Naujausios
Dovanų gautas laikas
Pokalbį pradedame nuo šeimos istorijos, nes Vilmantas – šiaulietis tvirtomis šaknimis.
V. Dambrausko senelių meilės istorija – tarsi iš filmo. Senelis, kilęs iš pasiturinčios šeimos, įsimylėjo jauną, gražią, bet neturtingą merginą Mariją. Proseneliai nė kalbų apie bendrą gyvenimą nenorėjo girdėti. Marija, sužinojusi, kad tuoktis jiems nebus leista, nuėjo į vienuolyną. Tik vienuole netapo – būsimas jaunikis naktį atvažiavo karieta ir merginą pavogė. Kunigas jau laukė. Tą pačią naktį juos slapta sutuokė. Išliko nuotrauka su nuostabiai gražia nuotaka. Gimė pirmagimis – Vilmanto tėvas.
„Seneliui sekėsi karjera: dirbo geležinkelio apygardoje inspektoriumi, į darbą vaikščiojo baltomis pirštinėmis. Bet tik atėjus rusams, netruko patekti į saugumo rūsius – ten, kur dabar „Valerijonas“. Galiausiai ištremtas devyneriems metams į Dudinką, amžinojo įšalo žemę. Močiutė pati išvažiavo pas vyrą ir aštuonerius metus kartu buvo ten“, – šeimos istoriją pasakoja V. Dambrauskas.
Į Sibirą V. Dambrausko močiutė pasiėmė tik dukrelę. Sūnus liko Lietuvoje, blaškėsi per gimines. Paskui mokėsi jūreivystės mokykloje – tapo jūreiviu.
V. Dambrauskui gaila, kad tiek daug nespėjo išsiklausinėti apie praeitį, apie laike nutolusius, bet artimus savuosius – mirė mama, netrukus tėvą išsivedė tragiška mirtis. Bet šaknis, savo šeimos charakterį tvirtai jaučia.
Dabartinį gyvenimą V. Dambrauskas vadina dovana – kiekviena diena tarsi premija. Akistatą su mirtimi teko išgyventi dar visai neseniai, sergant kovidu, kai siautė didžioji ligos šienapjūtė. Gydytojas garantijų nedavė – lemiama naktis buvo jau aukštesnėse rankose. Krizę išgyveno.
„Grįžęs supratau, kad galiu sau leisti daryti tai, ko anksčiau negalėjau. Negaišti laiko. Nebendrauti su žmonėmis, kurie už akių apkalba, nevertina ir linki tik blogo. Supratau, kad viską, ko man reikia, aš jau turiu.“
„Sostas“ į ateitį
V. Dambrauskas yra sukūręs per 400 plakatų įvairiems miesto renginiams ir parodoms, taip pat per 400 prekių ženklų ir firminių stilių. Kūrėjo tapybos, fotografijos, dizaino, plakatų parodos eksponuotos ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Sakartvele. Parodų surengta per 40.
Išleistos aštuonios autorinės knygos ir albumai, sukurta per 30 knygų maketų. Penki albumai pelnė aukščiausius apdovanojimus gražiausių knygų konkursuose.
Planuose – devintoji, rinktinių fotografijų, knyga sąlyginiu pavadinimu „Gold“ („Auksinė“).
V. Dambrauskas 15 metų dirbo dizaineriu Šiaulių „Aušros“ muziejuje, beveik 20 metų dėstė Šiaulių universitete (docentas), trejus metus buvo „Laiptų galerijos“ dizaineris. Šiuo metu dirba dizaineriu Šiaulių kultūros centre.
Tarp gausių kūrėjo darbų, projektų – ne tik fotografija, grafinis dizainas, bet ir filmų kūrimas.
Laiku keliaujame kelis dešimtmečius atgal – į dizaino studijas 1982–1989 metais Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
– Vilniaus dailės institutas jau anuomet išsiskyrė laisvesne atmosfera?
– Į studijas Vilniuje aš išvažiavau su treningais, buvau normalus gatvės vaikas.
Vilniuje staiga gavau didžiulę kultūrinę dozę. Visa aplinka, kursiokai buvo kitokie – laisvi, kūrybingi, baigę „čiurlionkes“. Dar buvo Brežnevas, bet buvome be galo laisvi. Visiškai antisovietiniai. Taip, nors mus varydavo į demonstracijas su tais pačiais transparantais, leninais ant kotų, vis tiek šalia gatvės stovėjusieji murmėdavo: „Eina narkomanai ir prostitutės.“ Labiausiai linksmindavo, kai iš partinių bonzų balkono į šūkius „Tegyvuoja tarybinė dailė“ ar kitokias nesąmones niekas neatsakydavo, visi tyliai prašlepsėdavo, net nepasukdami galvos.
Paskui mane paėmė į armiją. Lygiai dveji metai Latvijoje, mūsų bazė buvo po žeme. Po armijos grįžau į akademiją.
Audringai gyvenau, buvau visiškas beprotis – visi buvome bepročiai. Mes gerdavome vyną, rydavome knygas, mylėdavome gyvenimą ir buvome didžiausi pasaulio menininkai. Dirbome irgi kaip pašėlę, studijos buvo kitokios nei dabar. Prieš peržiūras savaitėmis nemiegodavome naktimis.
Diplominis darbas. Visi jau buvo pasirinkę temas. Man liko neono tema, sakė, padarysi restoranui iškabą, o aš šoviau „Sostą“ – 3 metrų skulptūrą. Du mėnesius su draugais dirbome Šiauliuose, rūsyje, kuriame dabar „Arkos“ kavinė.
Pristatymas vyko Vilniaus universiteto rūsyje. Ginantis amžinatilsis Žydrūnas Šatas grojo saksofonu, buvo ir performansas, ir instaliacija. Ko gero, tai buvo vienas pirmųjų tokių performansų! Turiu video-. Valstybinė komisija, partijos atstovai, 1989 metai. Pasibaigus visi sėdėjo išsižioję iš nuostabos ir tvyrojo mirtina tyla. Mintyse pagalvojau, dabar man viskas... Bet... tada atsistojo šviesaus atminimo Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė, šviesi, provakarietiška Dizaino katedros dėstytoja. Ji pasakė, kad tai, ką matote, gal jums nepriimtina, bet tai yra šiuolaikiškai mąstančio menininko darbas. Aš į sieną atsirėmiau – gal nebus blogai. Ji tęsė, kad dirbdama Dizaino katedroje 25 metus galvojo, kad išaugs va toks žmogus (parodė į mane), kuris mąstys taip, jaus taip. Pavyko, apsigyniau.
Ruošdamasis beveik du mėnesius sėdėjau bibliotekose, skaičiau „Britaniką“. Nenorėjau paviršutiniškumo. Reikėjo ir aiškinamajam raštui, ir man pačiam. Tema – ką valdžia daro su žmogumi?
– Tema aktuali ir dabar?
– Aš ir dabar taip pat mąstau. Valdžia žmogui yra blogai. Į valdžią eina tie, kurie nieko kito nesugeba. Jie nenori daryti gyvenimą geresnį, jie nori dar didesnio dėmesio sau, didesnės jėgos, galios. Niekas nepasikeitė. Valdžia žmogų nužmogina.
Apie tą diplominį ilgai kalbėjo. Dabar jo nebėra. Manau, jis padarė savo, ir nebesvarbu, kas su juo nutiko toliau. Jam nereikia amžinybės. Ir jis neturi kažkur dūlėti ir gulėti.
Šaknys ir šaknikes
– Po studijų 1989 metais grįžote į Šiaulius. Baltijos kelias, artėja nepriklausomybė, įvykių kupinas metas, bet nelikote Vilniuje?
– Nebuvo nė minties, kad galiu likti Vilniuje, nors ir siūlė, nuo trečio kurso jau savarankiškai gyvenau, dirbau kaip dizaineris. Turėjau grįžti, nes tai – mano miestas. Visą laiką galvodavau: išeini mokslus ir grįžti ten, kur tave išaugino, kad atiduotumei savo žinias, gebėjimus, kad tavo miestas klestėtų. Grįžau į tėvų ir protėvių miestą.
Pakvietė dirbti Šiaulių kultūros centre. Tai buvo dailininko darbas. Daug laiko, erdvės, atsirado visokios TV, roko klubas, BIX'ai, vyko festivaliai, susitikimai. Viskas staiga sprogo – kūrybinė laisvė.
Buvo poreikis, pradėjau kurti grafinį dizainą – logotipai, plakatai... Ir jau beveik 40 metų tai darau.
Dirbdavau ne tik dienomis, bet ir naktimis. Mes visi tada degėme idėjomis. Visą laiką sakydavau, kad Šiauliai yra pats geriausias miestas kūrybai, čia, ką nori, sugalvok ir įgyvendinsi. Aš tą ir darydavau. Mūsų pirmosios parodos pralenkė laiką. Objektų, instaliacijų, performansų iki tol nebuvo.
– Ar dabar sakytumėte tą patį – Šiauliai geriausias miestas kūrybai?
– Nežinau. Viskas pasikeitė. Mažai šiauliečių. Daug kam Šiauliai tik tramplinas. Dingo atsakomybė už tai, ką darai. Jiems močiutė, su kuria augai vienoje laiptinėje, kuri pažinojo tavo tėvus, nepasakys: „Kaip tu, vaikeli, elgiesi, ar tau negėda?“
Nesibaigia hipsteriniai laikai. Esu opozicijoje Pietinio kultui. Ne nuo to Šiauliai prasidėjo. Šaknikes. Iki šaknų nepriauga ir siūlo šaknikes. Turi gerbti miestą, o ne iš visko tyčiotis ir kikenti. Žmonės be šaknų bešaknystę daro sistema. Kikena iš visko, kikena vieni iš kitų.
Turiu šaknis. Neseniai su J. Bindoku kalbėjomės, dariau filmą („Juozas Bindokas. Kuo paprasčiau, tuo skaniau“ – red. past.). Jis sako: jie galvoja, kad viskas prasidėjo nuo jų atėjimo. Taip nėra.
Esu ne kartą girdėjęs pasakymų: mums nėra autoritetų. Dabar jėgos pozicijose yra sąlyginai jauni žmonės ir jiems vyresni yra kažkoks balastas, nieko iš jų nenori nei išgirsti, nei pasimokyti. Klaiku darosi, kai pakalbini senjorus. Senoji karta mokosi išgyventi, nelįsti į akis, atsirado prisitaikymas. Žiaurus konformizmas. Tai labai liūdina.
Šiauliuose prištampuota su diplomais lakstančių menininkų. Tik... kur jie, kur pavardės, parodos, katalogai? Kur dizaineriai, tapytojai? Gal aš kažko nežinau. Nesakau, kad kiekvienais metais – po žvaigždę, bet bent dekadomis. Kur problema? Gal dėl to, kad štampavo ne tie ir ne taip? Dirbau 20 metų universitete ir mačiau. Iš Dailės akademijos atsivežiau modelį, kaip ten bendraujama. O čia – studentų tujinimas ir visa kita. Būdavo, sako: neatiduosime visko, ką žinome patys, kam mums konkurentus auginti? Nors pirminis ir vienintelis tikslas turėtų būti, kad studentas peraugtų tave. Ir tai buvo tendencija, linija.
– Ir ši tendencija atvedė iki tuščių Zubovų rūmų, kuriuose veikė Dailės fakultetas?
– Čia irgi šaknų nejautimas arba nenorėjimas jų turėti. Nebuvo bendrumo. Visi tempė kas į save. Godumas. Aš matau Zubovų rūmus kaip rotušę. Miestas be rotušės – kitoks miestas. Turime tokį pastatą, galėtų vykti Garbės piliečių inauguracijos, tuokiamos poros, ypatingos, elitinės parodos, atkeliavusios iš ambasadų. Nereikia, sako, įkurkim menininkų klubą. Kokį? Kokiems menininkams?
Aš nepatogus. Niekada nebuvau. Ir žinau viso to kainą.
Prarastas universitetas, Menų fakultetas – yra didžiulis netekimas. Būdavo rugsėjo 1 dieną miestas atgimsta, žavu. Su menu dabar vienintelė susijusi Dailės mokykla, vaikai. Vadinasi, mes praradome jaunimą, brandžius jaunus kūrėjus.
Dalijimasis vienatvėmis
– Šie metai Jums jubiliejiniai ir itin intensyvūs, darbus pristatėte Vilniaus rotušėje, Niujorke (JAV), Poti (Sakartvele), Šiauliuose. Kokių įspūdžių parsivežėte?
– Mano dukra gyvena Niujorke. Žmona pasakė: „Važiuokime į Niujorką, tavo jubiliejiniai metai.“
Sutapo – Stasys Tumėnas pasiūlė pagalvoti apie parodą Seime. Parašiau, kad į Niujorką važiuoju. Sako, – tada daryk Niujorke! Parašė garbės konsulei Klivlande Ingridai Gertrūdai Bublys, parodė mano darbus. Patiko, pirmyn.
Niujorke buvo puikus vakaras, atėjo du konsulai, draugai, dailininkai. Reikėjo papildomų kėdžių. Virtualiai pristačiau parodą „Mano miesto portretai“ ir projektą „Neatšaukti atidarymai“. Tokio šilto ir nuoširdaus bendravimo kartais pasiilgstu parodose Lietuvoje. Kai yra laiko pokalbiams. Klausimai ir atsakymai. Jauti, kad tavo kūryba tikrai kažkam svarbi.
Į Niujorką nesivežiau kameros. Manęs klausia, kada bus Niujorko paroda? Nebus. Džiaugiausi bendravimu su saviškiais. Niujorkas labai kinematografiškas, jautiesi kaip filme, žmonės kokio gražumo! Jei prieš 20 metų būčiau pirmą kartą buvęs Niujorke, gal ten gyvenčiau. Dukra sako: tai yra mano miestas. Suprantu ją.
Sakartvele buvo tarptautinis fotografų festivalis „Black sea“. Smagu buvo pamatyti puikią šalį, bendrauti su jaunais, talentingais ir veržliais Sakartvelo fotografais. Vykome kartu su žmona, improvizuotoje studijoje padarėme 45 fotosesijas per kelias dienas. Po Niujorko Sakartvelas – tarsi iš ateities į praeitį.
Paroda Vilniaus rotušėje – išsipildęs noras. Man tai – pagrindinė parodinė vieta Lietuvoje, turinti ypatingą aurą. Rotušėje pristačiau dvi kolekcijas: „Cliché“ ir „Mano miesto portretai“. Parodos labai šiltai sutiktos.
– Esate sakęs: „Fotografiją vadinu vienatvių menu, kai modelis ir fotografas pasikeičia savo vienatvėmis.“ Tai jūsų fotografavimo būdas ir filosofija?
– 100 procentų. Niekada nebūna gera fotosesija, kai žmogus ateina pakylėtas, linksmas. Kai ateina kažko netekęs, liūdesy, jis nebeturi laiko norėti būti gražus. Portretas visada bus geras, kai nustosi norėti būti gražus, kai nebesimaivysi, nebepozuosi, negaiši laiko apsimesti tuo, kuo nesi.
Nesivaikau įžymybių ar įmantrių pozų. Galiu daryti šokiruojančias, rėkiančias fotografijas, bet nenoriu. Nestebinti ir nerėkti yra mano pasirinkimas.
Fotografija man atsirado tada, kai dizaine jau buvau pasiekęs viską kaip kūrėjas, nebeturėjau nieko sau įrodinėti. Norėjau kitokios aplinkos ir pasikalbėti su kitokiais žmonėmis. Kurie yra įdomūs, kažką pasiekę, nuėję kelią. Išlikę savimi, nepalūžę. Man įdomios jų patirtys, mintys.
Kai du žmonės kalba, fotografija gaunasi natūrali. Būna, fotografuoju 20 minučių, o kalbamės tris valandas.
Aš nesu profesionalus fotografas, baigiau dizainą, fotografijos manęs nemokė niekas nė valandos, nė minutės. Fotografuojantis dizaineris. Daug stebiu ir mokausi iš geriausių. Vartyti meistro albumą – puikus laikas, kurio norisi palinkėti sau daugiau. Viena ekrane, kita – verčiant puslapius.
Vytenis Rimkus studijoje sakė: „Žinok, aš antrą kartą fotosesijoje gyvenime.“ O kokia pirma? „Kai man buvo devyneri metai, tėvas su seserimi nuvedė Kaune į fotoateljė.“ Arba – profesorius A. Toleikis, tik nusisukau, o jis prieš veidrodį šukuojasi garbanas! Sakau, ką jūs, man reikia tų garbanų, tokių, kaip atėjote, profesoriau!
Dabar mažiau fotografuoju, gal tai susiję su žmonėmis – mažiau turiu ką fotografuoti. Vyresnius jau kaip ir esu nufotografavęs. Jaunimas?.. Man reikia šaknų, to, kas ne penkeriais, dešimt, trisdešimt metų matuojama. Man reikia, kad būtų matuojama šimtmečiais.
– Mano miestas – koks jūsų miestas?
– Aš esu idealistas. Romantikas. Gal tame daug patetikos, bet aš noriu matyti miestą kitokį, nei man siūlo. Mano fotografijose visi žmonės yra orūs, kaip nuo kokio „The Rolling Stones“ viršelio. Galima taip matyti žmones, juos gerbti, atrasti šviesos ir tokius juos parodyti. Noriu pamatyti, kad kiekvienas atėjęs žmogus yra kaip ikona. Nesidraskant, tyliai, ramiai. Čia mano pasirinkimas.
Indija už kampo
– Karantino metu išauginote unikalų projektą – virtualią parodų platformą „Neatšaukti atidarymai“. Karantinas baigėsi, „Neatšaukti atidarymai“ tęsiasi ne tik feisbuke, bet ir „YouTube“ kanale?
– Kai buvo paskelbta, kad gali būti karantinas, pagalvojau, ką galiu padaryti, kad parodos nesustotų? Perkėliau jas į virtualią erdvę. Negalvojau, kad taip iššaus. Per dieną įvykdavo dešimt virtualių parodų! Dirbau kiaurą parą.
Po metų man pasiūlė rašyti paraišką Kultūros tarybai. Skyrė finansavimą. Pavyko sukurti tiltą tarp užsienio ir Lietuvos. Dailininkai pristatinėjo savo parodas Lietuvos auditorijai. Dabar nebefinansuoja: sako, neaktualu, nebėra pandemijos. Bet juk esmė ne tai. Žmonės sako: mes negalėjome pagalvoti, kad tiek yra dailininkų! Sėdėdamas bet kokioje trobelėje matai geriausias parodas – fotografijos, tapybos, kokias tik nori. Dabar dirbu daugiau nei vienu etatu, nebeturiu tam laiko, bet kiek pavyks, tiek darysiu.
Parodų buvo atidaryta daugiau nei tūkstantis per nepilnus trejus metus, beveik 700 lietuvių dailininkų iš viso pasaulio, pristatyti užsienio kūrėjai. Man buvo svarbu sugaudyti lietuvius ir tai pavyko. Gaila, kai nebėra Kultūros tarybos finansavimo, sustojo videonovelių apie Šiaulių kūrėjus kūrimas kartu su Tomu Andrijausku. Darbas turi būti apmokamas. Dizainą, fotografiją padarau pats, visgi visko vienas sukurti negaliu – ir filmuoti, ir montuoti, ir įgarsinti.
– Jūsų, dizainerio, darbai Šiauliuose itin matomi – plakatai, švenčių ženklai, ir, žinoma, miesto logotipas. Kaip sukūrėte Šiaulių ženklą?
– Logo- turi gilias tradicijas. Kai buvo minimas Lietuvos tūkstantmetis, buvo paskelbtas konkursas, laimėjau. Šauliuką sėdėdamas kavinėje nupaišiau ant servetėlės ir man labai patiko. Aš labai mėgstu pirmapradiškumą, šviežumą. Paskui jis transformavosi, 2019 metais Savivaldybė nusprendė padaryti rebrandingą. Sprendimas – padaryti kaip sporte – geltonai juodas logo-, turime smūgiuoti kaip vienas kumštis. Gražiai išsisprendė ir tai veikia.
Man smagu gyventi šiame mieste kaip dizaineriui, nes yra daug mano ženklų. Man pasisekė, bet žinau, kad tai nenukrito iš dangaus, labai daug dirbdavau, labai daug iš savęs reikalaudavau, norėjau būti profesionalas. Bet kai tampi profesionalu, nutinka liūdnas dalykas: ateini, įsijungi kompiuterį ir darai dizainą. Nebereikia Mūzos, dingsta Pegasas. Tiesiog sėdi ir profesionaliai dirbi.
– Kaip ateina tas supratimas – jau profesionalas?
– Pajunti. Kai besiklausydamas užsakymo, jau žinai, kaip jį atliksi. Aišku, būna, kad reikia paeskizuoti, bet tai darau mintyse. Galvoje susitvarkau kompozicijas, spalvas, šriftus – beveik viską iki galo. Tada įsijungi kompiuterį ir darai.
Buvo laikas, kai labai daug skaičiau, kelias knygas per savaitę. To reikėjo. Prisikrauti į save žinių. Visada prireikia. Visą laiką sakau, kad žmogų visą gyvenimą maitina jo vaikystė. Ką gauni iš tėvų, ką skaitai, ką matai. Pirmi prisiminimai, bendravimo modelis, pagarba tėvui, mamai. Gavau daug.
Viskas, ką darau – tąsa pokalbių su tais, kurių nebėra. Nenoriu įtikti. Būti madingas, populiarus. Kompiuterinis laikmetis yra tuščias. Apgaulingas, ryškus, spalvotas ir per greitas. Nebėra laiko mąstymui. Informaciją pavadiname žiniomis. O nuotolinius kursus – išsilavinimu. Kaip dizaineris turėčiau džiaugtis kompiuterio galimybėmis. Džiaugiuosi, bet labiau patiko ikikompiuterinėje eroje, kai buvo liniuotė, pieštukas, tušas. Reikėjo gerai išmanyti amatą. Dabar lengviau imituoti žinojimą ir mokėjimą, paslėpti neišmanymą. DI – pabaigos pradžia. Ir... viskas dings, išjungus elektrą. Nemėgstu futuristinių fantastinių filmų, nes tampa realybe.
Vienas žmogus, už kampo užsukęs, gali pamatyti Indiją, o kitas gali į Indiją nuvažiuoti ir nieko neatrasti.
– Pasigendate mieste kultūrinės diskusijos?
– Jos iš viso nėra. Nebėra prasmės diskutuoti. Liko tik vienas menotyrininkas. Nėra kam diskutuoti, nebėra svorio. Pamenu, kai grįžau į Šiaulius, juodžiausiai, žiauriausiai susipjovėme su Vyteniu Rimkumi, aš rašiau į „Šiaulių kraštą“, jis – į „Šiaulių naujienas“. Iškritikavo mūsų pirmąją avangardinę parodą „Nekėdės“. Jis nemėgo modernių dalykų. Paklausiau bendraautorių, parašiau jų vardu atsakymą. Kliuvo ir suneštinėms-kasmetinėms dailininkų parodoms, kur savo bekraujus peizažėlius kabino. Virė kultūrinė kova! O paskui su V. Rimkumi buvome geri draugai ir prisimindami tas kovas, juokėmės. Tai buvo vienas šviesiausių žmonių.
Nustok meluoti šiandien
– Kalbėdamas ne kartą paminėjote savo šaknis. Kaip praeitis veikia jūsų kūrybą?
– 2019 metais pristačiau „Cliché“ parodą, po kelerių metų viskas išsipildė – Ukrainoje prasidėjo karas. Ši paroda – mano šeimos istorija. Nuotraukose panaudotas ir mano šeimos archyvas.
Kolekcijos ašis – balerina. Trys balerinos. Užmerktomis akimis. Karo nuojauta. Prie moterų balerinų prisegiau skiautelę medžiagos. Trikampė, kvadratas, apskritimas – nesvarbu forma, bet visada tie, kurie su karu ateina, nori paženklinti savaip, nori ištrinti atmintį. Tai, ką dabar daro rusai – trina istoriją ir kalbą, perrašo vadovėlius, grobia vaikus – viskas yra mano parodoje. Kokias patyčias moterys patyrė. Močiutė pasakojo, kaip iš valgyklos paplavų reikėdavo mėšlo krūvoje graibyti duoną. Moterys darė viską, kad išgyventų vaikai. Moterims visada sunkiausia. Balerina – trapumo, švarumo įvaizdis. Kaip Idėja. Kaip Šeima. Kaip Šalis. Visą šviesiausią Lietuvą ištrėmė, išžudė. Ir dabar visa tai kartojasi Ukrainoje.
„Cliché“ – skaudūs paradoksai. Absurdas. Kai prarandamos vertybės, garbė, orumas. Balerina su durtuvu ir skalbimo lenta. Viskas tinka, jei reikia apginti savo artimus. Norėjau sukurti scenos pojūtį, teatrališką erdvę. Naudojau nebūdingai sau daug daiktų ir simbolių. Autentiškos gatvių lentelės ir namų numeriai. Kareivių šalmai. Lagaminai. Nes lagaminas žmogaus rankoje reiškia viena, o į krūvą sumesti tušti lagaminai – jau visai kita.
Vertinu tai, ką turėjau. Savo kelią, praeitį – tėvų, senelių. Jeigu kuriu tai, kas paremta mano šaknimis, ir jei tai dar kam įdomu, vadinasi, aš labai laimingas kūrėjas.
– Liepos pabaigoje Šiauliuose pristatėte parodą ir albumą „Mano miesto plakatai“. Plakatų knygos – retos Lietuvoje?
– Labai. Lietuvoje tik kelios – profesorius Juozas Galkus yra išleidęs „Senasis Lietuvos plakatas“ ir „Lietuvos plakatas“. J. Galkus sako, kad plakatas yra menas gatvei. Ne tik. Užsienyje labai populiaru įrėminti plakatus – jei plakatas geras, kodėl gi ne?
Plakatas yra labiausiai prieinamas menas. Daug žmonių, kurie galerijoje neapsilankys, bet plakatus mato.
Geram plakatui sukurti reikia daug amato išmanymo ir kantrybės. Tai ir fotografija, ir grafiniai dalykai. Man nesvarbu, kiek darbo įdėsiu, jei turiu idėją, ją siekiu įgyvendinti. Jei reikės, aliejine tapyba nutapysiu ir lauksiu, kol nudžius. Esu ištikimas pirminei menininko idėjai. Profesinė etika man yra svarbiausias dalykas.
– Albume publikuojami plakatai, sukurti nuo 1989 metų iki dabar. Koks jums turi būti plakatas?
– Pirmiausia, pastebimas. Matomas, aiškus, lakoniškas. Turi sudominti, kad žmogus prieitų paskaityti. Plakatas veikia iki durų – jis turi pakviesti žiūrovą užeiti. O kas vyksta įėjus pro duris – jau rengėjų dalykai. Būna, kad plakatas – geresnis už renginį.
– Fotografijų autorius dažnai lieka neįvardytas, o plakatų – kone visuomet?
– Niekas nežino plakatų autoriaus. Nors yra žmonių, kurie stilių atskiria, bet jų mažėja. Niekas greit nebeatskirs, bet nesuku galvos. Manęs klausia, kaip tas laikinumas, kai plakatas pakaba savaitę? Sakau, o ką daryti žmogui, kuris užsiiminėja ledo ar smėlio skulptūromis?
Jeigu nustočiau kurti, niekas nepasikeistų, niekas nepastebėtų. Sako, menas išgelbės pasaulį. Jokiu būdu. Bet buvimą, ėjimą į krachą padarys liksmesnį.
Vėlai supratau: tai, ką darau, svarbu tik man. Neverta tikėtis visuotinio pripažinimo ar liaupsių. Nereikia tikėtis dėkingumo už pagalbą, atliktus darbus. Anksčiau bandydavau savo tiesas įrodinėti. Nereikia. Yra posakis: jei nori gyventi rytoj, nustok meluoti šiandien. Pirmiausia sau. Labai gailiuosi, kad nenustojau meluoti vakar. Gaišau ieškodamas netikrų pranašų, netikrų jausmų. Gyvenu laimingai. Nepavydžiu niekam. Kiek turiu, man gana. Viskas, ko reikia, yra šalia. Galiu apkabinti.
