Medikės poetinis žvilgsnis

Asmeninio albumo nuotr.
Vir­gi­ta Tu­mi­nie­nė.
Joniškietė medikė ir klubo „Audruvė“ literatė Virgita Tuminienė yra iš tų žmonių, kurie savyje poeziją suranda ne vaikystėje, o vėliau, kai gyvenimas atneša išbandymų, kurie suvokiami brandžiau ir giliau. O anuomet šalia buvo mama, močiutė ir dar trys vaikai šeimoje. Eilėraščio eilutės dėliojosi tik iš pankiško noro maištauti, išsiskirti, tačiau savo ankstyvosios kūrybos Virgita niekam neparodė. Buvo pernelyg jautru. O namuose esant ligotai močiutei teko ne kartą matyti aplink besisukiojančius felčerius. Taip literatūros mėgėja pasirinko mediciną, tapo slaugytoja, dabar dirba Joniškio ligoninės vyriausiąja slaugos administratore, bet nuo kūrybos nenutolo.
Savo eilėraščiuose autorė kalba apie žmogaus netobulumą ir jo grožį, apie išsilaisvinimą iš nematomų pančių, kurie daugelį mūsų raizgo. Autorė žavisi gamta, kuri tokia negailestinga ir kartu tokia nepakartojama kūrėja, kad norisi ją garbinti.

MANO BENDRAKELEIVĖ

O būk, šviesa, mano
bendrakeleivė.
Atspindėk žodžių
veidrodžiais esamo
nebūtino beprasmybę.
Įaugink manyje šaknis,
apraizgyk šakų
voratinkliais manąjį
n e t o b u l u m ą.

NĖ MOTAIS

Atnašaujami vaizdai nėra malonė –
tai veikiau prievaizdas
minčių dūksmui.
Dykumų smėliuose
nebrandi sėkla trūnija
ir jai nė motais
saulė

LIETUS

Mėlynuoja liūdesys.
Aštriadančiai debesys dūla.
Argi kas pasakys, kodėl
lašantis lietus dilgo
blakstienas?..
Neturiu skėčio.

PAVASARIUI

Aš dūstu nuo pavasario dvelksmo
nuo apakintos saulės šviesos
mano durys pasauliui užvertos
tik prie savo vienatvės glaustaus.
Kovas tyliai pavasarį neša
laižo sniegą ir ledo dangčius
žydi baltos snieguolės po vieną
mano vienumai, gyvai šalčiu.
Po juodais skarmalais pasislėpus
juodą dervą maišau su medum
užkalbėjimais gyvą pilnatvę
gėlu vandeniu vilgau. Nejau
išprotėję pavasario laumės
viksvų puokštėm kamarą išpuoš?
Stok. Čia kvepia žydrosiom žibuoklėm,
išsiritusiom iš dumblinos kovo rankom
suminkytos košės, persismelkusios purvo kvapu.
Žaibo kregždės. Upeliai nušniokščia.
Žydi saulė ant žemės pečių.

DEBESIO SIELA

Aš tik vėjo dvelktelėjimas
tykus,
šešėlio tarnas,
gęstanti saulės žiežirba.
Aš tik virpanti mėnesio kreivė
keičiantis delčiai,
ūksmingos nakties atspindys,
priebėga lietui.
Aš debesio siela –
trapi,
bedugnė.

VIRPTELĖJIMAI

žiūriu į mėnulį
pro debesų kalnus
dygi jo pilnatis
giedroje

nemoku meluoti
suspaustom lūpom
gedžiu

girdi
vėjų angelai
rauda

tylėk
dangus kalba
ugnies atšvaitais

toliaregis
nepastebi žiežirbos
tik laužą

laiškas
sklidinas raidžių
išsipylė

sakyk
ar vertas tikėjimo aidas
ar duženos liko
tik

GARBINIMAS

Saulę garbinau vakare,
mėnesį – rytą.
Paukštį garbinau už sparnus,
bites – už medunešį.
Už tvirtumą garbinau akmenį,
medį – už laikinumą.
Tik žmogaus niekaip nesupratau –
jis ir viskas, ir niekas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.