Naujausios
MANO BENDRAKELEIVĖ
O būk, šviesa, mano
bendrakeleivė.
Atspindėk žodžių
veidrodžiais esamo
nebūtino beprasmybę.
Įaugink manyje šaknis,
apraizgyk šakų
voratinkliais manąjį
n e t o b u l u m ą.
NĖ MOTAIS
Atnašaujami vaizdai nėra malonė –
tai veikiau prievaizdas
minčių dūksmui.
Dykumų smėliuose
nebrandi sėkla trūnija
ir jai nė motais
saulė
LIETUS
Mėlynuoja liūdesys.
Aštriadančiai debesys dūla.
Argi kas pasakys, kodėl
lašantis lietus dilgo
blakstienas?..
Neturiu skėčio.
PAVASARIUI
Aš dūstu nuo pavasario dvelksmo
nuo apakintos saulės šviesos
mano durys pasauliui užvertos
tik prie savo vienatvės glaustaus.
Kovas tyliai pavasarį neša
laižo sniegą ir ledo dangčius
žydi baltos snieguolės po vieną
mano vienumai, gyvai šalčiu.
Po juodais skarmalais pasislėpus
juodą dervą maišau su medum
užkalbėjimais gyvą pilnatvę
gėlu vandeniu vilgau. Nejau
išprotėję pavasario laumės
viksvų puokštėm kamarą išpuoš?
Stok. Čia kvepia žydrosiom žibuoklėm,
išsiritusiom iš dumblinos kovo rankom
suminkytos košės, persismelkusios purvo kvapu.
Žaibo kregždės. Upeliai nušniokščia.
Žydi saulė ant žemės pečių.
DEBESIO SIELA
Aš tik vėjo dvelktelėjimas
tykus,
šešėlio tarnas,
gęstanti saulės žiežirba.
Aš tik virpanti mėnesio kreivė
keičiantis delčiai,
ūksmingos nakties atspindys,
priebėga lietui.
Aš debesio siela –
trapi,
bedugnė.
VIRPTELĖJIMAI
žiūriu į mėnulį
pro debesų kalnus
dygi jo pilnatis
giedroje
nemoku meluoti
suspaustom lūpom
gedžiu
girdi
vėjų angelai
rauda
tylėk
dangus kalba
ugnies atšvaitais
toliaregis
nepastebi žiežirbos
tik laužą
laiškas
sklidinas raidžių
išsipylė
sakyk
ar vertas tikėjimo aidas
ar duženos liko
tik
GARBINIMAS
Saulę garbinau vakare,
mėnesį – rytą.
Paukštį garbinau už sparnus,
bites – už medunešį.
Už tvirtumą garbinau akmenį,
medį – už laikinumą.
Tik žmogaus niekaip nesupratau –
jis ir viskas, ir niekas.
