Me­džio skulp­to­rius gy­ve­na džiaugs­­me

Me­džio skulp­to­rius gy­ve­na džiaugs­­me

Šis pa­va­sa­ris me­džio skulp­to­riaus iš Ro­za­li­mo Vid­man­to Lie­tuv­nin­ko kū­ry­bo­je ypač tur­tin­gas: tra­di­ci­nė­je Pak­ruo­jo ra­jo­no tau­to­dai­lės eks­po­zi­ci­jo­je vei­kė jo au­to­ri­nė ke­lias­de­šim­ties dar­bų pa­ro­da; ne­se­niai tiek ra­jo­no cent­rą, tiek ki­tas vie­to­ves pa­puo­šė nau­ji stam­būs Vid­man­to kū­ri­niai. V. Lie­tuv­nin­ko po­žiū­riu, kū­ry­ba yra džiaugs­mas. O šia­me džiaugs­me gy­ve­nan­tis kū­rė­jas tu­ri ne­pa­mirš­ti ir at­sa­ko­my­bės prieš vi­suo­me­nę.

Ja­ni­na ŠA­­PAR­­NIE­­NĖ

Kū­ri­niai džiaugs­­mui

Skulp­to­riaus dirb­tu­vių kie­me pa­ma­žu for­mas įgau­na bū­si­mas žmo­gaus ūgio kū­ri­nys. Var­giai ga­li­ma spė­ti, kas at­si­ras iš po kū­rė­jo kal­tų – ar dar vie­nas Rū­pin­to­jė­lis, kaip ato­kiau ta­me pa­čia­me kie­me įsi­tai­sęs, ar koks ki­tas per­so­na­žas.

„Bus lai­min­gas meš­ke­rio­to­jas, su­ga­vęs sa­vo sva­jo­nių žu­vį“, – juo­kia­si Vid­man­tas.

Šyp­so­da­ma­sis me­ni­nin­kas at­ve­ria dirb­tu­vių du­ris. Ne­to­li jų – ką tik nu­šveis­ta se­no­vi­nė gel­da. Ją V. Lie­tuv­nin­kas iš­pra­šė iš žmo­nių, gel­dą nau­do­ju­sių kaip va­zo­ną lau­ko gė­lėms. Dar vie­na, jau iš­pu­vu­siu dug­nu, ka­bo ant dirb­tu­vių lan­go.

„Gel­dos – ypa­tin­gi daik­tai, dau­gy­bę me­tų tar­na­vu­sios vie­nam iš svar­biau­sių žmo­gaus dar­bų – min­ky­ti duo­ną. Jos lyg al­to­riai kas­die­nio gy­ve­ni­mo šven­tie­siems, da­riu­siems šį gy­ve­ni­mą gra­žes­nį, džiu­ges­nį.“

Dvie­jo­se anks­čiau me­ni­nin­ko įsi­gy­to­se gel­do­se jau sto­vi jo į šven­tų­jų ran­gą pa­ky­lė­ti kal­vis, duo­nos ke­pė­jas. Vid­man­to min­ty­se – dar vie­nas bū­si­mas šven­ta­sis, sė­jė­jas Izi­do­rius.

„Šven­ta­sis kal­vis atė­jęs iš ma­no vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų. Anuo­met gim­to­jo kai­mo pa­kraš­ty­je esan­čio­je kal­vė­je su­si­rin­kę vy­rai pyp­kiuo­da­vo, da­lin­da­vo­si nau­jie­no­mis, po­kštau­da­vo. Tuo­se pa­šne­ke­siuo­se da­ly­vau­da­vęs kal­vis tuo pat me­tu tai ark­lį kaus­ty­da­vo, tai ką rei­ka­lin­ga ūky­je kal­da­vo... O kas ga­li bū­ti džiu­giau ir šven­čiau, nei kep­ti svar­biau­sią žmo­gaus mais­tą – duo­ną...“

Kū­ry­bą Vid­man­tas va­di­na džiaugs­mu, do­va­na žmo­gui. Už­tat kū­rė­jas – švie­si, dva­sin­ga as­me­ny­bė – da­li­ja­si su pa­sau­liu sa­vo­mis gro­žio įžval­go­mis. Su džiaugs­mu su­kur­ta skulp­tū­ra, pa­veiks­las ar ki­toks dir­bi­nys džiaugs­mą sklei­džia to­liau. Jį pa­jun­ta ir me­nu be­si­do­min­tys žmo­nės, už­su­kę į Vid­man­to dirb­tu­ves. Ir par­si­ve­žan­tys na­mo tą džiaugs­mo da­le­lę su į akį kri­tu­siu kū­ri­niu.

„Kū­ry­ba – ir prie­mo­nė, ir ga­li­my­bė žmo­gui pa­tir­ti džiaugs­mą, pri­si­lies­ti prie jo šak­nų. Šia­me džiaugs­me ir gy­ve­nu. Tik ne­rei­kia įsi­ka­lin­ti vien sa­vo kū­ry­bo­je: ko­kį gro­žį, kei­čian­tis me­tų lai­kams, ap­link žmo­gų su­ku­ria gam­ta! Ir, gė­rė­da­mie­si žie­dais, juk ne­ma­to­me tuos žie­dus mai­ti­nan­čių šak­nų.“

Skulp­to­riaus „ban­kas“

Vid­man­to dirb­tu­vė­je – da­žy­ti ir na­tū­ra­lios me­džio spal­vos an­ge­lai, sim­bo­li­nės žmo­nių ar šven­tų­jų fi­gū­ros, bui­tį puo­šian­čios ir kar­tu nau­din­gos smulk­me­nos.

Iš pel­kės iš­trauk­tas rie­vė­tas me­džio ga­ba­las su įmon­tuo­tais lau­kų ak­me­nė­liais, tit­na­go ga­ba­lais, sen­daik­čiais, me­ta­li­nė­mis de­ta­lė­mis ir se­nu laik­ro­džiu ant gran­di­nė­lės, lyg pra­by­lan­tis apie lai­ko tėk­mę ar per­mai­nas... Pu­šies ša­ka, ta­pu­si vie­ną dirb­tu­vės lan­gą sau­gan­čiu žal­čiu...

Fi­gū­ros, lai­ko­mos dirb­tu­vė­je – skulp­to­riaus „ban­kas“, skir­tas in­te­re­san­tams pa­ro­dy­ti. Daž­no dė­me­sį pa­trau­kia mąs­li pe­lė­da. Šio paukš­čio skulp­tū­rų Vid­man­tas jau įkur­di­no pa­kruo­jie­čių so­dy­bo­se. O vie­ną, kaip iš­min­ties bei sa­viš­vie­tos sim­bo­lį, pa­tup­dė ant ne­se­niai Pak­ruo­jo par­ke pa­sta­ty­tos vi­suo­me­ni­nės kny­gų spin­tos.

„Ga­li žmo­gui pa­sa­ko­ti, kaip ir ką da­rai, ta­čiau anks­tes­nius kū­ri­nius pa­ma­tęs jis pa­ts pa­jus, kas – ar­čiau­siai „dū­šios“. Tu­rė­ti sa­vo dar­bų ša­lia man ta­po po­rei­kiu. Nu­ti­ko taip, kad vie­nu me­tu par­da­viau vi­sus paukš­čius paukš­te­lius. Išsk­ri­do spar­nuo­tie­ji į įvai­riau­sias pa­sau­lio ša­lis... Kai ne­li­ko nė vie­no, pa­ju­tau, kaip jų trūks­ta! Grie­biau įran­kius – ir ne­tru­ku­s ma­no „paukš­ty­nas“ bu­vo at­kur­tas“, – juo­kia­si Vid­man­tas.

Tra­di­ci­ją gai­vi­na lais­­vė

V. Lie­tuv­nin­ko skulp­tū­ros iš­si­ski­ria kruopš­čiai iš­drož­to­mis ar iš­te­kin­to­mis de­ta­lė­mis, kai ku­rios – smul­kiais kal­te­liais su­kur­tu tar­si rai­bu­liuo­jan­čio van­dens pa­vir­šiu­mi. Kū­rė­jas me­dį jun­gia su me­ta­lu, ak­me­niu, įvai­riai da­žo.

Pa­ro­dų lan­ky­to­jai, me­nu be­si­do­min­tys žmo­nės Vid­man­to ran­ką pa­žįs­ta iš kar­to, nė už­ra­šų ne­rei­kia. O jis pa­ts, ren­gi­niuo­se kal­bi­na­mas, su šyp­se­na siū­lo žiū­rė­ti į skulp­tū­ras – bū­tent kū­ri­niai ir pa­sa­ko­ja apie kū­rė­ją.

„Ne­tin­ku aš tau­to­dai­lei – ne­tel­pu į rė­mus. Jei ne ge­ri bi­čiu­liai, bend­ra­min­čiai ir kū­ry­bi­niai bend­ra­dar­biai Pran­ciš­kus Mie­žis ir Eu­ge­ni­jus Rim­džius – nė ne­ži­nau, ar da­ly­vau­čiau tau­to­dai­lės pa­ro­do­se...“

Tre­je­tas ta­len­tin­gų vy­rų kar­tu puo­šia skulp­tū­ro­mis ir ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros kū­ri­niais ra­jo­ną, kar­tu ir į pa­ro­das ke­liau­ja.

V. Lie­tuv­nin­kui ne­priim­ti­nas po­žiū­ris, kad tau­to­dai­lės tra­di­ci­jas rei­kia lai­ky­ti tar­si „už­ma­ri­nuo­tas“, ne­žen­giant nė žings­nio į ša­lį nuo to, ką kaž­kuo­met su­kū­rė jau mi­rę gar­sūs meist­rai.

Vid­man­to nuo­mo­ne, pa­klūs­tan­tie­ji to­kiems rei­ka­la­vi­mams tau­to­dai­li­nin­kai pa­tys sau ken­kia, už­ker­ta ke­lią vys­ty­tis sa­vo kū­ry­biš­ku­mui. Jei jau meist­ras ne­beįs­ten­gia iš­skap­tuo­ti Rū­pin­to­jė­lio sa­vi­tai, o ne griež­tai ka­no­niš­kai – liūd­na... Ar ne to­dėl tau­to­dai­lės pa­ro­dų sa­lės sto­ko­ja įvai­rių, pil­na­ver­čių, ko­ky­biš­kų ir lan­ky­to­jus džiu­gi­nan­čių kū­ri­nių? Ar ne to­dėl iš­si­bė­gio­ja kū­ry­bin­gi meist­rai? Pri­mi­ty­viz­mas gra­žus, kai jis – na­tū­ra­lus, o ne kai sten­gia­ma­si jį ak­lai ko­pi­juo­ti...

„Rei­kia iš­si­lais­vin­ti nuo po­žiū­rių ir nuo­mo­nių – pir­miau­siai sa­vo gal­vo­je. Ta­da ir kū­ry­bin­gu­mas su­grįš. Nes kur­ti ga­li­ma tik bū­nant lais­vam: taip, kaip jau­ti, o ne pa­gal prieš šim­tą me­tų at­si­ra­du­sį pa­vyz­dį... Tra­di­ci­ja tu­ri bū­ti gy­va, pul­suo­ti, vys­ty­tis. Nes ji – tęs­ti­nu­mas, o ne ko­pi­ja­vi­mas... Su bend­ra­min­čiais su­si­ti­kę apie tai kal­ba­mės – juk su­pran­ta­ma, kad gy­ve­ni­mas da­bar ki­toks, nei bu­vo se­nų­jų diev­dir­bių lai­kais. Jie te­tu­rė­jo pjūk­lus ir kal­tus, o nū­die­nos me­džio meist­rų įran­kiai – ir mo­to­ri­niai pjūk­lai, ir fre­za­vi­mo stak­lės, ir elekt­ri­niai šli­fuok­liai... Ki­tos, di­džiu­lės ga­li­my­bės su­teik­ti kū­ri­niams no­ri­mą iš­raiš­ką. Ta­čiau ir se­nie­ji meist­rai kur­da­vo, kaip jiems at­ro­dė, kiek­vie­nas skir­tin­gai. Nes įran­kiai yra tik prie­mo­nės.“

Ne­leng­vą ke­lią į kū­ry­bi­nę lais­vę nuė­jo ir pa­ts V. Lie­tuv­nin­kas. Dar jau­nys­tė­je su­si­ža­vė­jęs me­džio skulp­tū­ra ir sa­va­ran­kiš­kai mo­kę­sis iš praė­ju­sio am­žiaus ži­no­mų liau­dies meist­rų, bu­vo ne­tru­kus pa­ste­bė­tas pa­ro­dų or­ga­ni­za­to­rių. 1986–1993 me­tais jis jau da­ly­vau­da­vo zo­ni­nė­se ir res­pub­li­ki­nė­se liau­dies me­no pa­ro­do­se, ka­ta­lo­guo­se bu­vo pri­sta­to­mas kry­žių ir rū­pin­to­jė­lių au­to­riu­mi. Vid­man­tas juo­kia­si, kad anuo­met se­kė ir Lie­tu­vos kau­kių ka­ra­liu­mi Ani­ce­tu Puš­ko­riu­mi – dau­gy­bę Už­ga­vė­nių kip­šų prieš ke­lis de­šimt­me­čius yra pri­dro­žęs...

Ta­čiau atė­jo me­tas, kai kū­ry­ba pra­ra­do džiaugs­mą, ta­po tik ga­my­ba pa­gal už­sa­ko­vų pa­gei­da­vi­mus. Ir V. Lie­tuv­nin­kas pa­dė­jo kal­tus, lei­do­si ieš­ko­ti sa­vęs. Per šių paieš­kų lai­ką iš­ban­dė įvai­rius dar­bus, pa­kei­tė gy­ve­ni­mo bū­dą: su­si­do­mė­jo jo­ga ir Ry­tų fi­lo­so­fi­ja, ta­po ve­ge­ta­ru, vi­siš­kai at­si­sa­kė al­ko­ho­lio.

Sup­ra­tus, kaip iš tie­sų no­ri­si gy­ven­ti, su­grį­žo ir kū­ry­bos džiaugs­mas. Jau dau­giau nei še­šerius me­tus Vid­man­tas vėl ne­pa­lei­džia iš ran­kų kal­to.

„Kū­rė­jo duo­na ne­leng­vai atei­na. Jei gal­vo­ti apie so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas – tu­riu tik gal de­šim­ties me­tų dar­bo sta­žą. Bet gy­ve­nu kū­ry­bo­je, ir man vis­ko už­ten­ka – vi­sas lai­kas yra ma­no“, – šyp­so­si per­nai še­šias­de­šim­tą gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­jų mi­nė­jęs skulp­to­rius.

Kū­ry­ba – ir at­­sa­­ko­­my­­bė

V. Lie­tuv­nin­ko dirb­tu­vė­je ka­bo kop­lyts­tul­pio es­ki­zas, taip ir li­kęs vien po­pie­riu­je. Per­nai jis bu­vo su­ma­nęs su­kvies­ti me­džio meist­rus į ple­ne­rą, skir­tą Ro­za­li­mo mies­te­lio ju­bi­lie­ji­niams 250-ie­siems me­tams. No­rė­jo pri­si­dė­ti, gra­žin­da­mas mies­te­lį, ku­ria­me gy­ve­na jau pen­ke­rius me­tus.

Ple­ne­ro da­ly­viai tu­rė­jo su­kur­ti An­ge­lų pie­ve­lę, skir­tą Ro­za­li­mui nu­si­pel­niu­sių žmo­nių at­min­čiai – kiek­vie­nam po skulp­tū­rą.

„Bu­vo at­si­lie­pę gal trys de­šim­tys no­rin­čių da­ly­vau­ti meist­rų, ir pui­kių dar­bų es­ki­zų at­siun­tę. Bet ple­ne­ro su­reng­ti ne­pa­vy­ko – tai ne vie­no žmo­gaus jė­goms, ne­su­lau­kus vie­tos val­džios pa­ra­mos... Me­nas da­bar nu­stum­tas į pa­ri­bį – žmo­nės daž­nai sku­ba var­to­ti, o ne džiaug­tis gro­žiu. Ta­ryb­me­čiu Vil­niu­je vyk­da­vu­sios Ka­ziu­ko mu­gės bu­vo ta­pę tar­si ty­lio­mis pro­tes­to ak­ci­jo­mis prieš anuo­me­ti­nę nu­tau­ti­ni­mo po­li­ti­ką: žmo­nės nuo­šir­džiai sten­gė­si pa­lai­ky­ti tau­tos tra­di­ci­jas, liau­dies meist­rus. Pa­si­kei­tė vi­suo­me­nės po­žiū­ris – pa­si­kei­tė ir mu­gės...“

Vid­man­tas pa­ste­bi, kad kei­čia­si ir ple­ne­rų or­ga­ni­za­vi­mas – ne į ge­rą­ją pu­sę. Ką me­džio meist­ras ga­li nu­veik­ti per sa­vai­tę, su­ma­nęs ne­men­ką skulp­tū­rą? Spau­džia­mas lai­ko, to­kio ple­ne­ro da­ly­vis dir­ba pri­si­vers­da­mas. Ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­riai pa­si­de­da pliu­siu­ką – ren­gi­nys įvy­ko. O iš­prie­var­tau­tų kū­rė­jų iš­prie­var­tau­ti be­džiaugs­miai kū­ri­niai pa­sta­to­mi vie­šo­se vie­to­se.

„Ne kar­tą to­kių ple­ne­rų re­zul­ta­tus ma­ty­da­mas nu­si­vy­liau. Sku­bos dar­bas, o dar ir pa­sta­ty­tas ne­tin­ka­mo­je vie­to­je... Juk skulp­tū­ros tu­ri joms skir­tą erd­vę puoš­ti, o ne dar­ky­ti. Už­tat vie­tą joms iš­rink­ti bū­ti­na la­bai at­sa­kin­gai.“

Dar di­des­nė at­sa­ko­my­bė, Vid­man­to nuo­mo­ne, už­dė­ta pa­čiam kū­rė­jui – už tai, ką jo kū­ry­ba ne­ša vi­suo­me­nei. Ypač nuo­lat vie­šu­mo­je ro­do­mi kū­ri­niai, jau sa­vai­me mo­kan­tys, ska­ti­nan­tys jais sek­ti, stip­riai vei­kian­tys me­nui im­lius vai­kus.

„Kū­ry­biš­ku­mas – toks šal­ti­nė­lis, ku­rio nie­kaip neužs­pau­si, jis pra­si­verš anks­čiau ar vė­liau. Vai­kas ma­to, koks me­nas ap­link, ir pa­gal tai for­muo­ja­si jo po­žiū­ris. Koks tas po­žiū­ris bus, kas­dien žiū­rint į sku­bo­tai ir at­sai­niai pa­da­ry­tą, ne­tin­ka­mai pa­sta­ty­tą kū­ri­nį? Kiek rei­kės pa­stan­gų vai­kui at­ras­ti tik­rą gro­žį bei dar­ną? – pa­ts V. Lie­tuv­nin­kas iki šiol ne­pa­mir­šęs vai­kys­tės įspū­džių. – Ma­no pir­mie­ji vai­kys­tės me­ni­niai po­ty­riai bu­vo įvai­rias­pal­viai ma­mos siu­vi­niai – pa­gal­vė­lės, stal­tie­sės, ki­li­mė­liai, puo­šę na­mus ir džiu­gi­nę akis. To­li­mes­nių gi­mi­nių tu­rė­jau lin­ku­sių į me­nus, bet ša­lia – nie­ko. Už­tat, kaip ir dau­ge­lis, dro­ži­nė­jau tik me­di­nius gink­lus – pri­da­ry­da­vau vi­so kai­mo vai­kams, su ku­riais muš­kie­ti­nin­kus žais­da­vau. O bū­tų bu­vęs dė­dė ar te­ta, ga­lė­jęs tik­rų me­niš­kų fi­gū­rų pa­ro­dy­ti – ne­ži­nia, kaip bū­tų su­si­klos­čiu­si ma­no kū­ry­ba.“

Au­to­rės nuo­tr.

Vid­man­tas Lie­tuv­nin­kas: „Kū­rė­jas at­sa­kin­gas už tai, ką ne­ša vi­suo­me­nei – sklei­džia dar­ną, gro­žį ar blo­gus da­ly­kus.“

Paukš­čiai – vie­ni daž­niau­sių Vid­man­to Lie­tuv­nin­ko kū­ri­nių.

Vid­man­to in­dė­lis į bend­rai su drau­gais su­kur­tą vi­suo­me­ni­nę kny­gų spin­tą par­ke – iš­min­tį sim­bo­li­zuo­jan­ti pe­lė­da.

An­ge­las Ro­za­li­mui – tik po­pie­riu­je li­ku­si idė­ja.

Me­ni­nin­ko kū­ry­bos „ban­kas“ – dirb­tu­vė­se įsi­kū­rę anks­tes­nių me­tų skulp­tū­ros skulp­tū­rė­lės.

Skulp­to­riaus dirb­tu­vių kie­me – ir pra­dė­tas kū­ri­nys, ir pa­ruoš­ta me­die­na, ir jau pa­ro­do­se pa­bu­vo­jęs ne­ka­no­ni­nis Rū­pin­to­jė­lis.

Iš pel­kės iš­trauk­tas me­džio ga­ba­las me­ni­nin­ko ran­ko­se vir­to pa­sa­ko­ji­mu apie lai­ko tėk­mę.

„Kū­ry­ba – džiaugs­mas, o ne dar­bas, už­tat man nė ato­sto­gų ne­rei­kia“.