Naujausios
Priminė išgyvenimus
R. Keršienė į redakciją atėjo nešina 1933 metais išleista knygute – Prano Mašioto „Indėnai piliakalnyje“. Ji – iš vaikystės namų.
Kai prasidėjo karas, vienturtei Onos ir Kosto Pivoriūnų dukrai Reginai buvo šešeri, kai frontas grįžo – devyneri.
Šiaulietė prisimena, kad jų namai buvo netoli geležinkelio. Namo kampe stovėjo etažerė. Tėvas tarpukariu turėjo Šiauliuose parduotuvę, neblogai gyveno ir pirkdavo knygas – buvo mėgėjas skaityti. Pirko ne tik sau, bet ir dukrai. Toje etažerėje buvo ir ši išsaugota knyga.
Kai netoliese sprogo bomba, skeveldra skrodė kiaurai per etažerę, knygas, kambarį, virtuvę ir galiausiai, išlėkusi laukan, pataikė į kieme stovėjusį žmogų. Nelaimingasis žuvo.
Kitas epizodas – netoli Pivoriūnų namo buvo rūsys, jį šeima naudodavo vietoje šaldytuvo, nešdavo pieną ir kitus produktus. Prasidėjus bombardavimui, rūsys tapo slėptuve. Ponia Regina nebežino, tėvas ėjo į rūsį ar iš rūsio – žuvo viduryje kiemo.
„Pasitraukėme toliau nuo miesto, į kaimą pas žmones, nepamenu, ten buvo daržinė ar klėtis. Vėl pasigirdo šaudymai – galvas užsidengėme pagalvėmis, o mamos draugės dukra, mano draugė, atsisėdusi valgo! Mes labiausiai bijome, o ji, tik metais vyresnė, valgo! Šitą labai įsidėmėjau“, – sako R. Keršienė.
Vėliau pervežė į Šiupylius – pas dėdę.
Mergaitė buvo pasiėmusi P. Mašioto knygutę – gal ir dar ką nors, galbūt žaislų – išdilo iš atminties.
„Gal man patiko paveikslėlis, gal galvojau, kad išmoksiu skaityti, – paima rankas seną leidinį moteris. – Gal man tėvukas paskaitydavo pasakas. Nepamenu, bet knygutę per tiek metų išsisaugojau.“
Dar vienas iš atminties išplaukęs momentas: su mama eina į žirnių lauką ir tuo metu atskrenda keli lėktuvai.
„Kad pradėjo šaudyti, taip baisiai! Mama sako, kaip iš polimioto! Ji užgulė mane ir taip gulėjome žirniuose. Kokią baimę jaučiau, atrodo, kad į tave šaudo. Tokie dalykai neužmirštami. Ir dabar, kai karas Ukrainoje prasidėjo, atsibudo visi prisiminimai.“
Šiupyliuose pas dėdę buvo iki karo pabaigos. Į Šiaulius sugrįžo lyg rudenį. Namai sudegę. Apsistojo pas mamos pažįstamą, paskui nuomojo kambarį ir virtuvę palėpėje.
Regina pradėjo mokytis Mergaičių gimnazijoje (dabar Didždvario gimnazija – red. past.), ją baigė 1954 metais.
Prisimena, kad į pamokas tekdavo vaikščioti per kelis pastatus. Pamena ir vaikiškas išdaigas – po pamokų eidavo per kapines, vienas kitą gąsdindavo, išlandžiodavo rūsius.
Šiauliai po karo buvo labai sugriauti. R. Keršienė išsaugojo nuotraukas, jose įamžinta, kaip valydavo miestą. Mokyklos metais sodino ir medelius centriniame parke.
Tarpukario akimirkos
Gyvenimą iki okupacijos ir karo Šiauliuose ponia R. Keršienė prisimena miglotai, buvo dar maža. Gimė 1935 metų pavasarį, buvo vienturtė.
Pamena svarstykles tėvų parduotuvėje – buvo prekiaujama maistu, įvairiomis smulkmenomis. Iš tų dienų liko metalinė dėžutė „kobiniukų“ drabužiams, adatų pakeliai.
Jau šiais laikais bendravo su broliais iš vaikystės dienų, vienas iš jų prisiminė, kaip eidavo pirkti „kažkokių šoviniukų“, o Reginos tėvas dar saldainių duodavo.
Mergaitę vesdavo į darželį: medinis pastatas stovėjo dabartinio „Juventos“ mokyklos stadiono vietoje.
„Kiti netiki, sako, kad nebuvo darželių. Galbūt brangiai kainavo, ne visi turėjo tokią galimybę. Aš turiu nuotrauką, parodau, kas netiki. Dukra suskaičiavo, nuotraukoje virš 30 vaikų, du kunigai, auklėtojos, Kalėdų senelis sėdi viduryje, mes su dovanomis.“
Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, parduotuvė iš Pivoriūnų buvo atimta. Nuo išgyvenimų, kad visko neteko, O. Pivoriūnienę ištiko širdies smūgis – infarktas. Mama pasveiko, bet jau netrukus tėvo gyvybę nusinešė karas.
Dabar šiaulietei per sunku žiūrėti žinias apie Ukrainą – labai susijaudina. Kai atsitiktinai pamatė devynerių metų mergaitę sužeista galva, vėl skaudžiai apsiverkė. Moteris žino: viena yra būti paskaičius apie karą, visai kas kita – išgyventi.
