„Niccolo Paganini“ (1982), Klauso Kinskio filmas „Paganinis“ (1989), ir jau minėta Bernardo Rose biografinė drama „Paganinis: velnio smuikininkas“ (2013).
Nekrologe F.Listas rašė: „Jis nepažino abejingumo... Šis talentas, kuriam pasaulis taip dosniai ir nesigailėdamas dalijo tai, ko dažnai šykšti kitoms įsimintinoms asmenybėms – garbę ir turtus, – šis žmogus, kurį pasitikdavo taip džiūgaudami, pats praeidavo šalia minios niekada su ja nesuartėdamas. Niekas nežinojo jo jausmų, jaudinusių jo širdį... Tie atšiaurūs Listo žodžiai nusakė sudėtingą jo natūros esmę. Kai koncertuose pasirodė keturiasdešimtmetis Paganini, kurio talentas tuo metu pasiekė tobulumo aukštumas, publika buvo šokiruota, tarsi kokio tai antgamtinio reiškinio...“
Pats Listas, anksčiau klausydamas jo grojimo, yra sakęs: „O dieve, kiek kančios, kiek skausmo išreiškia tos keturios stygos!.. Kasdienybėje uždaras, atsiribojęs nuo kitų, užsisklendęs, išėjęs su smuiku į viešumą, Paganinis tapdavo atviras, apnuogina sielą... Keturios stygos padarydavo girdimą jo vidinį pasaulį“.
Tiek prieš jį, tiek po jo pasaulyje buvo daug labai talentingų muzikantų, tačiau nė vienam iš jų nepavyko net priartėti prie šio italų genijaus, kuris savo grojimu stebino savo amžininkus ir iki šiol stebima šių dienų klausytoją.
