Naujausios
Gyvoji enciklopedija
„Man lengviau savo mintis užrašyti, su vienu kitu žmogumi pasikalbėti, bet prieš auditoriją kalbėti sunku“, – anuomet sakė Leonardas Skėrys. Žarėnuose vyko Knygnešio dienos minėjimas ir pirmą kartą rajone buvo pagerbtas Šiaulių rajone geriausias Metų kraštotyrininkas. Juo rajono Kraštotyros draugijos taryba vieningai išrinko miškininką, muzikantą, drožėją, kraštotyrininką Leonardą Skėrį.
Taip jau nutiko, kad Leonardas Skėrys už savo darbštumą ir aktyvumą du kartus tapo Metų kraštotyrininku. Po dešimtmečio nuo pirmojo apdovanojimo Šiaulių rajono metų kraštotyrininko vardas ir premija už reikšmingus kraštotyros darbus vėl skiriama Leonardui Skėriui. Dvyliktą kartą rajone minėta Knygnešio diena, renginys buvo nukeliavęs į Šakynos kraštą. Tuomet prisimintas knygnešys Ignacijus Normantas (1872–1955), aplankytas jo kapas Šakynos senosiose kapinėse. Dokumentinę medžiagą apie jį surinko ir paminklinę lentą padarė bei minėjimu rūpinosi kraštotyrininkas L. Skėrys.
Daugelis jį pažinojusių stebėdavomės Leonardo žiniomis. Kai tik prireikdavo patikslinti kokį faktą iš pokario istorijos, sužinoti partizanų kovų detales, paklausti apie žmogų, gyvenusį Šakynos ar Žarėnų krašte, skambinu Leonardui Skėriui. Dažnai teko konsultuotis su juo ir rengiant knygą „100 laisvės paminklų“. Ko bepaklausi, viską sužinosi. Išpasakos iki smulkmenų, su smulkiausiomis detalėmis, prisimins žmones, kurie dalyvavo vienuose ar kituose įvykiuose. Su daugeliu iš jų Leonardas buvo pažįstamas, daugeliui buvo padėjęs plačiau sužinoti apie pokario metų partizanus, jų užkasimo vietas, giminystės ryšius. Ir visa toji istorija buvo Leonardo Skėrio galvoje. Žinoma, gal ir jo namų verandoje esančiuose aplankuose buvo surašyta, bet niekada jam nereikėjo pasitikslinti. Puiki buvo atmintis. Tik spėk klausytis.
Niekada neatsisakydavo parašyti prisiminimus laikraščiui, knygai, papasakoti įvairiuose renginiuose, susitikimuose su moksleiviais. Daug sukaupė medžiagos apie ginkluotą pasipriešinimą 1944–1953 metais. Knygoje „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ išspausdinti du jo straipsniai „Kinkių kautynės“ ir „Šeši broliai ir sesuo Aliūnė“. Surinko gausią medžiagą apie Žarėnų–Latvelių apylinkių istoriją bei Semeniškių kaimo istoriją. Kartu su Ignu Valančiu domėjosi ir surinko medžiagą apie Vaclovą Tomkų-Tomkevičių, lakūną iš Mažaičių kaimo, kuris 1931 metais savadarbiu lėktuvu buvo pakilęs Žarėnuose.
2005-aisiais Leonardui Skėriui suteiktas Lietuvos kraštotyros draugijos garbės kraštotyrininko vardas. 2008 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos dvidešimtmečio proga įteiktas medalis „Už nuopelnus Lietuvai“.
Leonardas Skėrys daug prisidėjo leidžiant knygas „Kruopiai“, „Papilė“, „Trupinėliai Laisvės žiburiui“, monografiją „Šakynos kraštas“. Daugelis jo surinktos medžiagos pasklido po leidinius, išsibarstė laikraščių puslapiuose. Galbūt atsirastų, kas imtųsi ją visą surankioti, suredaguoti ir sudėti į knygą – išleisti Leonardo Skėrio rinktinius raštus. Manau, kad jo surinkta medžiaga turi didžiulę išliekamąją istorinę vertę. Ir ne tik Šakynos ar Žarėnų kraštui, bet ir visai Lietuvai.
Istorija – paminkluose
Leonardas Skėrys ne tik rinko medžiagą apie praeities įvykius, partizanų istoriją, užrašė prisiminimus. Daug, labai daug įvairių atminimo ženklų, paminklų, stogastulpių, kryžių pastatė, norėdamas paženklinti atmintinas vietas, išsaugoti prisiminimus apie partizanų kovas ir jose dalyvavusius partizanus. Neįmantrūs jo paminklai. Leonardui buvo svarbiausia – kad išliktų prisiminimas, kad būtų užfiksuotas atmintinas įvykis ar žmogus. Kiek iš viso padarė atminimo ženklų, ir pats nesuskaičiuodavo. Tačiau apie kiekvieną ilgas istorijų istorijas galėdavo pasakoti. Tik turėk laiko ir noro klausytis.
Daugelį tų paminklų ir atminimo ženklų mačiau rengdamas knygą „100 laisvės paminklų“. Štai Masių kaimo miškelio rytinėje dalyje stovi Leonardo pagamintas kryžius, skirtas šioje vietoje kaimo gyventojų palaidotam 1944 metų spalio mėnesį NKVD kareivių nužudytam neatpažintam latviui, dezertyravusiam iš vokiečių kariuomenės, atminti. Kartu su Leonardu bandėme išsiaiškinti žuvusiojo pavardę, rasti jo gimines, netgi radome archeologus, kurie vykdė kasinėjimus. O kryžių Leonardas kartu su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Žarėnų kaimo grupe pastatė 1994 metais.
Mažaičių kaimo pietinėje dalyje stovi Leonardo Skėrio pastatytas kryžius šioje vietoje 1945 m. rudenį NKVD kareivių (stribų) nušauto Kruopių girininkijos Žarėnų eiguliui, partizanų rėmėjui Stasiui Putriui atminti. Su Sąjūdžio bendraminčiais jį pastatė 1995 metais. O medžiagą apie jį pats surinko iš giminių ir pažįstamų.
Senosiose Semeniškių kaimo kapinėse Leonardo Skėrio rūpesčiu 1995 metais pastatytas koplytstulpis sovietinės okupacijos metu sunaikintam Semeniškių kaimui atminti.
2001 metais Leonardas padarė paminklinę lentą lakūnui V. Tomkui-Tomkevičiui 100-ųjų gimimo metinių proga.
Mažaičių kaime, kelio Žarėnai–Papilė dešinėje, 1999 metais Leonardas pastato paminklą 1949 metų sausio 6-ąją šioje vietoje buvusioje sodyboje įrengtame bunkeryje Šiaulių apskrities MGB skyriaus karinės-čekistinės grupės vykdytos operacijos metu žuvusiems Prisikėlimo apygardos būrio vadui Vytautui-Šernui ir jo broliams partizanams Juozui-Alksniui, Vaclovui-Miškiniui Maskoliūnams atminti.
Buvusios Radvilų sodybos vietoje yra Leonardo Skėrio iškabinta atminimo lenta 1946 metų rugsėjo mėnesį partizanui Adomui Tamašauskui ir 1949 metų kovo 1 dieną kaime buvusioje A. Kalinausko sodyboje žuvusiam partizanui Kaziui Gurbinui atminti.
Senosiose Mielaičių kaimo kapinėse stovi (pastatytas 1995 metais) Leonardo Skėrio padarytas ir kartu su partizano broliu Leonu Grikainiu pastatytas kryžius 1945–1954 metais už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusiems Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio ir Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinių partizanams atminti.
Į šį sąrašą galėtume rašyti ir rašyti įvairius atminimo ženklus, kuriuos padarė Leonardas Skėrys. Galbūt tikslinga sudaryti jo padarytų ir pastatytų kryžių, stogastulpių, atminimo lentų katalogą, nors ir nelengva būtų be paties Leonardo tai padaryti. Kuo toliau, tuo sunkiau bus visus jo kūrinius prisiminti ir surasti. Tiesa, kai kuriuos jis pats surašė ir išspausdino knygoje „Šakynos kraštas“.
Galbūt Žarėnuose galėtų atsirasti ir stogastulpis, skulptūra iš medžio, skirta įamžinti ir kraštotyrininką Leonardą Skėrį, kuris pats padarė ir pastatė kelias dešimtis paminklų, atminimų ženklų, skirtų Šakynos ir Žarėnų krašto istorijos įvykiams ir asmenybėms? Pradžiugintų ir toks atminimo ženklas Šakynoje, skirtas literatui Antanui Budzinskui. Rašau šiuos sakinius matydamas, kaip paskutiniu metu gražėja Šakynos seniūnija ir su kokia pagarba šio krašto žmonės, bendruomenė ir seniūnijos darbuotojai žiūri į praeities įvykius. O gal kūrybingi žarėniškiai sugalvos ir kitų formų, kaip įamžinti jų krašto šviesuolius?
„Atrasti nelengva – prarasti lengviau“
Ne kartą Leonardas yra sakęs, kad rinkti medžiagą apie partizanus ir jų kovas labai nelengva. Sovietmečiu žmonės bijodavo apie tai net prabilti. Pradedi kalbą apie anų metų įvykius, pašnekovai įtariai žiūri – o kodėl tave tai domina... O gal tu kieno nors paprašytas šniukštinėji. Net ir labai gerus pažįstamus sunku būdavo prakalbinti.
Leonardas yra sakęs, kad ne visada ir atgimimo metai atvirumo suteikdavo. „Dar apie dešimtmetį bijodavo atviriau kalbėti, – kartą pasiguodė. – Net pažįstamų privengdavo.“ Be to, kuo toliau nuo pokario įvykių, tuo labiau blunka atmintis, tuo mažiau detalių išlieka ir prisimenančių mažėja. Todėl Leonardas net ir sovietmečiu kaupė medžiagą apie partizanus, tremtinius, politinius kalinius. Taip lašas po lašo gausėjo medžiagos, pilnėjo Šakynos seniūnijoje nuo sovietinės okupacijos žuvusių partizanų ir jų rėmėjų, tremtinių sąrašai. Visi jie paskelbti knygoje „Šakynos kraštas“. Beje, rengiant medžiagą monografijai, pagrindinis konsultantas ir pagalbininkas ir buvo Leonardas Skėrys.
Kas dar? Gražus Leonardo siekis atminti ne tik partizanus, bet prisiminti ir jų motinas, surasti jų kapus ir paženklinti atminimo lentelėmis „Čia ilsisi partizano motina“. Šakynos ir Kruopių kraštuose apie dvidešimt tokių kapų surado ir pažymėjo.
2020-ųjų liepą su Leonardu Skėriu nemažai svarstėme, kad turėtų būti žymiai labiau paženklintas Andrejaus Kalendros (1855–1951) atminimas. Atsiskyrėlis, L. Tolstojaus sekėjas, Pasaulio teisuolis gyveno Senlaukio kaime (Kruopių seniūnija, Akmenės rajonas). Labai įdomaus likimo žmogus: net nemokėdamas žemdirbiškų darbų, buvo įsikūręs Karniškių pelkyno salelėje.
Leonardas Skėrys buvo įsitikinęs, kad Andrejus Kalendra, jo gyvenimas ir idėjos visai pamirštos, beveik niekas apie jį nekalba ir nerašo, net nebežino vietos, kurioje jis gyveno. 1951 metų rugsėjį Andrejus ir Monika Kalendros bei jų vyriausia dukra Morta buvo ištremti į Irkutsko sritį, ten nuo išsekimo Andrejus mirė. Palaikai parvežti į Lietuvą, palaidoti Žarėnų kapinėse. Tačiau, pasak Leonardo, testamente Andrejus rašė, kad nori būti palaidotas savo sodyboje.
Atidesnis Levo Tolstojaus kūrybos tyrinėtojas atkreips dėmesį, kad jo raštų 78 tome yra įdėti ir Andrejaus Kalendros rašyti laiškai.
„Toks mūsų kraštuose gyvenęs žmogus pamirštas, – ne kartą stebėjosi Leonardas. – Reikėtų apie jį knygą parašyti...“ Deja, pačiam Leonardui nebeužteko jėgų ir laiko įamžinti Andrejaus Kalendros atminimą. Tiesa, apie atsiskyrėlį tolstojininką yra rašęs rašytojas Vytautas Almanis, tačiau, Leonardo nuomone, to buvo per mažai.
Daug dar įvairių planų, sumanymų turėjo Leonardas Skėrys. Daug dar tikėjosi atradimų. 1985 metais šakyniškis literatas Antanas Budzinskas parašė eilėraštį „Atradau...“, dedikuotą Leonardui Skėriui: „Ką šitam pasauliui/ Aš gero daviau?/ Atrasti nelengva –/ Prarasti lengviau.“ Toji atradimo – praradimo tema ne tik Leonardui buvo svarbi. Visiems ieškantiems ir norintiems gyvenime atrasti ir palikti kitiems.
Leonardas kartą prasitarė: „Darau, kiek galiu, kiek jėgos leidžia... Renku po kruopelytę, užrašau, kad liktų prisiminimas apie mūsų kartą.“
„Užkampio“ muzikantas
Tiksliai pasakyti, kada susikūrė Žarėnų kaimo kapela „Užkampis“, būdavo nelengva ir pačiam vadovui Leonardui Skėriui. Jis pats smuiką virkdė, mandolina skambino ar kitais instrumentais grojo daugiau kaip pusšimtį metų. Tai su vienais muzikantais, tai su kitais. O kapelos pradžia galbūt galėtume laikyti metus, kai sujungė du tarybinius ūkius – Šelvenų ir Žarėnų. Tada susijungė į vieną kapelą ir dviejų ūkių muzikantai. Kai nuvykdavo kur nors koncertuoti, vis juos pristatydavo: „Kapela iš Žarėnų...“ Leonardas juokaudavo, kad pranešėjai nedrįsdavo sakyti, jog kapela atvyko iš didžiausio Šiaulių rajone užkampio. Taip ir lydėjo tas „Užkampio“ neoficialus vardas kapelą porą dešimtmečių. Tik oficialiai vis nedrįsdavo pasivadinti.
2000-ųjų rudenį Leonardas Skėrys pasiūlė savo muzikantams įteisinti pavadinimą. „Gal nelabai vykęs“, – buvo prieštaraujančių. Kas norės būti iš užkampio... Kaip čia atrodys, nuvažiavus į didelius miestus – atvažiavo kažkoks kuklutis „Užkampis“...
„Nereikia baimintis tokio pavadinimo, – buvo įsitikinęs Leonardas Skėrys. – Jis visai geras. Juk Žarėnai visais laikais tik užkampis ir buvo.“
Išgirdusi apie renkamą pavadinimą rajono Kultūros skyriaus darbuotoja Birutė Prokopavičienė pagyrė Leonardo pasiūlytąjį. Taip ir liko „Užkampis“.
Į repeticijas kaimo kapelos muzikantai susirinkdavo ketvirtadieniais. Nors ką ten daug repetuosi. Iš pusės žodžio vienas kitą supranta. Dažniausiai susėda keturiese: Žarėnų kultūros namų direktorė ir ansamblio muzikantė Sigita Butvydienė, muzikos mokytoja ir Kultūros namų meno vadovė Sandra Banevičienė, dainininkė Ona Jončienė bei pats vadovas Leonardas Skėrys ir sulipdo repertuarą. Vėliau ir kiti muzikantai prisijungė.
Ne tik muzika „Užkampis“ priviliodavo klausytojus. Kartais prieina žmogus ir prašo: „Parodykit, koks čia instrumentas...“ Leonardas Skėrys šypsosi: „Čia ne mūsiškas, iš kitų kraštų atsivežėm...“ O tas atsivežtasis – iš tiesų pats paprasčiausias senoviškas medinis batsiuvio kurpalis. „Tokį įdomų garsą galima išgauti“, – džiaugėsi Leonardas.
O kur dar senoviniai žvangučiai, senovinis drabužių lyginimo kočėlas, per kurį perbraukęs malonius garsus išgirsi. „Su juo vienoje dainoje gerai pasisekė išgauti bėgančio žirgo garsą“, – pasakodamas apie tai džiaugėsi Leonardas. O prie polkų ir švilpynė lakštutė betinkanti.
Leonardas ne tik smuiką virkdė. Prireikus ėmė į rankas akordeoną, gitarą, kitą instrumentą. Per daugelį metų jie pakluso muzikantui. O mieliausia buvo itališka mandolina, kurią 1946 metais nupirko jo pusbrolis Šiauliuose iš italo belaisvio. Tuo metu karo belaisviai Šiauliuose statė paminklą kariui.
Pavasaris be gegutės
Visada buvo malonu susitikti Leonardą Skėrį, su juo pakalbėti. Žiūrėk, jau traukia iš portfeliuko naujų nuotraukų pluoštą ir pasakoja, su kuo susitiko, ką sužinojo, ką negirdėto išgirdo ar naujo atrado. Dažnai užsukdavo ir į „Šiaulių krašto“ redakciją, ypač džiaugdavosi Vitalijos Morkūnienės, Živilės Kavaliauskaitės ir Adolfo Strakšio publikacijomis.
2020 metų rudeniop dar planavome su Leonardu susitikti jo Baužų kaime. Abu turėjome planų, kokius dar galėtume praeities klodus atskleisti. Rugpjūčio 21 dieną jis pasidžiaugė, kad ilgai skaičiavęs galų gale suskaičiavo, jog šiemet iš dešimties metų beržo prileido 30 kibirų sulos. „Gerai bėgo, – sakė. – Kad ir su lazdele, dar apie šimtą metrų nueinu pasiimti laikraštį, dar nueinu prie ąžuolo, kur su V. Morkūniene aprašėm, susikuriu lauželį, pasėdžiu. Taip gera pasidaro. O juk jau 89-ieji metai eina (...) Taip ir gyvenu. Kad tik sveikatos būtų...“
Ne vienam Leonardo Skėrio draugui teko ragauti jo firminės sulos su juodųjų serbentų šakele. O gal ir išklausyti pasakojimo, kaip geriausiai sulą išlaikyti ir paruošti vasarai, kad ji labiausiai gaivintų karštą dieną.
Kad tik sveikatos būtų... Su sveikata visaip būdavo. Rugpjūčio 25-ąją skambinu, pasisiūlau aplankyti. Sako, kad prastai jaučiasi. Spaudimas padidėjęs net iki 200. Kai išgeria vaistų, sumažėja. Silpnai jaučiasi. Parsineš laikraštį ir eis pagulėti. Sutarėm, gal kitąkart susitiksim. Nenorėjau trukdyti. Leonas irgi sakė, kad labai norėtų pasikalbėti, tik kad truputį pastiprėtų.
Vis prisimenu Leono Skėrio žodžius, kuriuos jis pasakė 2020 metų liepos 16-ąją: „Šį pavasarį pirmą kartą nebegirdėjau gegutės kukuojant. Tai gal jau paskutiniai mano metai... Nes man gegutė nieko nebeiškukavo... Dabar po visų operacijų sustiprėjau, geriau jaučiuosi... Dar vis skaitau. Po kiemą pavaikštau, pailsiu... Taip ir gyvenu....“2020-ieji ir buvo tie lemtingieji metai, kurių Leonardui nebeiškukavo gegutė...
