Naujausios
Mirksniai
Vytautas KIRKUTIS
Žymus rusų prozininkas, poetas ir vertėjas Ivanas Aleksejevičius Buninas sakė, kad „apie laimę mes visada tik prisimename“. Pats geriausias laikas tokiems prisiminimams, kai sėdi prie sužvarbusių langų ir jauti pavasarėjančią šilumą. Taip, buvo, kažkada buvo...
O viskas, kas buvo, atrodo švelniau ir maloniau, jaukiau ir romantiškiau.
Iš gyvenimo kasdienybės laimėtos laimės akimirkos. Kas yra dabar, šiuo metu – paprasčiausia kasdienybė, realybė, rutina, buitis, dumblažolės. O kai pradedi perrinkinėti ant jūros kranto išmestas žoles ir dumblius, kartais surandi ir gabalėlį gintaro.
Tikriausiai daugelis norėtumėme, kad kuo daugiau būtų kuriančių žmonių ir kuo mažiau griaunančių, naikinančių. Nes kuriantis žmogus yra gražesnis ir malonesnis. Jo akyse matyti kūrybos žiežirba, o ne drumstas naikinimo valktis.
Kūryba – tai laisvė, iššūkis, lemtis, kamuolinis žaibas... Šį sąrašą galėtume pratęsti visi, kurie nors akimirką mąstėme apie tai arba patys nors kartą bandėme imtis kūrybos misijos. Keistas dalykas toji kūryba – kartais nebežinai, žmogau, kas tai: Dievo palaiminimas ar puolusiųjų prakeiksmas. O tas, ko nežinai, traukia, kviečia, ragina, vilioja.
Labai daug žmonių, kurie nei kuria, nei griauna. Jie paprasčiausiai – gyvena. Ir tai, patikėkite, nieko blogo.
Gyvenimas susideda iš smulkmenų, akimirkų, nuotrupų, užuominų, nuosėdų, nedidelių įvairiaspalvių figūrėlių... Iš visko, kas labai maža, smulkmeniška, vos matoma, fragmentiška. O mes linkę mažų dydžių nepastebėti. Tačiau tie akmenukai, briliantukai, auksiukai, trupiniukai veikia mus, lipdosi, klijuojasi į didesnius ir taip sudaro visą mūsų gyvenimo mozaiką.
Kartais sakome: et, smulkmena... Ir visai nėra lietuvių kalboje žodžio, kuris parodytų mums mažo trupinio reikšmingumą ir svarbumą. Gal tuomet patikėtumėme, kad maži dalykai labai svarbūs.
Išgyventi kiekvieną akimirką. Nepraleisti nė vienos. Pastebėjote: mes gyvename tik kai kurias, tik pačias ryškiausias, spalvingiausias. Kai kurias praleidžiame jų net nepastebėję. Matyt, buvo tuštokos, nereikšmingos. Bet ar jos visai nevertos, kad mes jas išgyventume, suvoktume, pajustume? Daugelis jų pralekia tarsi pro šalį. Kažkur kažkaip. Tuščios akimirkos? Bet tuštumos nėra. Yra tik laikas, kurio mes nesuvokiame...
Jei negali pasakyti, įvardyti, dar nereiškia, kad nėra.
Sakoma, kad smulkmenose gyvena velnias. Bet kiti tvirtina, kad smulkmenose gyvena ir Dievas. O man atrodo, kad ir vienas, ir kitas gyvena akimirkose. Neaišku, kiek trunka akimirka. Tikriausiai – vieną akies mirksnį. O vienas akies mirksnis trunka vidutiniškai dešimtadalį sekundės. Čia ir vyksta žmogui svarbiausi dalykai.