Naujausios
15 metų darbų ciklas
– Už darbų ciklą „Literatūra ir visuomenė: sociokultūriniai tyrimai“ jums skirta Lietuvos mokslo premija. Kiek metų šiam darbui atiduota, ką jame tyrinėjate? Kokia ta visuomenė ir literatūra, ar jos kažkaip koreliuoja, ar literatūra nepriklausomai eina savu keliu?
– Tai yra 15 metų darbų ciklas, susidedantis iš trijų dalių. 2008 metais išleista mano monografija „Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje“, kurioje subjektyvumas suprantamas labai plačiai – kaip asmens vertybių sistema, išryškėjanti literatūrinio teksto sukuriamame pasaulio modelyje. Analizuojamas jis kaip pasirodantis tam tikromis figūratyvinėmis reprezentacijomis (drabužių, peizažo) tam tikruose, dažniausiai klasikiniuose lietuvių literatūros kūriniuose. Lyginama, kaip keitėsi žmonių santykis su gamta: ar ji gyvena savą atskirą gyvenimą, kaip Kristijono Donelaičio kūryboje, ar patiriama kaip vidinio žmogaus pasaulio projekcija. Kita svarbi figūra – drabužiai, kuriais parodai visuomenėje, kas esi, kam priklausai, ar pažeidi jos diktuojamas normas. Drabužiai apskritai yra labai svarbi žmogaus charakterizavimo priemonė XIX a. literatūroje, G. Flobero, O. de Balzako, mūsų Žemaitės ar J. Tumo-Vaižganto kūryboje.
Pagrindinis knygos tikslas yra atpažinti subjektyvumo formavimosi ir pasirodymo būdą, dinamiką, lūžius, krizes, pamatyti visa tai teksto konkretybėje ir bendresniuose poetikos pokyčiuose.
Antra ciklo dalis – moksliniai straipsniai, spausdinti Lietuvos ir užsienio leidiniuose, kuriuose tyrinėju literatūros funkcionavimą visuomenėje (kas lemia kūrinio pripažinimą, kaip seksis mažoms literatūroms tarp didelių).
Trečioji, svarbiausia, dalis yra sovietinio laikotarpio literatūros tyrimai. Kartu su bendraautoriais išleidome knygą „Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu“, kurioje nagrinėjami literatūros procesai, juose atsiduriantys rašytojai, turėję nevienareikšmį vaidmenį, komplikuotą santykį su sistema. Labai svarbi knyga „Sovietmečio lietuvių literatūra: reiškiniai ir sąvokos“, kurioje tyrinėjame, kaip keitėsi pats sovietmetis ir literatūros kūrimo sąlygos, jos vieta ir galia visuomenėje. Tai knyga, svarbi ir jaunajai kartai, kuriai sovietmetis – jau visiškai svetimas pasaulis. Nebuvo ir tada viskas juoda ir balta, labai daug tos pilkosios zonos, bet, kaip sakė poetė Ana Achmatova: „Jeigu tu stovėjai eilėse, buvai sistemos dalis“. Nori ar nenori, tas laikas įsispaudžia nepastebimai. Mes ėmėmės ne smerkimo politikos, bet analizės politikos.
Ciklą užbaigia su kolegomis iš Ukrainos, Estijos, Latvijos, Didžiosios Britanijos ir JAV knyga, kurios pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą būtų: „Literatūros laukas komunistinio režimo sąlygomis“. Tai yra tarpdisciplininis tyrimas, apimantis sociologinius, politinius, estetinius aspektus.
– Kodėl būtent tokio tyrimų lauko ėmėtės?
– Pagrindinė buvo institucinė priežastis: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas vykdė ilgalaikę penkerių metų programą. O sovietmečio literatūra buvo dar menkai tyrinėta, tiksliau – tyrinėta, bet dar anais laikais, tad reikėjo iš naujo įvertinti. Iš naujesnių darbų turėjome tik mokslininko Vytauto Kubiliaus „XX amžiaus literatūrą“ (1995), kuri vos pasirodžiusi įnešė nemaža sumaišties, nes dar nebuvo nutolta nuo sovietmečio. Dabar jau pakankamai praėję laiko. Kriterijus, pagal ką nustatyti, ar dar likę mentaliteto reliktų, yra išaugusi nauja nepriklausomybės karta. Ji teikia daug vilčių, neturi tos mums žinomos patirties. Aišku, dar būna žmonių, kurie bando veikti pagal „blato“ sistemą. Kaip bebūtų, 50 metų palikimas gilus.
Rašytojo vaidmuo labai pakitęs
– Dalyvaujate kūrybiškiausių knygų 12-uko rinkimų komisijoje. Kokius matote pokyčius šiuolaikinėje mūsų literatūroje? Štai, dr. Jūratė Sprindytė sako, kad ji amorfiška, žanrai nebėra žanrai, laisvai varijuojama, peržengiamos jų ribos. Kur lietuvių kūrėjų, rašytojų stiprybės, o kur – silpnybės?
– Mes esame poetų tauta, turime absoliučiai pasaulinio lygio poezijos, tik nepakankamai jos išversta į kitas kalbas. Reikia pakelti galvą ir negalvoti, kad mažos literatūros kuo nors prastesnės. Aišku, ne visada tarptautinėse konferencijose įdomu, kai kalbi apie kokį nors poetą, reikia kalbėti drąsiai, provokatoriškai, todėl nuo teksto analizės nusitolinau. Viena vertus, ji liko, bet negali tik jos pateikti, turi kelti problemas. Kalbi apie mažos literatūros cirkuliavimą, kaip susiduria tam tikri galios santykiai, aišku, ne tiesiogine jėgos prasme, bet kultūrinio kapitalo, žinomumo, kalbos senumo ir t.t.
O pasakojamosios literatūros bruožus mes sunkiai įsisavinome. Klasikinis lietuvių romanas prasideda praktiškai nuo Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“.
Po sovietmečio literatūros yra įvykę keli dalykai. Atsirado skirtis tarp vadinamosios elitinės ir populiariosios literatūros, nors vis dar labai norima priklausyti elitinei literatūrai. Tačiau ir populiaroji literatūra gali būti gera. Turime visai neblogos žanrinės kūrybos, detektyvų, trilerių, kaip, pavyzdžiui, naujausia žurnalisto Dovydo Pancerovo knyga „Medžiojant tėvą“, Jaroslavo Melniko „Adata“. Netgi sakyčiau, kad parašyti detektyvą praverstų bet kuriam rašytojui, tai kaip gera treniruotė prieš maratoną – romaną.
Yra geros istorinės žanrinės lietuvių literatūros. Nors mane gal skaitytojai užmėtys akmenimis, bet rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romanai turi populiariosios literatūros bruožų. Ir tai nėra blogai. Ko aš pati negaliu skaityti, tai lietuviškų meilės romanų.
Kūrybiškiausių knygų 12-uko rinkimų komisijoje praėjusių metų kūrybiškiausia knyga paskelbėme Undinės Radzevičiūtės romaną „Grožio ir blogio biblioteka“. Tai – septintoji šios autorės knyga, šeštasis romanas. U. Radzevičiūtė – tarptautinės krypties rašytoja, jos kūryba tarsi belaikė, analitinė, konstruktyvistinė, unikalus reiškinys po Sauliaus Tomo Kondroto prozos.
Apskritai, rašytojo vaidmuo mūsų visuomenėje labai pakitęs. Anksčiau jam būdavo suteikiamas išskirtinis vaidmuo formuojant sovietinį žmogų arba jis užimdavo opozicionieriaus poziciją, režimas juos privilegijuodavo arba bandydavo išstumti. O per 30 pastarųjų metų užaugę, subrendę kūrėjai į rašymą žiūri kaip į darbą. Visuomeniškai jų vaidmuo nebe toks svarbus. Dabar literatūra atlieka egzistencinės paguodos, tapatumo paieškų, pramogos funkciją. Mes gyvename socialinės įtampos, populizmo pakilimo laiku, – tokie periodai kas kažkiek laiko kartojasi. Dar turime koronaviruso pandemiją. Todėl literatūra siūlo arba prieglobstį, atpalaiduoja arba reflektuoja, kas vyksta aplink.
– O kokias knygas pati skaitote? Kaip jas atsirenkate? Ar skiriasi mokslininkės Dalios Satkauskytės ir tiesiog skaitytojos Dalios Satkauskytės kūrinių pasirinkimas?
– Kadangi mano toks darbas, skaitau, ko jam reikia. Kai rengiamės kūrybiškiausios knygos rinkimams, tai gana varginantis dalykas, mat reikia surasti grynuolius tarp kelių šimtų kasmet išleidžiamų knygų. Tačiau negali visiškai atskirti kūrinio vertinimo iš mokslininkės pozicijos ir kaip skaitytojos patiriamo malonumo. Kartais įsijauti ir skaitai tiesiog kaip skaitytoja. Ko aš nemėgstu, tai deklaratyvumo, melodramatiškumo.
Dabar mano knygų lentynoje guli Winfriedo George'o Sebaldo „Išeiviai“, knyga savita forma, jungiančia literatūrinę išmonę ir istorinę dokumentiką, kalba apie istorijos, žmogaus egzistencijos ir metafizinės jausenos dalykus. Greta Italo Calvino „Nematomi miestai“, „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Modernistinė, rafinuota proza.
– Be mokslinių tyrimų, dėstote universtitete. Kokia iš ten patirtis, kokie dabar studentai?
– Kaip tik turėjau nuotolinių paskaitų literatūros semiotikos kursą Limožo (Prancūzija) studentams. Sudėtingas darbas, ir dėl to, kad užsienio kalba, ir dėl to, kad per atstumą, bet iš atsiskaitymo darbų atrodo, kad priėmė, suprato. Dėsčiau jiems literatūros semiotiką, bet „kontrabanda“ bandžiau pateikti lietuvių literatūros teksto analizę, kiek turėjau vertimų.
Dėstant labai svarbu tiesioginis kontaktas ir joks kompiuterio ekranas negali atstoti auditorijos. Prancūzijoje stažavausi tris kartus, tą galimybę man suteikė kalbos mokėjimas, nors ją ir išmokau vėlokai, jau baigusi doktorantūrą. Vertėjo ir daugiau kalbų išmokti. Lietuvos, mažos šalies privilegija, kad esame tiesiog priversti mokėti daugiau kalbų ir tai suteikia gerokai daugiau laisvės pasaulyje. Šiuo požiūriu jaunimas jau mus pralenkia.
Vilniaus universitete dar dėstau magistrantams sociokritiką. Labai geras kursas šiais metais susirinko, motyvuoti žmonės. Kas įdomiausia: yra baigusių bakalaurą prieš penkerius ar net dešimt metų ir ne visi humanitarai. Štai, prieš keletą metų turėjome studentę, atėjusią po vadybos studijų, kurių nemėgo. Ir kasmet tokių pasitaiko.
Jaunuoliai, baigdami mokyklą, patiria spaudimą iš aplinkos, iš švietimos sistemos, kad humanitariniai mokslai nemadingi, neuždirbsi daug pinigų, neaišku, ko ten moko naudingo, neatitiksi darbo rinkos poreikių. Bet tai neteisingas požiūris. Jauni žmonės čia įgyja taip šiais laikais reikalingos komunikacijos, argumentavimo pamatą, platų akiratį. Ir darbo rinka nuolat kinta, persikvalifikavimas bus mūsų kasdienybė. Kitas dalykas – kvalifikuotų humanitarų, gerai išmanančių kelias kalbas – nuo redaktorių iki naujos kartos mokslininkų tiesiog ima trūkti. Todėl raginu būsimus studentus nepasiduoti madoms, nebijoti pasiklysti. Dabar yra daug kelių, galimybių, save galima išbandyti savanorystėje prieš renkantis profesiją.
Dėkinga mokytojai Romualdai Vaitkienei
– Nuo šiandienos aktualijų pasukime laiko ratą į praeitį. Kaip vaikystėje atėjo knyga į jūsų pasaulį? Galbūt tėvai turėjo didelę įtaką? Ar tada matėte save ateityje kaip mokslininkę, tyrinėjančią literatūros kūrinius?
– Atėjau į mokyklą jau mokėdama skaityti. Mama skaitydavo, o aš vis klausdavau: „Kas čia? Kas čia?“ Taip po truputį ir išmokau.
Tėveliai buvo paprasti žmonės, darbininkai, tragiška pokario karta. Bet jie labai norėjo, kad vaikai baigtų mokslus, o mes su sese Giedre (Giedrė Satkauskytė – informacinių technologijų mokytoja Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje – aut. past.) jų lūkesčius pateisinome – gerai mokėmės. Buvome visai geri vaikai, gal mažiau pagundų anuomet turėjome. Baigusi mokyklą be problemų įstojau į universitetą, egzaminus išlaikiau penketais (tuo metu galiojo penkiabalė vertinimo sistema – aut. past.).
Mokslininke tapti neplanavau, man tiesiog patiko mokytis. Po studijų Vilniaus Universitete išėjau dirbti į vieną Vilniaus mokyklą, bet netrukus Vytauto Kubiliaus buvau pakviesta į tuometinį Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Įstojau į doktorantūrą. Dariau, kas man buvo įdomu. Gerais laikais gyvenau, nors ir pereinamasis laikotarpis buvo. Atvažiuodavo dėstyti išeivijos profesoriai, dvelkė laisvės dvasia, mažiau formalizuota viskas.
– O kas vis dėlto pastūmėjo link literatūros, juk gerai mokėtės ir kitus dalykus? Gal mokytoja Romualda Vaitkienė, kraštotyrininkė, mūsų krašto metraštininkė, Joniškio Garbės pilietė?
– Man sekėsi daug dalykų: gamta, matematika, literatūra... Nemėgau piešimo ir kūno kultūros, tie privalomi normatyvai žlugdydavo. Ir dailyraštyje „neblizgėjau“, trejetus gaudavau. Užtat mano pirmoji mokytoja Adolfina Norvaišienė buvo nustebusi, kai įstojau į lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo keliu išties pastūmėjo mokytoja Romualda Vaitkienė, tikrai neeilinė pedagogė... Buvau perspektyvi matematikė, kaip ir mano sesė. Todėl matematikos mokytojas Jeronimas Labeikis iš pradžių pyko, nes mažiau pastangų į jo dėstomą dalyką dėjau nei galėjau, Salomėja Nėrimi vadindavo. Bet paskui suprato. Šiaip jau ir humanitarams matematika praverčia, loginis mąstymas reikalingas visur.
Apie R. Vaitkienę tik gražiausius žodžius galiu pasakyti. Ji labai mokėjo motyvuoti. Pavyzdžiui, sugalvodavo klasei skirti prizą už atliktą užduotį: papasakodavo savo skaitomo detektyvo dalį. Buvo išskirtinė, nepaprastai drąsi, labai pasitikinti savo mokiniais. Parvažiavusi iš teatro, pasakodavo apie matytus spektaklius. Aš, atvykusi iš mažo miestelio studijuoti Vilniaus Universitete, puikiausiai žinojau Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį ir kitus neprograminius poetus, rašytojus, ko net kai kurie vilniečiai neišmanė. Visai nieko iš paribio būti, mes turime atkaklumo ir godumo – norime viską patirti, aprėpti.
– O pati kurti prozos, poezijos nebandėte?
– Mokykloje kadaise rašiau, „Moksleivyje“ buvo spausdinti mano eilėraščiai, bet to žurnalo neišsaugojau. Vėliau bandžiau dalyvauti universteto literatų būrelyje, bet sulaukusi kritikos rašyti mečiau. Matyt, taip ir reikėjo. Jaunystėje daug kas rašo, bet nebūtinai iš to kas nors vėliau išeina. Aš nesu linkusi prisirišti prie praeities, esu pasinėrusi į dabartį, į esamus darbus.
Didžiuojasi kilusi iš Žagarės
– Nors gyvenate esamuoju laiku, vis tiek norisi paklausti, kokią prisimenate vaikystę Žagarėje, brangiausias vietas, akimirkas? Ar dažnai apsilankote?
– Žagarėje gyvena mano mama. Po operacijos ją prižiūri sesuo, kuriai esu be galo dėkinga. Apsilankau gana dažnai ir kuo toliau, tuo labiau man patinka čia pabūti. Miestelis atsigavo kartu su regioninio parko direkcijos užmojais ir atliekamais darbais. Tiesa, kartais krenta į akis nešienautos pievos, apleisti senieji pastatai – mūsų paveldas. Bet kai kas po truputį atgyja.
Mano studentai buvo atvažiavę ir liko sužavėti Žagare. O aš pati sugrįžusi turiu maršrutą, tokį ratą: apeiname kapines, kur tėtis, kiti artimieji palaidoti, labai mėgstame Švėtės gatvę, Raktuvę. Vasarą važiuojame maudytis į karjerus. Kadangi užaugome Salomėjos Nėries gatvėje ir vos už poros namų upė, pamenu, kaip vaikystėje joje mirkdavome, žiūrėdavome, kaip berniukai vėžius traukia arba stebėdavome mus gąsdinusią plaukiančią vandens žiurkę. Gal ten ir bebras būdavo, dabar jau sunku pasakyti.
– Ko galėtumėte palinkėti žagariečiams?
– Džiaugtis tuo, ką turi, nes miestelis vertingas, įdomus, dabar jau ir garsus Vyšnių festivaliais, savo istorija. Aš pati didžiuodamasi visada sakau, kad esu iš Žagarės, ir tą aplinkiniai pastebėjo.
Linkiu išlaikyti tai, kas gera ir dar pagerinti. Tolerancijos, pagarbos, geranoriškumo – to visur reikia.
