Naujausios
Nerijus Brazauskas. Jūsų iniciatyva LR Seimas 2022-uosius metus paskelbė Pranciškaus Skorinos metais. Kas paskatino šią iniciatyvą?
Stasys Tumėnas. Projekto rengimą paskatino Lietuvos valstybei svarbi istorinė sukaktis – 2022 m. sukanka 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ („Malaja podorožnaja knižka“), Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė. Šie istoriniai įvykiai šiandien laikomi knygų spausdinimo Lietuvoje pradžia. Tai pirmoji priežastis, paskatinusi projekto rengimą. Kita priežastis – norėjosi aktualizuoti Lietuvos visuomenės santykį su LDK architektūra, daile, filosofija, istorija, kultūra, mokslu, politika, paveldu, raštija, teise, švietimu. Pastarųjų sričių žinojimas vis dar tebėra fragmentiškas, o LDK visos visuomenės mastu nėra suvokiama kaip vienas esminių Lietuvos valstybės ir visuomenės europeizacijos ir modernizacijos etapų. LDK įtaka ukrainiečių ir baltarusių tautų genezei šiandien taip pat verta visuomenės dėmesio. Kaip ir aktualizuotini rašytiniai dokumentai (Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), Lietuvos Metrika (14 a. vidurys–18 a. pabaiga), kurioje įrašai padaryti LDK kanceliarine slavų (senųjų baltarusių, arba gudų), lotynų, lenkų kalbomis, LDK tautinėmis kalbomis XVI a. išleistos knygos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metraščiai (I4–16 a.). Šių dalykų išmanymas leis visuomenei aktyviau ir konceptualiau dalyvauti LDK paveldo refleksijose, įskaitant bendrus lietuvių ir baltarusių simbolius bei istorinius naratyvus.
– Ar tai svarbu ir šiandieninei Baltarusijai (Gudijai)? Juk kaimyninėje valstybėje Pranciškus Skorina yra viena reikšmingiausių ir kanoninių kolektyvinės atminties figūrų. Ar metų minėjimas Lietuvoje neįžiebs dar vieno „atminties karo“?
– Nėra abejonių, kad svarbu. Ar sukels nepritarimo kibirkščių? Nežinau, nesinorėtų. Juk Baltarusijoje (Gudijoje) P. Skorina iš tiesų yra viena svarbiausių kolektyvinės atminties figūrų. Filosofas, humanistas, švietėjas, mokslininkas, vertėjas, rašytojas, leidėjas (Rusėniškoji Biblija (Бивлия Руска) (1517–1519) sulaukia ypatingo Baltarusijos valstybės ir visuomenės dėmesio, o jo atminimo įamžinimas liudija išskirtinės asmenybės svarbą Baltarusijos kultūros tapsmui Europos ir pasaulio kultūros dalimi. Visa tai rodo unikalus vienetinis faktas – baltarusių kalba 2017 metais išleista personalinė enciklopedija „Pranciškus Skorina“ („Францыск Скарына: энцыклапедыя“).
P. Skorina šiandien yra itin svarbus baltarusių tautai, kuri siekia demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių primato ir kuri (per)formuoja Baltarusijos istorinę tapatybę, kurios, natūralu, iš naujo ieškoma LDK pavelde. „Dabartinis Skorinos įvaizdis panaudojamas patriotiniam jaunimo auklėjimui, Baltarusijos įteisinimui Europos tautų šeimoje, šalies dialogui su kitomis valstybėmis, Rytų ir Vakarų kontaktams, Baltarusijos ir Europos kultūrų vienybės įtvirtinimui“, – tiksliai apibendrina dr. Aleksandras Gruša (Aleksandras Gruša, „Skorinos atminimo įprasminimas. Baltarusija“). Taigi šie argumentai suponuoja mintį, kad projektas peržengia Lietuvos valstybės ribas, projekto tarptautinis tikslas – nuoseklus Lietuvos siekis palaikyti demokratines Baltarusijos jėgas, pristatant P. Skoriną kaip proeuropietiškos valstybės figūrą, teisę konstruoti istorinę sąmonę ir LDK istorijos (jos radikaliai nesisavinant ir neiškraipant) pagrindu.
– Kada įvyko pirmoji Jūsų, humanitarinių mokslų atstovo, pažintis su P. Skorina?
– Pirmosios žinios apie P. Skoriną iš studijų laikų – prof. Broniaus Prėskienio, pirmame kurse dėsčiusio senąją literatūrą, ir jau Vilniaus universitete klausytų doc. Albino Jovaišo, prof. Juozo Girdzijausko paskaitų. Vėliau apie P. Skoriną, kaip Lietuvos knygų leidybos pirmeivį, plačiau sužinojau jau pats tapęs knygų leidėju. Ta patirtis, sankirta „užkabino“ kaip magnetas, įaugo Pranciškus Skorina širdin kaip kanoninė asmenybė. Ir kaip kitaip – žmogus, keliavęs ir dirbęs įvairiose Europos valstybėse, tiek daug duoda Lietuvos istorijai ir kultūrai.
– Pranciškaus Skorinos biografijos rekonstrukcija stokoja patikimų istorinių šaltinių. Vis dėlto mokslininkai yra pateikę jo gyvenimo naratyvą, pagrindę tikslius jo veiklos Vilniuje faktus? Kokius išskirtumėte svarbiausius P. Skorinos biografijos faktus, atskleidžiančius turtingą jo biogramą, pažymėtą Renesanso mąstymo ir kultūros ženklais?
– Kai kurias humanisto Pranciškaus Skorinos biografijos detales iki šiol tikslina lietuvių, čekų, baltarusių mokslininkai. Fiksuojama, kad jis gimė 1490(?) Polocke, o mirė 1552 m. sausio 29 d. Prahoje. Prof. S. Temčinas konstatuoja, kad „apie 1520 m. Skorina persikėlė į Vilnių, kur vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus (Якуб Бабич, minimas 1519, 1521, 1522, 1527, miesto tarėjas 1525) namuose įsteigė pirmą spaustuvę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Apie 1522 m. čia jis išleido Mažąją kelionių knygelę (Малая подорожная книжка), kurią sudarė Psalmynas su liturginių tekstų priedais, o 1525 m. – Apaštalų darbus ir laiškus (Апостол), t. y. vieną Naujojo Testamento dalį. Tuo metu Skorina ėjo Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas (1523–1535)“ (S. Temčinas, „Pagrindiniai Skorinos biografijos bruožai“).
Su Lietuva Skoriną, „rusėną pagal tautybę, lietuvį pagal valstybę“, siejo ne tik išleistos minėtos knygos, bet ir faktai, kad jis gyveno Vilniuje (maždaug nuo 1520 iki 1536), jo knygų leidimą rėmė Vilniaus pirklys, miesto tarėjas ir burmistras Bagdonas Onkovas, jo leidinių kalba atspindi LDK kalbinę tradiciją, stačiatikių ir katalikų tradicijų sintezę, jo kūrybinė veikla buvo skirta, šių laikų terminais kalbant, raštingumo ir skaitymo kultūros formavimui (Sergejus Temčinas, „Kas šiandien žinotina apie Pranciškų Skoriną“). Ypatingai vertinga ir aktuali tebėra dr. Sigito Narbuto įžvalga apie Pranciškų Skoriną: „Mes jį turime laikyti pirmiausiai Lietuvos, senosios Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūros sferai priklausančiu asmeniu, apie jį kalbėti ir gilintis“ (Sigitas Narbutas, „Išaugintas LDK raštijos tradicijų: Pranciškus Skorina ir jo Rusėniškoji Biblija“).
– Lietuvos visuomenei P. Skorina daugiau žinomas dėl jo „Rusėniškosios Biblijos“ (1517–1519), kuri laikytina rensansinės knygos pavyzdžiu. Jūs inicijuojate Lietuvos gyventojų pažintį su kitu istoriniu leidiniu, pavadintu „Mažoji kelionių knygelė“ (1522). Pristatykite plačiau šią knygą ir jos reikšmę Lietuvai.
– Sergejus Temčinas puikiai apibūdino „Mažąją kelionių knygelę“, todėl man belieka priminti jo mintis: „Mažąją kelionių knygelę sudaro Psalmynas su Horologijumi (Часослов) ir kitais giedamosios liturginės poezijos priedais: aštuoniais akatistais (bažnytinės liturginės giesmės, kurioms skambant negalima sėdėti), aštuoniais kanonais, Heksameronu (Шестоднев), Atgailos kanonu (Канон покаяльный) ir Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собрания). 22 šios knygos dalis specialistai laiko atskirais leidiniais, kuriuos pats leidėjas buvo sumanęs kaip visumą: visus juos apibendrinančiame pabaigos žodyje ji paties leidėjo pavadinta Mažąja kelionių knygele. Leidimo metai nustatomi pagal jos sudėtyje esančią Paschaliją (su gausiomis astronomijos žiniomis), kur nurodomos Velykų datos nuo 1523 m. (taigi knyga leista apie 1522). Horologijaus pabaigos žodyje nurodyta leidimo vieta: „Didžiai šlovingame Vilniaus mieste“.
Mažoji kelionių knygelė turi dar vieną ryškų LDK bažnytinės slaviškos raštijos bruožą – platų naujai sukurtų akatistų naudojimą XVI‒XVIII amžiais, kai susidomėjimas šiuo žanru Maskvos Rusioje vis dar buvo menkas. Slaviškasis Akatistynas pirmą kartą publikuotas Skorinos Mažojoje kelionių knygelėje. Čia skelbti 8 akatistai bažnytine slavų kalba (su rusėnų kalbos elementais), iš kurių 7 sudaro savaitinį ciklą – po vieną akatistą kiekvienai savaitės dienai, išskyrus ketvirtadienį (jam skirti du tekstai: Akatistas šv. apaštalams Petrui ir Povilui ir Akatistas šv. stebukladariui Mikalojui) ir šeštadienį (akatisto nėra); papildomas aštuntas Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui skirtas giedoti kiekvieną savaitės dieną. Du iš šių akatistų sukurti paties Skorinos: jų posmų pirmosios raidės sudaro slaviškus akrostichus (iš giesmių eilučių pirmųjų raidžių sudarytus sakinius), kuriuose įrašyta autoriaus vardo lotyniškoji forma: „Rašė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (antradieniui skirtas Akatistas šv. Jonui Krikštytojui) ir „Darė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui.)“ (Sergejus Temčinas, „Skorina ir Lietuva. Mažoji kelionių knygelė ir Apaštalų darbai ir laiškai“).
– Į Skoriną šiandien galime žvelgti kaip į LDK kultūros reprezentantą. Prof. Sergejus Temčinas pastebėjo, kad „visų Skorinos leidinių kalba atspindi LDK kalbinę situaciją“? Kas būdinga šiai situacijai ir rusėnų kalbai apskritai?
– Jau minėjau, kad pats P. Skorina save laikė rusėnu, o jo leidinių kalba tiksliai atspindi to meto LDK kalbinę situaciją: būtent čia susiformavo tradicija lygiagrečiai vartoti dvi slavų rašytines kalbas: bažnytinę slavų (funkcionavo stačiatikių bažnytinėse knygose) ir rusėnų (naudota pasaulietiškiems tekstams užrašyti, buvo šalies oficialioji rašto kalba). Šių dviejų kalbų sintezę matome Skorinos knygose: jos leistos bažnytine slavų kalba su rusėnų kalbos elementais.
– P. Skorinos leidinius finansavo Vilniaus pirklys, miesto tarėjas ir burmistras Bagdonas Onkovas (Богдан Онков), o pirmoji spaustuvė LDK buvo įsteigta Vilniaus vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus (Якуб Бабич) namuose. Kitaip sakant, LDK buvo stipri mecenatystės tradicija ir kultūra. Kodėl šiandien Lietuvoje silpnos mecenavimo tradicijos? Ir kodėl mes Mecenavimo įstatyme nustatėme, kad nacionalinio mecenato vardas suteikiamas asmeniui, skyrusiam ne mažiau kaip vieno milijono eurų dydžio paramą?
– Klausimas, reikalaujantis platesnio komentaro. O jeigu trumpai, tai yra puikių mecenatystės pavyzdžių ir Lietuvoje: a.a. JAV lietuviai Juozas Kazickas, Stanley Balzekas, Pranciškus Juras, Lietuvoje Danguolė ir Viktoras Butkai (MO muziejus Vilniuje), Edmundas Armoška, Šiauliuose Ramūnas Karbauskis, Stanislovas Grušas, Regina Arcišauskaitė, Alfonsas Armalas ir kt. Šiuo metu kažkodėl kritikuojami mecenatystės finansiniai reikalavimai, bet galiu priminti, kad yra ne tik nacionalinio lygmens, bet ir regioninio lygmens mecenatai, kuriais gali tapti dauguma verslininkų. Štai ir dabar Kultūros ministerija skelbė teikimus mecenatų vardams suteikti, bet neatsirado iniciatyvų iš Šiaulių tokioms kandidatūroms teikti. Kartais esame niurzgliai, bet nepastebime mieste gyvenančių mecenatų.
Kita vertus, žiniasklaidoje skelbta svarbi informacija, kad 2020 metais, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, privatūs rėmėjai Lietuvos kultūros ir meno laukui skyrė 7 722 648 eurų paramos. Taigi beveik 8 mln. eurų yra ženkli ir itin vertinga parama, kuri, neužmirškime, buvo skirta pandemijos sąlygomis. Dosniausių rėmėjų trejetuką būtina paminėti: 1) UAB „Lietpak“ (1 508 481 Eur); 2) UAB „Agrokoncernas“ (383 700 Eur) ir UAB „Agrokoncerno grūdai“ (121 400 Eur); 3) UAB „Domus Star“ (300 000 Eur). Tai puiki žinia, kad kultūra ir menas gali būti prioritetas ir vienas gerovės valstybės pagrindų.
– Pranciškaus Skorinos atminimas įamžintas Baltarusijoje, Čekijoje, Lietuvoje. Kokius išskirtumėte Lietuvoje esančius atminimo kultūros ženklus ir artefaktus? Ko trūktų?
– Tų ženklų esti ir Lietuvoje. Ir ne tik bibliotekose. Štai Vilniuje nuo 1994 m. veikia Pranciškaus Skorinos bendrojo lavinimo mokykla baltarusių mokomąja kalba. 2013 m. ši mokykla buvo perorganizuota į Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnaziją. Į atmintinų metų programos siūlymus aktyviai įsitraukė Vilniaus baltarusiai, ypač aktyvus baltarusių klubo „Siabryna“ pirmininkas Valentin Stech, kuris pateikė Kultūros ministerijai, Tautinių mažumų departamentui visą sąrašą galimų P. Skorinos paminėjimo veiklų. Natūralu, kad P. Skorinos ženklų daugiausia yra Vilniuje – Literatų gatvėje, Didžiojoje gatvėje, Lietuvos bankas yra išleidęs kolekcinę monetą, skirtą Pranciškaus Skorinos „Rusėniškosios Biblijos“ 500-mečiui (monetos dailininkas Rolandas Rimkūnas).
Kitais metais, tikiuosi, kad įvyks daug prasmingų renginių bibliotekose, universitetuose, sulauksime konferencijų, leidinių pristatymų ar menininkų sukurtų bareljefų. Svarbu, kad visa tai vyktų ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje. Viliuosi, kad taip ir bus.
– Rengdamas projektą sulaukėte Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvių kalbos instituto, kolegų Seime palaikymo. Ką tai byloja ir kaip tai išnaudotina minint Pranciškaus Skorinos metus?
– Taip, sulaukėme plataus pritarimo idėjai dėl metų paskelbimo ir P. Skorinos pagerbimo. Sulaukėme daug dalykiškų pastabų, patarimų iš akademinės bedruomenės: Vrublevskių bibliotekos direktoriaus dr. Sigito Narbuto, prof. Sergejaus Temčino, idėjai pritarė Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, baltarusių bendruomenės nariai. Tik pateikus LR Seime projektą, tuojau sulaukiau ne tik deklaratyvaus, mandagaus pritarimo, bet ir vertingų pastabų. Štai prof. Temčinas pastebėjo, kad Lietuvoje praktiškai nebevartojamas terminas „LDK kanceliarinė kalba“ (jis labai netikslus), o vietoj jo vartojamas jau nusistovėjęs terminas „rusėnų kalba“. Profesorius patikslino ir P. Skorinos leidinio pavadinimą – „Malaja podorožnaja knižka“ (o ne „knižica“). Skorinos leidiniai buvo labai svarbūs ne tik dabartinių baltarusių, bet taip pat ir ukrainiečių protėviams: dabartinės Ukrainos teritorijoje Skorinos leidiniai perrašinėti gerokai dažniau, nei Baltarusijoje. Žinoma, dabar baltarusiams Skorina yra svarbesnis, nes labai susimbolintas.
– P. Skorina buvo „rusėnas pagal tautybę, lietuvis pagal valstybę“. Ką tokia asmeninė tapatybė sakytų apie žmogų ir kodėl negalėtume P. Skorinos pavadinti globalaus pasaulio piliečiu?
– Šiandien, kai daug kalbama apie pasaulio siaurėjimą arba kosmopolitėjimą, tokia prieiga galima, tada tokiais terminais asmenų niekas neįvardydavo – P. Skorina tiesiog gyveno ir dirbo tarp Čekijos, Prūsijos, Lietuvos, Baltarusijos. Ar ne pasaulio pilietis, juoba kad ir LDK buvo europeizacijos pradžių pradžia?
– P. Skorina šiandien yra itin svarbus proeuropietiškai kaimynų baltarusių visuomenei, siekiančiai demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių, nacionalinės tapatybės ir istorinės savimonės. Ar galėtų P. Skorina tapti nauju lietuvių ir baltarusių bendraveikos tiltu? Ko tikitės, kas turėtų (į)vykti, kad tie metai būtų prasmingi, vaisingi ir praturtinantys Lietuvos ateities visuomenę?
– Tai priklauso nuo mūsų visų pastangų – ir nuo valstybės institucijų, ir nuo piliečių iniciatyvų. Kartu tai ir galimybė plėtoti tarpkultūrinį, mokslinį ir visuomeninį dialogą tarp dabartinių politinių tautų, istoriškai priklausiusių LDK. Taigi ne per skambu sakyti, kad Pranciškaus Skorinos metų minėjimai galėtų būti naujas lietuvių ir baltarusių bendraveikos tiltas. P. Skorinos asmenybė, jo veikla svarbi, prasminga ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmenimis – juk jis buvo viena ryškiausių to meto Europos kultūros asmenybių, to meto vienas žymiausių Renesanso epochos kultūros švyturių. Norėtųsi, kad Pranciškau Skorinos metai prisidėtų prie to, kad Lietuvos visuomenė atrastų (ne)žinomą Pranciškų Skoriną ir LDK paveldą, labiau susidomėtų europeizacijos ir modernizacijos procesais, praplėstų savo kultūrines kompetencijas.
