Naujausios
Išsamų įvadinį straipsnį „Antano Baranausko Letuwa ir płacziawsia Letuwos upele“ leidiniui parengė kalbininkas Skirmantas Valentas. O ypač svarbu, kad minėtąsias giesmes jis įskaitė tarmiškai, tad į knygą įdėta ir kompaktinė plokštelė.
Valentas gerai žinomas kaip ištikimiausias Baranausko poezijos tyrinėtojas ir skaitovas. Nesunku suprasti jo prieraišumą vienam iškiliausių lietuvių literatūros kūrėjų – jis irgi rytų aukštaitis, tik ne anykštėnas, o kupiškėnas, iš gretimos patarmės. Atmintinai tarmiškai skaitantis visą „Anykščių šilelį“. „Gyvosios poezijos“ leidinių, kuriuose skamba buvusio Šiaulių universiteto profesoriaus lituanisto balsas, jau anksčiau išleista ne vienas: „Anykszczū sziłēlys“ (2009, sudarė ir įskaitė S. Valentas), „Poezija Žemaičių ir Lietuvos. XIX amžius“ (2016, Baranausko poeziją skaito S. Valentas), „Anykszczū sziłēlys /Anykščių šilelis“ (2022, įskaitė S. Valentas ir Algirdas Latėnas).
Baranausko tekstų skaitytojui ir klausytojui, siekiančiam tinkamai suprasti kone dviejų šimtmečių senumo tekstus, labai reikalingas minėtasis įvadinis straipsnis. Be paaiškinimų, teikiamų literatūros, kultūros istoriko, istorinės kalbotyros specialisto ir tarmės žinovo, kai kurie Baranausko pasakymai mums atrodytų keistoki, ne vienas teiginys būtų sunkiai suvokiamas.
Sakysim, kodėl „Kelionėje Petaburkan“ skiriami rusai ir maskoliai, kodėl toje giesmėje Dauguva apibūdinama kaip didžiausia Lietuvos upė, nors prie Dauguvos lietuvių negyventa. Pasirodo, „Baranausko Letuwa, surinkta iš Lietuvių, Žemaičių, Prūsų, jotvingių, Latvių bei kitų genčių ir valdanti rusų, arba gudų (bet ne maskolių), gimines“, esanti tarp Dauguvos šiaurėje ir Dunojaus pietuose. „Šių dienų žmogaus žvilgsniu, skirtumo tarp rusų ir maskvėnų, kasdieninėje kalboje vadinamų maskoliais, tarsi nebėra. Kitaip būta Baranausko laikais: rusai, kaip ir gudai, laikyti savais, tuo tarpu maskoliai – svetima, ir dangišką, ir žemišką tvarką griaunančia jėga“: Maskva – Dievo botagas. Valentas nurodo: „Baranauskas savo / svetimo opoziciją brėžia per Lietuvos / Maskvos priešpriešą.“ Tačiau maskolių žemei, juodos šviesos šaliai, poetas palieka viltį, kad bus laikas, kai „saulė užtekės ant šalies maskolių“.
Palyginti su mūsų dienomis, kita buvusi Baranausko aprašomo meto baltų genčių, tautų ir jų gyventos teritorijos samprata. Lietuvą išskiria jos centrinė padėtis, savotiška misija kitų baltų (ir ne tik baltų) tautų ir genčių atžvilgiu: Latviai, Prūsai, Gudai, „Kijovos Rusai“, „pikti Totorai“ – visi jie „Lietuvą pažinę vainiką pynę, / Lietuvą dabinę padoriai“.
Istoriškai poezija, primena Valentas, – „skambantis, o ne užrašytas tekstas.“ (Čia leisiu sau kiek nukrypti į mūsų dienas ir po to vėl grįšiu prie įvadinio straipsnio teiginių. Mokinių – ir ne tik mokinių – kalboje paplitęs netikslus pasakymas „rašytojai ir poetai“. Mūsų laikų poetai yra irgi rašytojai, tad, griežtai paisant žodžių reikšmės, reikėtų sakyti „prozininkai ir poetai“. Bet ne visai logiškas pasakymas istoriškai, kaip matyti, tarsi pateisinamas.) Didesnius savo kūrinius Baranauskas vadinęs giesmėmis. „Pasikalbėjime Giesminyko su Lietuva“ poetas tiesiog vadinamas giesmininku. Čia, pasak Valento, moraliniai dalykai iškelti aukščiau už garbingą praeitį, istoriją, mokslą bei švietimą. „Poetinei giesmei Baranauskas priskiria dvasingumo gaivinimo, ugdymo, dvasios tobulinimo funkciją – imituodamas krikščionybės estetikos tradiciją.“ Neiškenčiu iš „Pasikalbėjimo“ nepacitavęs bent šio Lietuvos pasiguodimo giesmininkui: „Mylimieji mano vaikeliai lietuviai / Nebeklauso mano balso ir žabangos’ lenda. / Meta mano kalbą ė svetimų tverias“.
Savo gyvenimo su Baranausko tekstais prasmę Valentas lakoniškai apibūdina dviem sakiniais: „Norint atgaivinti XIX a. kūrinius, ir šiandien uždegančius dvasią, juos reikia mokėti perskaityti“; „galima manyti, kad Baranausko kūrinių „įbalsisinimas“, nors ir netobulas, yra baigtas“.
Čia ir dabar klausančiai publikai Baranauską Valentas skaito itin išraiškingai, artistiškai; nė kiek nehiperbolizuosiu pasakydamas, kad jis nenusileidžia geram skaitovui aktoriui. Įskaitymas plokštelėje, natūralu, yra kiek santūresnis, skaitovo intonacijos gal kiek prislopintos, bet emocinė įtaiga taip pat stipri, prasminis poetinio vaizdo bei minties brėžinys ryškus.
Valentas yra tyrinėjęs ne tik Baranauską. Vienas reikšmingiausių jo „poezijos gramatikos“ veikalų yra monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007). Kaip tik Gedos žodžiai iš „Giesmės apie pasaulio medį“, kuriais pavadinau šį savo rašinėlį, aptartajame leidinyje pateikti kaip moto:
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytu, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.
Valentui Baranauskas bus pasakęs nepaprastai daug. Kur kas daugiau negu dažnam iš mūsų. Grožiniame tekste randi ne tik tai, kas jame pasakyta, įvardyta žodžiu, randi ir tai, ką savyje jau turėjai, negana to – susidūrus su didele kūryba randasi ir tai, ko nei tame kūrinyje, nei tavyje iki tol nebuvo. Šitaip kaupiamas bendras rašytojo ir skaitytojo turtas, dvasinis kultūrinis tautos lobynas. Ką išgirdęs iš didžio XIX amžiaus lietuvių poeto, Skirmantas Valentas, poetinio žodžio tyrinėtojas ir balsintojas, perduoda ir mums, aptardamas ir atkurdamas skambančius Antano Baranausko tekstus.
